Kaimynai, kurie nebėra kaimynai
Lietuva ir Baltarusija dalijasi daugiau nei 650 kilometrų bendra siena. Tai faktas, kurio niekas nepakeis – geografija yra geografija. Tačiau per pastaruosius kelerius metus šios dvi valstybės nuo santykiškai normalių kaimyninių santykių nuslydo į tokią padėtį, kurią diplomatai mandagiai vadina „įšaldytais santykiais”, o paprasčiau tariant – du kaimynai vienas kito tiesiog nekenčia ir stengiasi kuo mažiau turėti reikalų.
Istorija čia sudėtinga. Baltarusiai ir lietuviai šimtmečius gyveno viename politiniame darinyje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur lietuvių kalba buvo valstietiška, o bajorija kalbėjo senąja baltarusių kalba. Vėliau abu kraštai kentėjo Rusijos imperijos priespaudą, abu buvo sovietinės sistemos dalimi. Šiandien viskas atrodo kitaip – Lietuva yra NATO ir ES narė, o Baltarusija yra tai, ką politologai vadina „paskutine Europos diktatūra”.
Kaip viskas prasidėjo – trumpa istorija be pagražinimų
Nepriklausomybės pradžioje santykiai buvo gana pragmatiški. Devintajame dešimtmetyje Lietuva netgi buvo viena pirmųjų, pripažinusių Baltarusijos nepriklausomybę. Buvo prekybos susitarimų, buvo bendradarbiavimo, buvo netgi kalbų apie artimesnę integraciją. Aleksandras Lukašenka atėjo į valdžią 1994 metais ir iš pradžių atrodė kaip eilinis posovietinis politikas – nemalonus, bet su juo galima kalbėtis.
Pirmieji rimti nesutarimai atsirado dėl demokratijos deficito Baltarusijoje. Lietuva, kaip ir kitos Baltijos valstybės, nuosekliai kritikavo Minsko režimą dėl žmogaus teisių pažeidimų, politinių kalinių, spaudos laisvės suvaržymų. Lukašenka tokią kritiką laikė kišimusi į vidaus reikalus ir atsakydavo atitinkamai – kartais piktai, kartais ironiškai, bet visada su aiškia žinute: „Nesikiškit.”
Santykiai dar labiau atšalo po 2010 metų prezidento rinkimų Baltarusijoje, kai po protestų buvo suimta šimtai žmonių. Lietuva priėmė nemažai baltarusių opozicijos atstovų, suteikė jiems prieglobstį, leido veikti Vilniuje veikiančiam Europos humanitariniam universitetui – institucijai, kurią Lukašenka uždarė Minske. Tai Minsko nepatiko.
2020-ieji: lūžio taškas, po kurio grįžti neįmanoma
Rugpjūtis 2020-ųjų – tai data, kurią reikia atsiminti. Po prezidento rinkimų, kuriuos dauguma stebėtojų įvertino kaip suklastotus, Baltarusijoje kilo masiniai protestai. Šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves. Sviatlana Cichanouskaja – opozicijos kandidatė, kurios vyras buvo suimtas – buvo priversta bėgti iš šalies. Ji pasirinko Lietuvą.
Vilnius tapo baltarusių demokratinio judėjimo centru. Čia įsikūrė Cichanouskaja su savo komanda, čia veikia Koordinacinė taryba, čia leidžiami opozicijos laikraščiai, transliuojamos televizijos laidos. Lietuva ne tik suteikė prieglobstį – ji aktyviai rėmė opoziciją diplomatiškai, finansiškai, logistiškai. Lukašenkai tai buvo tiesioginis karas.
Minsko atsakas buvo žiaurus ir sistemingas. Baltarusija pradėjo taikyti įvairias priemones prieš Lietuvą – nuo retorikos iki konkrečių veiksmų. Lukašenka viešai kaltino Lietuvą kišimusi į Baltarusijos reikalus, vadino Vilnių „priešiška sostine” ir grasino įvairiomis pasekmėmis. Tai nebuvo tik žodžiai.
Migrantų krizė – ginklas, kurio niekas nesitikėjo
2021 metų vasarą Lukašenka panaudojo ginklą, kuris sukrėtė visą Europą. Baltarusija pradėjo organizuotai gabenti migrantus – daugiausia iš Irako, Sirijos, Afganistano – į Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos sienas. Žmonės buvo atgabenami lėktuvais į Minską, vežami prie sienos ir stumiami į ES teritoriją.
