Prieš porą metų elektromobilio pirkimas Lietuvoje reiškė vieną: būk pasiruošęs skaičiuoti kilometrus iki artimiausio kroviklio kaip vandenį dykumoje. Šiandien situacija pagerėjo, bet sakyti, kad viskas puiku, būtų nesąžininga sau ir skaitytojui. Tinklas išaugo, tačiau jo kokybė ir logika kartais kelia daugiau klausimų nei atsakymų.
Kur tos stotelės iš tikrųjų yra
Oficialūs skaičiai skamba įspūdingai — kelios tūkstančiai įkrovimo taškų visoje šalyje. Bet skaičius ir realybė kelyje dažnai nesutampa. Didieji miestai, ypač Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, apkrauti krovikliais gana tolygiai, prekybos centrų aikštelėse jų dabar tiek, kad kartais lieka nepanaudoti. Tačiau pravažiuok šalikeliu link Utenos ar Šiaulių link mažesniais keliais, ir vaizdas pasikeičia drastiškai. Kaimo vietovėse, kur gyvena reikšminga dalis žmonių, situacija primena baltą dėmę žemėlapyje.
Įdomu tai, kad greitkeliai — Via Baltica, A1 tarp Vilniaus ir Kauno — jau gana neblogai aprūpinti greitojo įkrovimo stotelėmis. Tai logiška, nes ten didžiausias srautas. Bet jei planuoji kelionę per antraeilius kelius aplankyti giminaičius provincijoje, gali tekti daryti nemažus lankstus vien dėl kroviklio.
Kainos — kur tas skaidrumas?
Štai čia prasideda tikrasis chaosas. Kainodara tarp operatorių skiriasi taip stipriai, kad kartais atrodo, jog kiekvienas galvoja savo taisykles ant kelio. Vienas operatorius ima fiksuotą mokestį už minutę, kitas — už kilovatvalandę, trečias dar prideda prisijungimo mokestį, kuris niekur aiškiai neparodomas prieš pradedant įkrovimą. Realiai vartotojui sunku iš anksto suprasti, kiek kainuos konkreti kelionė, kol jau nespaudi mygtuko telefono aplikacijoje.
Vidutiniškai greitasis įkrovimas kainuoja apie 0,45–0,65 euro už kilovatvalandę, tačiau tai tik orientacinis skaičius. Kai kurie operatoriai per piko valandas taiko didesnius tarifus, kiti — jokių. Palyginimui su įprastu degalų pylimu skaičiai vis tiek atrodo patrauklesni, bet žmogus, pripratęs prie fiksuotos degalinės kainos, iš pradžių pasijunta pasiklydęs skaičiuoklėje.
Aplikacijų džiunglės
Norint naudotis skirtingais tinklais, tenka turėti kelias aplikacijas telefone. Vienas operatorius reikalauja registracijos su banko kortele iš anksto, kitas leidžia mokėti tiesiog per QR kodą. Skamba paprastai, kol nepatenki į situaciją, kai telefonas neturi ryšio, o aplikacija nenori užsikrauti pačiame kroviklyje. Tokie momentai kelyje nėra reti, ir jie kelia realų nerimą tiems, kurie tik pradeda naudotis elektromobiliu.
Būtų sąžininga pasakyti, kad kai kurie tinklai bando integruotis tarpusavyje, atsiranda bendros kortelės ar aplikacijos, apjungiančios kelis operatorius. Tai žingsnis teisinga kryptimi, bet procesas vyksta lėtai, ir dažnas vartotojas vis dar priverstas žongliruoti keliais įrankiais vienu metu.
Kaip planuoti kelionę, kad neliktum su tuščia baterija
Praktika rodo, kad geriausia strategija — niekada nepasitikėti vien žemėlapiu aplikacijoje. Stotelė gali būti pažymėta kaip veikianti, bet realybėje sugedusi arba užimta. Verta turėti bent du atsarginius variantus maršrute, ypač jei keliaujama toliau nei 150–200 kilometrų.
Taip pat svarbu neapsigauti dėl deklaruojamos galios. Kroviklis, pažymėtas kaip 150 kW, ne visada realiai duoda tokią galią, ypač jei tuo pačiu metu prijungti keli automobiliai arba oro temperatūra žema. Žiemą efektyvumas krenta pastebimai, o tai retai kas paminėta rinkodaros medžiagoje.
Ką daryti su visa šia mozaika
Elektromobilių įkrovimo infrastruktūra Lietuvoje primena statybą, kuri vyksta be vieno bendro plano — kažkas stato greitai, kažkas lėtai, o rezultatas visuomet nevienalytis. Tinklas plečiasi, tai neginčytina, tačiau kol nebus vieningos kainodaros logikos ir patikimesnės informacijos realiu laiku, kiekviena kelionė elektromobiliu liks nedidele avantiūra. Galbūt tai net gerai — priverčia planuoti atsakingiau nei degalinėje su pilnu baku. Bet jei nori tikrai patogios sistemos, teks dar palaukti, kol chaosas susidėlios į kažką panašaus į tvarką.