Kas tie elektroninės valdžios vartai ir kodėl jie svarbūs?
Jei bent kartą gyvenime bandėte gauti pažymą, užregistruoti įmonę ar sužinoti, kiek pensijos taškų esate sukaupę, tikriausiai žinote, kaip tai gali atrodyti: eilė, langelis, popierius, antspaudas, vėl eilė. Arba – jei pasisekė – kompiuteris, portalas, keletas paspaudimų ir viskas. Elektroninės valdžios vartai yra kaip tik ta antroji galimybė, tik sutelkta į vieną vietą.
Lietuvoje šis portalas vadinasi epaslaugos.lt arba plačiau žinomas kaip Elektroninės valdžios vartai – centralizuota platforma, per kurią piliečiai gali pasiekti šimtus valstybinių paslaugų internetu. Tai nėra vien tik biurokratinis eksperimentas. Tai bandymas iš esmės pakeisti santykį tarp žmogaus ir valstybės – padaryti jį greitesnį, skaidresnį ir mažiau varginantį.
Tačiau realybė, kaip dažnai būna, yra sudėtingesnė nei skamba reklaminiame lankstinuke. Portale yra ir privalumų, ir akivaizdžių trūkumų, ir tokių vietų, kur sistema tiesiog neveikia taip, kaip turėtų. Apie visa tai – išsamiau.
Kaip viskas prasidėjo ir kur esame dabar
Elektroninės valdžios idėja Lietuvoje nėra nauja. Pirmieji rimtesni žingsniai buvo žengti dar 2000-ųjų pradžioje, kai šalis ruošėsi stoti į Europos Sąjungą ir turėjo įrodyti, kad sugeba modernizuoti viešąjį sektorių. Tada atsirado pirmosios e. paslaugos – iš pradžių gana primityvios, dažnai apsiribojančios vien informacijos pateikimu, bet ne realiais veiksmais.
Lūžis įvyko apie 2010–2015 metus, kai buvo investuota į infrastruktūrą ir pradėta kurti centralizuota sistema. Atsirado elektroninis parašas, tapatybės patvirtinimas per bankus, vėliau – per mobilųjį parašą. Šiandien Lietuva pagal e. valdžios išsivystymo rodiklius nuolat patenka į Europos vidurkio viršų, o kai kuriose srityse – ir į lyderių grupę.
Pagal Europos Komisijos eGovernment Benchmark ataskaitas, Lietuva gerai vertinama už paslaugų prieinamumą mobiliuosiuose įrenginiuose ir už tai, kad daugelis paslaugų yra tikrai užbaigiamos internetu – ne tik pradedamos. Tai svarbu, nes daugelyje šalių e. valdžia tėra fasadas: užpildai formą internetu, o paskui vis tiek turi fiziškai atvykti.
Ką realiai galima padaryti per šį portalą
Paslaugų sąrašas yra tikrai ilgas – oficialiai kalbama apie kelis šimtus. Bet svarbu suprasti, kad ne visos jos vienodai naudingos ar vienodai gerai veikiančios. Pabandykime susisteminti tai, kas realiai naudinga eiliniam žmogui.
Gyvenimo įvykiai – tai vienas iš pagrindinių portalo navigacijos principų. Vietoj to, kad ieškotumėte konkrečios institucijos, galite ieškoti pagal situaciją: gimė vaikas, keitėte darbą, pirkote būstą, išėjote į pensiją. Sistema teoriškai turėtų parodyti, kokių veiksmų reikia imtis ir kokias paslaugas galima atlikti internetu.
Praktiškai populiariausios ir geriausiai veikiančios paslaugos yra šios:
- Gyvenamosios vietos deklaravimas – greita, paprasta, veikia be problemų
- Pažymų apie deklaruotą gyvenamąją vietą gavimas – išduodama iš karto
- Valstybinio socialinio draudimo išrašai – galima sužinoti sukauptus taškus, draudimo laikotarpius
- Mokesčių deklaracijų teikimas per VMI sistemą (susieta su portalu)
- Prašymų dėl išmokų teikimas – vaiko pinigai, nedarbo išmoka ir pan.
- Įmonių registravimas ir duomenų keitimas Juridinių asmenų registre
- Nekilnojamojo turto registro išrašai
Tai – branduolys, kuris veikia. Tačiau šalia jo yra ir paslaugų, kurios techniškai egzistuoja portale, bet realiai reikalauja papildomų žingsnių, skambučių ar net fizinio apsilankymo. Apie tai – atvirai.
Kur sistema šlubuoja ir ką apie tai reikia žinoti
Nėra prasmės daryti vien reklamą. Elektroninės valdžios vartai turi problemų, ir jos nėra mažos.
Pirmiausia – navigacija. Portalas buvo pertvarkomas kelis kartus, bet vis dar nėra intuityvus. Žmonės, kurie nėra įpratę prie tokių sistemų, dažnai pasimeta. Paslaugų pavadinimai kartais tokie oficialūs ir biurokratiški, kad sunku suprasti, ar tai, ką randi, yra tai, ko ieškai. Pavyzdžiui, ieškodamas, kaip pakeisti paso duomenis, gali ilgai klaidžioti, kol rasi tinkamą skiltį.