Lietuva atsidūrė pirmoje linijoje. Per kelis mėnesius sienos perėjimų skaičius išaugo šimtus kartų. Pasienio apsaugos departamentas buvo priverstas skubiai didinti pajėgas, kariuomenė buvo išsiųsta padėti, buvo pastatyta spygliuota tvora. Humanitarinės organizacijos kaltino Lietuvą žiauriu elgesiu su migrantais – buvo dokumentuoti atvejai, kai žmonės buvo stumomi atgal į Baltarusiją, nesuteikiant jiems galimybės prašyti prieglobsčio.
Ši krizė atskleidė kelis dalykus. Pirma, Lukašenka yra pasirengęs naudoti žmones kaip politinį ginklą – tai cinizmas aukščiausiu lygiu. Antra, Lietuva nebuvo pasiruošusi tokiai situacijai ir reagavo chaotiškai. Trečia, ES solidarumas tokiais atvejais yra labiau deklaratyvus nei realus – Briuselis kalbėjo, bet konkrečios pagalbos buvo mažai.
Jei jūs domitės šia tema praktiškai – pavyzdžiui, dirbate su pabėgėliais ar migrantais – verta žinoti, kad Lietuvos teisinis reguliavimas šioje srityje buvo keičiamas skubotai ir kai kurios nuostatos vis dar yra ginčytinos. Žmogaus teisių organizacijos rekomenduoja sekti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ir UNHCR atnaujinimus, nes situacija keičiasi.
Ekonominiai ryšiai: kaip nutraukti tai, kas buvo susiję dešimtmečiais
Prieš 2020-uosius Baltarusija buvo viena svarbesnių Lietuvos prekybos partnerių. Klaipėdos uostas buvo esminis Baltarusijos eksporto kanalas – per jį ėjo didžiuliai kiekiai baltarusiškų trąšų, naftos produktų, kitų prekių. Tai buvo abipusiai naudinga: Baltarusija turėjo patikimą išėjimą į jūrą, Lietuva – uosto apyvartą ir pajamas.
Po 2020-ųjų Lietuva pradėjo sistemingai mažinti šiuos ryšius. 2021 metais Lietuva paskelbė, kad nebetransituos Baltarusijos kalio trąšų per Klaipėdos uostą. Tai buvo reikšmingas ekonominis smūgis Baltarusijai – „Belaruskali” yra vienas didžiausių pasaulio kalio trąšų gamintojų, o Klaipėda buvo pagrindinis eksporto kelias. Baltarusija atsakė perkeldama srautus į Rusijos uostus – Ust-Lugą ir Sankt Peterburgą.
Klaipėdos uostui tai kainavo. Apyvarta krito, kai kurie verslai prarado pajamas. Tačiau Lietuva priėmė politinį sprendimą: ekonominiai interesai turi nusileisti vertybiniams. Tai galima vertinti skirtingai, bet bent jau tai nuoseklu.
Praktinis patarimas verslininkams, kurie vis dar turi ryšių su Baltarusija: ES sankcijų sąrašas nuolat atnaujinamas, ir verslas su Baltarusija yra labai rizikinga zona. Rekomenduojama konsultuotis su teisininkais, specializuojančiais eksporto kontrolės srityje, ir atidžiai stebėti Europos Komisijos pranešimus. Nežinojimas apie sankcijų pažeidimus nuo atsakomybės neatleidžia.
Rygos-Vilniaus-Varšuvos ašis prieš Minskę
Lietuva šioje situacijoje nėra viena. Latvija ir Estija laikosi panašios pozicijos, Lenkija – dar griežtesnės. Šios keturios šalys koordinuoja savo politiką Baltarusijos atžvilgiu, nors ne visada vienodai. Kartais kyla nesutarimų dėl taktikos – pavyzdžiui, kaip griežtai elgtis su migrantais prie sienos, kiek remti opoziciją finansiškai, kaip bendrauti su Baltarusijos piliečiais, kurie nėra susiję su režimu.
Lietuva ypač aktyviai lobizuoja ES institucijose dėl griežtesnių sankcijų Baltarusijai. Vilnius ne kartą kritikavo Briuselį dėl per lėto reagavimo ir per minkštų priemonių. Iš dalies tai yra pagrįsta – ES sankcijų mechanizmas yra lėtas ir reikalauja visų narių sutarimo, o tai reiškia, kad viena šalis gali blokuoti procesą.
