Vilniuje jau pastatyta apie 10 mln. eurų kainavusi žaliojo vandenilio gamykla, o miestas ruošiasi įsigyti 16 vandeniliu varomų autobusų. Įskaičiavus transporto priemones, gamyklą, saugyklas ir degalų tiekimo infrastruktūrą, viso eksperimento kaina gali viršyti 20 mln. eurų. Didžiausią abejonę kelia energijos efektyvumas: tam pačiam atstumui vandeniliniam autobusui gali prireikti maždaug tris kartus daugiau elektros nei bateriniam.
Žaliasis vandenilis dažnai vadinamas vienu svarbiausių būsimų energijos šaltinių. Jis gaminamas iš vandens naudojant atsinaujinančią elektrą, o kuro elementais varomos transporto priemonės važiuodamos išmeta tik vandens garus. Vis dėlto tai dar nereiškia, kad vandenilis visur yra ekonomiškiausias ir energetiškai efektyviausias pasirinkimas.
Vandenilis gali būti labai reikalingas trąšų, chemijos, plieno ir laivybos srityse, kurių tiesiogiai elektrifikuoti sunku. Miesto autobusai yra kitoks atvejis. Jie kasnakt grįžta į parką, važiuoja iš anksto žinomais maršrutais ir gali būti įkraunami suplanuotu laiku. Todėl dauguma Europos miestų pirmiausia renkasi baterinius autobusus arba troleibusus.
Vilnius nusprendė išbandyti ir vandenilį. Projekto šalininkai kalba apie technologijų įvairovę, greitą degalų papildymą, didelę autobusų ridą ir galimybę panaudoti gaminant vandenilį susidarančią šilumą. Kritikai teigia, kad miestas stato brangią sistemą, kuri tam pačiam darbui sunaudos gerokai daugiau žaliosios elektros nei baterinis transportas.
Abi pusės turi argumentų. Galutinį atsakymą turėtų duoti ne politiniai šūkiai, o viešai skelbiama vieno kilometro kaina, faktinės elektros sąnaudos, autobusų patikimumas ir subsidijų dydis.
Ką Vilniuje jau pastatė?
Vilniaus antrosios termofikacinės elektrinės teritorijoje 2026 m. baigta statyti 3 MW galios žaliojo vandenilio gamykla. Joje sumontuotas PEM tipo elektrolizeris, kuris naudodamas atsinaujinančią elektrą skaido vandenį į vandenilį ir deguonį.
Bendra projekto vertė paaugo iki maždaug 10 mln. eurų. Europos Sąjungos finansavimas sudaro 5,639 mln. eurų, likusias išlaidas padengia Vilniaus miesto savivaldybė. Ankstesniuose dokumentuose projekto vertė buvo nurodyta mažesnė – apie 8,06 mln. eurų.
Pagamintas vandenilis bus suspaudžiamas, laikomas specialiose talpyklose ir vežamas į Vilniaus viešojo transporto parką Justiniškių gatvėje. Ten įrengiamas viešai prieinamas vandenilio pildymo punktas. Pagal projektą juo galės naudotis autobusai, komercinis transportas ir ateityje atsirasiantys privatūs vandeniliniai automobiliai.
| Vilniaus projekto dalis | Viešai skelbiami duomenys |
|---|---|
| Elektrolizerio galia | 3 MW |
| Gamyklos ir susijusios infrastruktūros vertė | Apie 10 mln. Eur |
| ES finansavimas | 5,639 mln. Eur |
| Likusi finansavimo dalis | Vilniaus miesto lėšos |
| Minimalus metinis gamybos įsipareigojimas | 128 tūkst. kg vandenilio |
| Didžiausias nurodomas gamybos pajėgumas | Iki 285 tūkst. kg per metus |
| Pirmojo etapo autobusai | 16 |
| Deklaruojamas CO₂ sumažinimas | Apie 1,4 tūkst. tonų per metus |
| Gamybos vieta | Elektrinės g. 2 |
| Pildymo vieta | Justiniškių g. 14 |
Pagal finansavimo sutartį vandenilis privalo būti gaminamas iš atsinaujinančių energijos išteklių, jo grynumas turi siekti bent 99,99 proc., o galutinis produktas turi tikti transportui. Didžiausiu režimu gamykla galėtų pagaminti iki 285 tūkst. kilogramų vandenilio per metus, nors pirmajam etapui su 16 autobusų tiek nereikės.
