Griežtesnės sankcijos Rusijos ir Baltarusijos piliečiams: tarp saugumo ir pasekmių
Lietuvoje vis dažniau diskutuojama apie griežtesnes sankcijas Rusijos ir Baltarusijos piliečiams. Šios diskusijos kyla dėl geopolitinės situacijos ir siekio užtikrinti šalies saugumą. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad nors tokios priemonės galėtų padėti, jos neišspręstų visų problemų.
Saugumo argumentai
Vienas iš pagrindinių argumentų už griežtesnes sankcijas yra siekis sumažinti galimą grėsmę nacionaliniam saugumui. Manoma, kad ribojant tam tikras teises ir galimybes šių šalių piliečiams, būtų galima sumažinti jų įtaką ir galimą neigiamą poveikį Lietuvai.
Valstybės saugumo departamento (VSD) duomenimis, pastaraisiais metais fiksuojama daugiau atvejų, kai per Rusijos ir Baltarusijos piliečius bandoma vykdyti žvalgybinę veiklą Lietuvoje. 2022-2023 metais VSD identifikavo bent 17 atvejų, kai užsienio žvalgybos tarnybos bandė verbuoti Lietuvoje gyvenančius Rusijos ar Baltarusijos piliečius.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Laurynas Kasčiūnas teigia: „Turime suprasti, kad kai kurie šių šalių piliečiai gali būti paveikti propagandos ar netgi tapti netyčiniais hibridinio karo įrankiais. Ribojant jų galimybes įsigyti nekilnojamąjį turtą strategiškai svarbiose vietose ar dirbti su jautria informacija, galime sumažinti rizikas.”
Kritikų pozicija
Tačiau kritikai teigia, kad tokios priemonės gali būti neefektyvios ir netgi žalingos. Jos gali sukelti neigiamą reakciją tiek tarptautinėje arenoje, tiek pačioje Lietuvoje, kur gyvena nemažai šių šalių piliečių. Be to, tokios sankcijos gali būti sunkiai įgyvendinamos ir kontroliuojamos.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė Birutė Sabatauskaitė pabrėžia, kad „sankcijos turi būti proporcingos ir pagrįstos, ne bendro pobūdžio. Negalime bausti žmonių vien dėl jų pilietybės – tai prieštarauja pamatiniams teisės principams ir gali sukelti diskriminacijos problemų.”
Pagal Migracijos departamento statistiką, Lietuvoje nuolat gyvena apie 12 000 Rusijos ir 38 000 Baltarusijos piliečių. Daugelis jų yra integravęsi į visuomenę, dirba, moka mokesčius ir neturi jokių ryšių su savo kilmės šalių režimais. Kai kurie netgi yra pabėgę nuo politinio persekiojimo.
Tarptautinė praktika
Kitose Europos šalyse taip pat svarstomi įvairūs apribojimai. Estija ir Latvija jau įvedė griežtesnius reikalavimus šių šalių piliečiams, įskaitant papildomus patikrinimus norint gauti leidimą gyventi ir dirbti. Suomija apribojo nekilnojamojo turto įsigijimo galimybes pasienio zonose.
Tačiau Vokietija ir Prancūzija laikosi atsargesnės pozicijos, teigdamos, kad pernelyg griežtos sankcijos gali paskatinti dar didesnę izoliaciją ir radikalizaciją tarp šių šalių piliečių.
ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis yra pareiškęs, kad „sankcijos turi būti nukreiptos į režimus, ne į paprastus žmones, kurie dažnai patys yra režimų aukos”.
Ekspertai taip pat pabrėžia, kad sankcijos turėtų būti tik viena iš daugelio priemonių, siekiant užtikrinti šalies saugumą. Reikėtų daugiau dėmesio skirti diplomatijai, bendradarbiavimui su sąjungininkais ir vidaus politikos stiprinimui.
Balanso paieškos kebliame geopolitiniame žaidime
Saugumo politikos formavimas visuomet primena vaikščiojimą ant plono ledo. Griežtesnės sankcijos Rusijos ir Baltarusijos piliečiams gali atrodyti kaip logiškas žingsnis, tačiau realybėje tai sudėtingas klausimas, reikalaujantis niuansuoto požiūrio.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto direktorius Margarita Šešelgytė teigia: „Lietuva, būdama NATO ir ES nare, turi ieškoti balanso tarp nacionalinio saugumo ir žmogaus teisių apsaugos. Pernelyg griežtos priemonės gali sukelti atoveiksmį, o pernelyg švelnios – palikti saugumo spragas.”
Kiekviena sankcija turėtų būti vertinama ne tik pagal jos potencialų efektyvumą trumpuoju laikotarpiu, bet ir pagal ilgalaikes pasekmes. Istorija rodo, kad izoliacijos politika retai duoda norimų rezultatų, o dialogas ir tikslinės priemonės dažnai būna veiksmingesni.
Galbūt vietoj bendrų apribojimų visiems tam tikros šalies piliečiams, vertėtų stiprinti žvalgybos pajėgumus, tobulinti rizikos vertinimo sistemas ir kurti tikslesnius filtrus, leidžiančius atskirti potencialias grėsmes nuo nekaltų žmonių. Tik taip galėsime sukurti saugesnę Lietuvą, neprarandant tų vertybių, kurias esame įsipareigoję ginti.