Svarbu suprasti, kad Lietuva čia veikia ne tik iš altruizmo ar demokratinių principų gynimo. Yra ir labai konkretus saugumo interesas: nestabili, autoritarinė Baltarusija, glaudžiai susijusi su Rusija, yra tiesioginis saugumo iššūkis. Ypač po 2022 metų vasario, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą ir naudojo Baltarusijos teritoriją kaip placdarmą.
Baltarusiai Lietuvoje: žmonės, kurie neturi kur grįžti
Vienas iš mažiau aptariamų aspektų – tai baltarusiai, gyvenantys Lietuvoje. Jų yra nemažai: studentai, IT specialistai, opozicijos aktyvistai, paprasti žmonės, kurie po 2020-ųjų nusprendė neberizikuoti. Skaičiai nėra tikslūs, bet kalbama apie keliasdešimt tūkstančių žmonių.
Jų padėtis yra sudėtinga. Daugelis negali grįžti į Baltarusiją – jiems gresia suėmimas. Kai kurie turi šeimas, kurios liko Minske ar kituose miestuose, ir negali jų pamatyti. Jų turtas Baltarusijoje gali būti konfiskuotas. Tuo pačiu metu Lietuvoje jie yra „svetimšaliai” – net jei kalba rusiškai ar baltarusiškai, jie nėra lietuviai, ir integracijos procesas nėra lengvas.
Lietuva šiems žmonėms suteikė tam tikras galimybes – supaprastintą vizų režimą, galimybę gauti leidimus gyventi. Tačiau sistema nėra tobula. Kai kurie baltarusiai skundžiasi biurokratinėmis kliūtimis, ilgais laukimo laikais, neaiškiomis procedūromis.
Jei esate baltarusis, svarstantis apie persikėlimą į Lietuvą arba jau gyvenantis čia: pirmiausia kreipkitės į organizaciją „BY_help” arba „Razam” – tai nevyriausybinės organizacijos, padedančios baltarusiams Lietuvoje. Migracijos departamento svetainė turi informaciją lietuvių ir rusų kalbomis, tačiau ji ne visada atnaujinama laiku, todėl tiesioginė konsultacija yra geriau nei pasitikėjimas interneto informacija.
Kur link viskas juda ir ką tai reiškia paprastam žmogui
Prognozuoti, kaip klostysis Baltarusijos ir Lietuvos santykiai, yra neįmanoma – per daug kintamųjų. Lukašenka vis dar yra valdžioje, nors jo pozicija po 2020-ųjų yra silpnesnė nei buvo. Baltarusija vis labiau integruojasi į Rusijos politinę ir ekonominę orbitą – tai reiškia, kad Minsko savarankiškumas mažėja, ir sprendimai vis dažniau priimami Maskvoje. Ukrainos karas pakeitė visą regiono saugumo architektūrą.
Realiai kalbant, normalizacija artimiausiu metu yra mažai tikėtina. Lietuva neketina atsisakyti paramos baltarusių demokratiniam judėjimui – tai jau tapo savotiška nacionaline misija. Lukašenka – arba kas jį pakeis – neketina atsiprašyti už 2020-uosius. Rusija nesuinteresuota, kad Baltarusija normalizuotų santykius su NATO narėmis.
Tačiau istorija moko, kad situacijos keičiasi staiga ir netikėtai. Niekas 1988-aisiais negalvojo, kad po trejų metų Sovietų Sąjungos nebus. Niekas 2019-aisiais negalvojo, kad 2020-aisiais Baltarusija stovės ant revoliucijos slenksčio. Pokyčiai ateina, kai jų mažiausiai tikiesi.
Tuo tarpu paprastam lietuviui tai reiškia: siena su Baltarusija yra uždara praktiškai visiems tikslams, išskyrus humanitarinius. Kelionės į Baltarusiją yra labai nerekomenduojamos – Lietuvos užsienio reikalų ministerija oficialiai ragina nevykti. Jei turite baltarusių draugų ar giminių, palaikykite ryšį – jiems tai svarbu. Ir galbūt verta prisiminti, kad Baltarusijos žmonės ir Baltarusijos režimas nėra tas pats dalykas – tai svarbu, kad ir kaip sudėtinga būtų situacija.