Kiek iš tikrųjų kainuos 16 autobusų?
Ankstesniame Vilniaus klimato plane 16 vandenilinių autobusų pirkimui buvo numatyta apie 6,2 mln. eurų. Tai atitiktų maždaug 387 tūkst. eurų už vieną autobusą, tačiau tokia suma gerokai mažesnė už vėliau viešai skelbtas rinkos kainas.
2026 m. viešoje informacijoje teigiama, kad standartinis vandenilinis autobusas Europoje kainuoja apie 650–750 tūkst. eurų be PVM. Tuomet 16 transporto priemonių kainuotų nuo 10,4 iki 12 mln. eurų be PVM. Panašaus dydžio baterinis elektrinis autobusas vertinamas maždaug 500–600 tūkst. eurų.
2026 m. pavasarį paskelbtas vandenilinių autobusų nuomos konkursas iš pradžių neįvyko. Vėliau VVT pradėjo naujas procedūras, o spalį paskelbė apie 46 netaršių autobusų – 30 elektrinių ir 16 vandenilinių – įsigijimo projektą. Bendra jo vertė siekia apie 22 mln. eurų, tačiau viešai nepaskelbta, kokia šios sumos dalis tenka vien vandeniliniams autobusams.
Todėl teiginys, kad visas Vilniaus vandenilio eksperimentas kainuos daugiau kaip 20 mln. eurų, yra tikėtinas, bet galutinė suma dar nežinoma. Vien gamykla kainavo apie 10 mln. eurų, o pagal skelbiamas rinkos kainas 16 autobusų galėtų kainuoti dar 10,4–12 mln. eurų. Be to, ateityje atsiras vandenilio gamybos, suspaudimo, gabenimo, pildymo stoties priežiūros ir autobusų remonto išlaidos.
Kodėl baterinis autobusas sunaudoja mažiau elektros?
Bateriniame autobuse elektra iš tinklo keliauja į bateriją, o iš jos – tiesiai į elektrinį variklį. Nuostolių atsiranda įkraunant, baterijoje, inverteryje ir variklyje, tačiau didelė pradinės elektros dalis vis tiek pasiekia ratus.
Vandenilio kelias gerokai ilgesnis. Pirmiausia elektra suvartojama vandeniui suskaidyti elektrolizeryje. Po to vandenilis išvalomas, suspaudžiamas, laikomas, gabenamas ir supilamas į autobusą. Autobuso kuro elementas vandenilį vėl paverčia elektra, ir tik tada ji pasiekia variklį.
| Energijos kelias iš 100 kWh žaliosios elektros | Baterinis autobusas | Vandenilinis autobusas |
|---|---|---|
| Energija po gamybos ir perdavimo nuostolių | 100 kWh | 100 kWh |
| Po įkrovimo arba elektrolizės | Apie 90–95 kWh | Apie 60–67 kWh |
| Po laikymo, suspaudimo ir tiekimo | Apie 85–92 kWh | Apie 50–60 kWh |
| Po baterijos arba kuro elemento | Apie 78–88 kWh | Apie 25–35 kWh |
| Apytikslė energija, pasiekianti ratus | Apie 70–85 kWh | Apie 25–35 kWh |
Todėl viešojoje erdvėje pateikiamas palyginimas, esą iš 100 kWh baterinis autobusas panaudoja apie 75 kWh, o vandenilinis – apie 30 kWh, yra pagrįstas kaip supaprastintas visos energijos grandinės vertinimas.
Tai nereiškia, kad kiekvienas autobusas visomis sąlygomis pasieks būtent tokį rezultatą. Sąnaudas keičia maršrutas, keleivių skaičius, lauko temperatūra, salono šildymas, greitis ir stabdymo energijos rekuperacija. Bendras santykis vis tiek nekinta: vandenilio grandinei reikia gerokai daugiau pradinės elektros.
Realiuose Europos bandymuose 12 metrų bateriniai autobusai vidutiniškai sunaudojo apie 1,31 kWh/km, o vandeniliniai – maždaug 8,8–9,8 kg vandenilio 100 kilometrų. Vienam kilogramui žaliojo vandenilio pagaminti PEM elektrolizeriu gali reikėti apie 55 kWh elektros, neįskaičiavus dalies vėlesnio suspaudimo ir logistikos sąnaudų. Tai reiškia, kad vien vandenilio gamybai autobusui gali prireikti apie 4,8–5,4 kWh elektros kilometrui.
Naujesnio Europos JIVE projekto 12 metrų autobusų vidutinės sąnaudos buvo kiek mažesnės – apie 7,7 kg vandenilio 100 kilometrų. Net pagal šį rezultatą vandeniliui pagaminti reikėtų maždaug 4,2 kWh/km, t. y. daugiau kaip tris kartus tiek, kiek sunaudojo tyrime stebėtas baterinis autobusas.
Ar autobusams tikrai reikės tiek elektros, kiek 16 tūkst. namų ūkių?
Šis internete plintantis skaičius neatitinka Vilniaus projektui paskelbtų gamybos planų.
Pirmajame etape per metus numatyta pagaminti bent apie 128 tūkst. kilogramų vandenilio. Jei kilogramui reikėtų 55 kWh elektros, vien elektrolizė sunaudotų:
128 000 kg × 55 kWh = 7 040 000 kWh, arba 7,04 GWh per metus.
Pridėjus suspaudimą, aušinimą ir kitus gamyklos įrenginius, bendras poreikis būtų kiek didesnis. Skaičiuojant pagal apytikslę 58–60 kWh/kg ribą, gautume apie 7,4–7,7 GWh per metus.
Lietuvos namų ūkis vidutiniškai per metus suvartoja apie 1932 kWh elektros. Vadinasi, 7–7,7 GWh prilygtų maždaug 3600–4000 vidutinių namų ūkių, o ne 16 tūkstančių.
| Gamybos scenarijus | Vandenilio kiekis | Apytikslis elektros poreikis | Lietuvos namų ūkių metinio vartojimo atitikmuo |
|---|---|---|---|
| Pirmojo etapo poreikis | 128 tūkst. kg | 7,0–7,7 GWh | Apie 3600–4000 |
| 200 tūkst. kg gamyba | 200 tūkst. kg | 11–12 GWh | Apie 5700–6200 |
| Didžiausias skelbiamas pajėgumas | 285 tūkst. kg | 15,7–17,1 GWh | Apie 8100–8900 |
| 3 MW galia be pertraukos ištisus metus | – | 26,28 GWh | Apie 13 600 |
Tik teoriškai 3 MW galios įrenginys, veikiantis visus metus be pertraukos, sunaudotų apie 26,3 GWh elektros. Net šis praktiškai nepasiekiamas scenarijus pagal vidutinį Lietuvos namų ūkio suvartojimą prilygtų maždaug 13,6 tūkst. namų ūkių.
Taigi teiginys apie 16 tūkst. namų ūkių gerokai išpūstas. Vis dėlto ir patikslintas skaičius nėra mažas: 16 autobusų degalams pagaminti gali prireikti tiek elektros, kiek per metus sunaudoja keli tūkstančiai Lietuvos namų ūkių.
Kiek vandenilio sunaudos autobusai?
Europos vandenilinių autobusų projektuose 12 metrų transporto priemonės vidutiniškai sunaudojo apie 7,7 kg vandenilio 100 kilometrų. Atskiruose miestuose sąnaudos svyravo maždaug nuo 5,6 iki daugiau kaip 9 kg/100 km.
Jei 16 Vilniaus autobusų kartu per metus nuvažiuotų oficialiai nurodytus 1,7 mln. kilometrų, jų degalų poreikis būtų toks:
1 700 000 km × 7,7 kg / 100 km = 130 900 kg vandenilio.
Tai beveik sutampa su gamyklai nustatytu 128 tūkst. kilogramų metiniu gamybos įsipareigojimu, tad paskelbti gamybos ir autobusų eksploatavimo skaičiai tarpusavyje dera.
Vienas autobusas per metus tuomet nuvažiuotų vidutiniškai apie 106 tūkst. kilometrų, arba maždaug 290 kilometrų per dieną. Vandenilinis autobusas tokį dienos atstumą galėtų įveikti vienu papildymu, o bateriniam, priklausomai nuo baterijos dydžio ir maršruto, gali prireikti papildomo įkrovimo arba didesnės baterijos.
Čia ir slypi svarbiausias vandenilio privalumas. Degalai papildomi greičiau, o didelė rida pasiekiama neįrengiant itin sunkios baterijos. Tai gali būti naudinga ilgiems, intensyviems maršrutams, kuriais transporto priemonė važiuoja beveik visą dieną.
Ar vandenilis bus vežamas dyzeliniais sunkvežimiais?
Viešai skelbiama, kad vandenilis bus laikomas keturiuose konteineriuose ir iš elektrinės teritorijos vežamas į Justiniškėse įrengtą pildymo punktą. Tačiau oficialioje projekto informacijoje nenurodyta, kokios rūšies sunkvežimis ar vilkikas atliks šį darbą.
Todėl teiginio, kad vandenilį tikrai vežios dyzelinis sunkvežimis, kol kas negalima laikyti patvirtintu faktu. Toks scenarijus įmanomas, bet miestas turėtų viešai paaiškinti, kokia transporto priemonė bus naudojama, kiek reisų prireiks ir kiek jie kainuos.
Net jei vandenilį vežtų elektrinis vilkikas, pati logistika niekur nedingtų. Suspaustas vandenilis užima daug vietos, todėl jį gabenti sudėtingiau nei perduoti elektrą kabeliu. Prireiks konteinerių, vairuotojų, transporto priemonės, pildymo procedūrų ir saugos patikrų.
Bateriniams autobusams elektrą galima tiekti tiesiai į parką. Vandeniliniam autobusui ta pati elektra pirmiausia paverčiama dujomis, šios fiziškai pervežamos į kitą miesto vietą, o autobuse vėl virsta elektra.
Kodėl žaliasis vandenilis kainuoja daugiau?
Pilkuoju vandeniliu vadinamas produktas, dažniausiai gaminamas iš gamtinių dujų, o proceso metu susidaręs CO₂ išleidžiamas į atmosferą. Mėlasis vandenilis gaminamas panašiai, tačiau dalį anglies dioksido siekiama surinkti ir saugoti. Žaliasis vandenilis gaminamas elektrolize, naudojant atsinaujinančią elektrą.
| Vandenilio rūšis | Kaip gaminamas | Pagrindinė problema |
|---|---|---|
| Pilkasis | Iš gamtinių dujų, nesurenkant CO₂ | Didelės tiesioginės emisijos |
| Mėlynasis | Iš gamtinių dujų, surenkant dalį CO₂ | Neišvengiamos likutinės emisijos ir metano nuotėkis |
| Žaliasis | Elektrolizė naudojant atsinaujinančią elektrą | Aukšta kaina ir didelis elektros poreikis |
Teiginys, kad žaliasis vandenilis visada yra 100 proc. brangesnis už mėlynąjį ir 400 proc. brangesnis už pilkąjį, būtų pernelyg kategoriškas. Gamybos kaina priklauso nuo elektros, gamtinių dujų, CO₂ leidimų, elektrolizerio apkrovimo ir finansavimo kainos.
Tarptautinė energetikos agentūra nurodo, kad mažataršio vandenilio gamybos kaštų skirtumas, palyginti su iškastinio kuro pagrindu gaminamu vandeniliu, tebėra didelė kliūtis. Kritus gamtinių dujų kainoms ir elektrolizerius diegiant brangiau, nei tikėtasi, šis atotrūkis net padidėjo. Daugelyje rinkų žaliasis vandenilis be subsidijų vis dar negali konkuruoti.
Vilniaus meras 2026 m. taip pat pripažino, kad be ES paramos gamykla nebūtų ekonomiškai gyvybinga. Tai savaime nereiškia, kad projektas beprasmis – naujos technologijos dažnai pradedamos diegti su viešąja parama. Tačiau tuomet ypač svarbu skelbti visą gamybos savikainą ir parodyti, ar technologija artėja prie komercinio konkurencingumo.
Kiek gali kainuoti vienas nuvažiuotas kilometras?
Tikslios Vilniaus žaliojo vandenilio kainos prie pildymo kolonėlės kol kas nėra, todėl galima pateikti tik jautrumo skaičiavimą pagal skirtingas vandenilio kainas.
Jei autobusas sunaudoja 7,7 kg/100 km, vien degalų kaina būtų tokia:
| Vandenilio kaina | Degalų kaina 100 km | Degalų kaina 1 km |
|---|---|---|
| 5 Eur/kg | 38,50 Eur | 0,385 Eur |
| 7 Eur/kg | 53,90 Eur | 0,539 Eur |
| 10 Eur/kg | 77 Eur | 0,77 Eur |
| 12 Eur/kg | 92,40 Eur | 0,924 Eur |
| 15 Eur/kg | 115,50 Eur | 1,155 Eur |
Jei baterinis autobusas sunaudoja apie 1,3 kWh/km, elektros kaina sudarytų:
| Elektros kaina | Energijos kaina 1 km |
|---|---|
| 0,10 Eur/kWh | 0,13 Eur |
| 0,15 Eur/kWh | 0,195 Eur |
| 0,20 Eur/kWh | 0,26 Eur |
| 0,25 Eur/kWh | 0,325 Eur |
Tai dar ne visa eksploatavimo kaina. Reikia pridėti autobusų remontą, baterijų ar kuro elementų keitimą, gamyklos personalą, kompresorių priežiūrą, draudimą, infrastruktūros nusidėvėjimą ir finansavimo sąnaudas.
Vis dėlto vien energijos palyginimas parodo problemos mastą. Jei Vilniuje vandenilis prie autobuso bako kainuotų 10 Eur/kg, vien degalai atsieitų apie 0,77 Eur/km. Bateriniam autobusui, elektrą perkančiam po 0,15 Eur/kWh, energija kainuotų apie 0,20 Eur/km.
Monpeljė atsisakė 51 vandenilinio autobuso
Prancūzijos Monpeljė miestas buvo suplanavęs 29 mln. eurų vertės projektą, kuriame turėjo važinėti 51 vandenilinis autobusas, o vandenilį gaminti saulės energija maitinama gamykla.
2022 m. projektas atšauktas. Pasak miesto skaičiavimų, vandenilinių autobusų eksploatacija kainuotų apie 3 mln. eurų per metus, o elektrinių – maždaug 500 tūkst. eurų. Skelbta, kad vieno kilometro sąnaudos atitinkamai siektų apie 0,95 ir 0,15 euro.
Būtent iš Monpeljė atvejo atsirado dažnai kartojamas teiginys, kad vandeniliniai autobusai kainuoja šešis kartus daugiau. Tai buvo konkretaus miesto, konkrečios infrastruktūros ir tuo metu galiojusių kainų palyginimas, todėl jo negalima automatiškai taikyti kiekvienam Europos miestui. Vis dėlto jis rodo realią riziką, kai subsidija padengia gamyklos statybą, o didelės veiklos sąnaudos lieka savivaldybei.
Vysbadenas pasirinko baterinius autobusus
Vokietijos Vysbadeno viešojo transporto bendrovė 2022 m. nusprendė atsisakyti vandenilinių autobusų strategijos. Miestas jau turėjo didelį baterinių autobusų parką, o dviejų skirtingų nulinės taršos technologijų priežiūra viename riboto ploto parke tapo sudėtinga.
Oficiali bendrovės informacija rodo, kad sprendimą lėmė ne vien kuro kaina. Svarbūs buvo parko galimybės, infrastruktūros sudėtingumas ir noras techninę priežiūrą sutelkti į vieną technologiją. Penki vandeniliniai autobusai parduoti anksčiau, likusieji – 2024 m., o pildymo infrastruktūrą nuspręsta perkelti į Maincą.
Pasaulio banko apžvalgoje šis atvejis taip pat minimas kaip vienas nepavykusių vandenilinių autobusų projektų, kuriame problemų sukėlė pildymo stoties gedimai. Tačiau teiginys, kad miestas viską uždarė vos po vienerių metų vien dėl brangaus vandenilio, būtų pernelyg supaprastintas.
Aberdyno autobusai daugiau nei metus stovėjo parke
Škotijos Aberdynas ilgai buvo pristatomas kaip vienas Europos vandenilio transporto lyderių. Miestas įsigijo 25 dviaukščius kuro elementų autobusus, kurių bendra pirkimo vertė siekė apie 13,9 mln. svarų.
Autobusai pradėti naudoti 2021 m., tačiau nuo 2024 m. pabaigos stovėjo parke dėl užsitęsusio vandenilio pildymo infrastruktūros remonto ir kuro tiekimo problemų. 2026 m. miestas paskelbė pereinantis prie baterinio elektrinio transporto ir ketinantis atsisakyti vandenilinių autobusų.
Aberdyno istorija atskleidžia vieną didžiausių vandenilio transporto pavojų – viso parko priklausomybę nuo nedidelio pildymo stočių skaičiaus. Sugedus vienai svarbiai sistemos daliai, autobusų negalima tiesiog prijungti prie kito elektros lizdo. Jiems reikia specialios kokybės, slėgio ir kiekio vandenilio.
Ar visa Europa iš tiesų atsisako vandenilinių autobusų?
Ne. Teiginys, kad Europa jau masiškai meta vandenilį į šalį, yra perdėtas.
Monpeljė, Vysbadenas, Pau ir Aberdynas pateikia rimtų įspėjimų dėl kainos, patikimumo ir infrastruktūros. Tačiau kituose miestuose vandeniliniai autobusai toliau naudojami, o dalis operatorių parkus plečia.
Europos JIVE ir JIVE 2 programose buvo numatyta įdiegti beveik 300 kuro elementų autobusų 16 vietovių. JIVE 2 projektas skelbė į gatves išleidęs 122 autobusus šešiose valstybėse, o dar kelias dešimtis planavo pristatyti vėliau.
Naujausi programos duomenys rodo ir technologijos pažangą, ir likusias problemas. Standartinių autobusų kaina sumažėjo iki maždaug 625 tūkst. eurų, pasiekiamas iki 500 km nuotolis, o vidutinės sąnaudos siekia apie 7,7 kg/100 km. Tačiau kitoje JIVE ataskaitoje bendras autobusų prieinamumas siekė tik 83,6 proc., nors projekto tikslas buvo daugiau kaip 90 proc.
Europos Komisija pripažįsta, kad kuro elementų autobusų ir kitų sunkiųjų vandenilinių transporto priemonių įsigijimo bei eksploatavimo kaštai šiuo metu didesni nei baterinių alternatyvų. Vis dėlto vandenilis gali likti tinkamas specifiniams maršrutams, kuriems reikia didelės dienos ridos, greito papildymo arba kuriuose sunku įrengti pakankamos galios įkrovimo infrastruktūrą.
| Miestas arba programa | Sprendimas | Pagrindinė pamoka |
|---|---|---|
| Monpeljė | Atšaukė 51 autobuso projektą | Vietos skaičiavimu, eksploatacija būtų buvusi 6 kartus brangesnė |
| Vysbadenas | Pardavė vandenilinius autobusus | Dviejų technologijų infrastruktūra ir priežiūra tapo per sudėtinga |
| Pau | Nutarė keisti vandenilinius autobusus elektriniais | Gedimai ir didelė kuro kaina |
| Aberdynas | 2026 m. pasirinko elektrinę kryptį | Autobusai ilgai stovėjo dėl pildymo ir kuro tiekimo problemų |
| JIVE ir JIVE 2 | Tęsė diegimą keliuose miestuose | Didelė rida ir greitas pildymas, tačiau kaina bei patikimumas lieka iššūkiais |
| Vilnius | Gamyklos bandymai ir 16 autobusų pirkimas | Rezultatas priklausys nuo realios kuro bei kilometro kainos |
Kur vandenilis turi daugiau prasmės?
Vandenilio kritika neturėtų virsti išvada, kad pati technologija nereikalinga. Problema atsiranda tada, kai brangus energijos nešiklis naudojamas ten, kur tą patį darbą paprasčiau ir efektyviau atlieka tiesioginė elektra.
Žaliasis vandenilis gali būti svarbus:
- amoniako ir trąšų gamyboje;
- plieno pramonėje, pakeičiant anglį ir iškastinį vandenilį;
- chemijos pramonėje;
- ilgalaikiam sezoniniam energijos kaupimui;
- kai kuriuose laivybos ir aviacijos degaluose;
- sunkiajame transporte, kai baterijos svoris arba įkrovimo trukmė tampa esmine kliūtimi.
Miesto autobusai yra ginčytina sritis, nes daugelį jų galima elektrifikuoti tiesiogiai. Baterinis autobusas energiškai efektyvesnis, jo infrastruktūra paprastesnė, o rinkoje pasirinkimas didesnis.
Vandenilinis autobusas turi operacinių privalumų – didelę ridą, greitą papildymą ir mažesnę bateriją. Lieka klausimas, ar šie privalumai Vilniaus maršrutuose atsveria papildomas energijos, infrastruktūros ir priežiūros išlaidas.
Ką Vilnius turėtų skelbti viešai?
Kad projektą būtų galima vertinti rimtai, nepakanka paskelbti, kiek tonų CO₂ teoriškai bus sutaupyta. Miestas turėtų reguliariai pateikti faktinius gamybos ir eksploatavimo rodiklius.
| Rodiklis | Kodėl jis svarbus |
|---|---|
| Vieno kilogramo vandenilio savikaina | Parodys, kiek kainuoja degalai be subsidijos ir su ja |
| Elektros sąnaudos, kWh/kg | Atskleis faktinį elektrolizerio efektyvumą |
| Elektros kilmė ir valandiniai duomenys | Parodys, ar vandenilis gaminamas tada, kai sistemoje yra atsinaujinančios elektros perteklius |
| Suspaudimo ir saugojimo sąnaudos | Jos dažnai neįtraukiamos į paprastą elektrolizės palyginimą |
| Vandenilio gabenimo reisų skaičius | Leis įvertinti logistikos kainą ir emisijas |
| Autobusų sąnaudos kg/100 km | Parodys, kaip technologija veikia Vilniaus žiemą ir konkrečiuose maršrutuose |
| Vieno kilometro kaina | Svarbiausias palyginimas su elektriniu, troleibusu ir dyzeliniu autobusu |
| Autobusų techninis prieinamumas | Parodys, kiek laiko jie realiai veža keleivius |
| Pildymo stoties prastovos | Viena stotis gali tapti viso projekto silpnąja vieta |
| Atliekinės šilumos panaudojimas | Parodys, ar deklaruojama nauda realiai pasiekia šilumos tinklą |
| Faktinis CO₂ sumažinimas | Turi būti skaičiuojamas pagal visą energijos ir logistikos grandinę |
| Bendra subsidija vienam kilometrui | Leis įvertinti viešųjų pinigų efektyvumą |
Ypač svarbu skelbti dvi vieno kilogramo vandenilio kainas. Pirmoji turėtų rodyti tiesiogines veiklos sąnaudas, antroji – visą kainą, įskaitant gamyklos, saugyklų ir pildymo infrastruktūros nusidėvėjimą. Kitaip pigus kuras gali atrodyti tik todėl, kad didžioji infrastruktūros dalis jau apmokėta ES ir savivaldybės lėšomis.
Ar Vilnius dar gali išvengti brangios klaidos?
Gamykla jau pastatyta, todėl diskusija, ar apskritai ją reikėjo statyti, pavėluota. Dabar svarbiausia neleisti, kad demonstracinis 16 autobusų projektas automatiškai virstų didelio masto plėtra, dar nežinant jo rezultatų.
Protingiausia būtų gamyklą ir pirmuosius autobusus vertinti kaip ribotos apimties bandomąjį projektą. Po dvejų ar trejų pilnų eksploatavimo metų reikėtų palyginti vandenilinius ir baterinius autobusus tuose pačiuose arba panašiuose maršrutuose.
Palyginimas turėtų apimti energiją, remontą, prastovas, vairuotojų ir keleivių vertinimus, žiemos sąnaudas, pildymo ar įkrovimo infrastruktūrą bei bendrą vieno kilometro kainą. Tik tada būtų galima spręsti, ar vandenilinių autobusų parką verta didinti.
Vilniaus projektas nėra automatiškai pasmerktas. Gamyklos atliekinė šiluma bus naudojama centralizuotame šildyme, dalis esamos elektrinės infrastruktūros jau yra vietoje, o vandenilio gamyba gali padėti išbandyti technologiją ir sukaupti kompetencijos. 3 MW elektrolizerio galia taip pat nedidelė, palyginti su pramoniniais projektais.
Tačiau rizika akivaizdi. Vandenilis energiškai pralaimi tiesioginei elektrai, be subsidijos gamykla nebūtų ekonomiškai gyvybinga, o autobusų ir kuro kainos vis dar didesnės nei baterinių alternatyvų. Europos miestų patirtis rodo, kad sugedusi pildymo stotis ar per brangus kuras gali paversti modernų parką milijonus kainavusia stovėjimo aikštele.
Todėl svarbiausias klausimas paprastas: ar Vilnius vandenilinius autobusus pasirinko konkretiems maršrutams, kurių baterijos iš tiesų negali patikimai aptarnauti, ar miestas pirmiausia pastatė gamyklą, o dabar ieško, kaip pateisinti jos naudojimą.
Jeigu po pirmųjų eksploatavimo metų miestas viešai paskelbs visus kaštus ir pripažins tiek sėkmes, tiek nesėkmes, projektas gali suteikti vertingų žinių. O jei bus skelbiama tik apie pagamintus kilogramus ir teorines CO₂ santaupas, o vieno kilometro savikaina liks paslėpta, įtarimas dėl brangaus politinio eksperimento tik stiprės.