Antra problema – tapatybės patvirtinimas. Sistema siūlo keletą būdų: per banką, per mobilųjį parašą, per asmens tapatybės kortelę su lustą. Teoriškai tai gerai. Praktiškai – ne visi bankai vienodai sklandžiai veikia, mobilusis parašas reikalauja atskiros sutarties su mobiliojo ryšio operatoriumi, o kortelės skaitytuvas – papildomo įrenginio. Vyresnio amžiaus žmonėms tai gali būti rimta kliūtis.
Trečia – paslaugų fragmentacija. Nors portalas pozicionuojamas kaip vienas langelis, realiai daugelis paslaugų nukreipia į atskiras institucijų sistemas – VMI, Sodros, Registrų centro. Kiekviena turi savo sąsają, savo logiką, kartais net atskirą prisijungimą. Tai nėra vienas langelis – tai greičiau katalogas, rodantis, kur eiti.
Ketvirta – techniniai gedimai. Jie pasitaiko. Ypač piko metu – pavyzdžiui, kai artėja mokesčių deklaravimo terminas arba kai valstybė pradeda naują išmokų programą. Sistema perkraunama, atsiranda klaidų pranešimai, kartais prarandami užpildyti duomenys. Tai erzina ir kelia pagrįstą nepasitikėjimą.
Kaip prisijungti ir ko reikia, kad viskas veiktų
Jei dar nesinaudojote portalu arba bandėte, bet nepavyko – štai praktinis gidas.
Prisijungimo būdai:
Paprasčiausias ir labiausiai paplitęs – per internetinę bankininkystę. Veikia su Swedbank, SEB, Luminor, Šiaulių banku, Citadele ir kitais. Einat į epaslaugos.lt, spaudžiate „Prisijungti”, pasirenkate savo banką ir autentifikuojatės taip pat, kaip prisijungdami prie savo sąskaitos. Jokio papildomo registravimosi nereikia.
Mobilusis parašas – gera alternatyva, ypač jei dažnai naudojatės mobiliuoju telefonu. Tam reikia sudaryti sutartį su Tele2, Bite arba Telia. Paslauga mokama – kainuoja kelis eurus per mėnesį, bet yra labai patogi, nes leidžia pasirašyti dokumentus elektroniniu parašu, kuris juridiškai lygiavertis rašytiniam.
Asmens tapatybės kortelė su lustu – techniškai pažangiausia galimybė, bet reikia turėti kortelių skaitytuvą ir įdiegti atitinkamą programinę įrangą. Tai labiau tinka tiems, kurie dažnai naudojasi e. paslaugomis profesionaliai.
Praktinis patarimas: jei naudojatės portalu pirmą kartą, darykite tai ne skubėdami. Pasiruoškite asmens dokumentus, žinokite savo asmens kodą, turėkite po ranka telefono numerį, kuris registruotas banke. Ir – svarbu – naudokite kompiuterį, o ne telefoną, ypač jei pildote sudėtingesnes formas. Mobilioji versija gerėja, bet dar nėra tobula.
Skaitmeninė atskirtis – problema, apie kurią kalbama per mažai
Yra vienas klausimas, kuris retai patenka į oficialius pranešimus apie e. valdžios sėkmę: kas nutinka tiems, kurie negali ar nemoka naudotis šiomis sistemomis?
Lietuva turi vieną iš didžiausių skaitmeninės atskirties problemų Europos Sąjungoje, ypač tarp vyresnio amžiaus gyventojų ir kaimo vietovių žmonių. Pagal Eurostat duomenis, reikšminga dalis vyresnių nei 65 metų lietuvių niekada nėra naudojęsi internetu arba naudojasi labai retai. Jiems elektroninės valdžios vartai – tai durys, prie kurių nėra rakto.
Tai sukuria paradoksą: sistema, kuri turėtų palengvinti gyvenimą, iš tikrųjų gali jį apsunkinti tiems, kuriems pagalba labiausiai reikalinga. Jei anksčiau žmogus galėjo ateiti į seniūniją ir gauti pagalbą, o dabar seniūnija sako „darykite internetu” – tai nėra pažanga, tai yra atsakomybės perkėlimas.
Valstybė šią problemą bando spręsti per skaitmeninio raštingumo mokymus – bibliotekose, seniūnijose, per įvairias programas. Tai gerai. Bet tempas lėtas, o skaitmeninimas juda greičiau nei žmonės prie jo pripranta.
Praktinė rekomendacija šeimoms: jei turite vyresnių giminaičių, kuriems reikia naudotis valstybinėmis paslaugomis, padėkite jiems. Galite prisijungti jų vardu (su jų žinia ir sutikimu) ir atlikti reikalingus veiksmus. Taip pat galite kreiptis į artimiausią viešąją biblioteką – daugelyje jų yra darbuotojai, padedantys naudotis e. paslaugomis.
Lyginant su kitomis šalimis – kur Lietuva stipri ir kur atsilieka
Norint suprasti, ar Lietuva eina teisinga kryptimi, verta pažvelgti į kontekstą.
Estija – neišvengiamas palyginimas. Mūsų šiaurės kaimynai dažnai vadinami e. valdžios čempionais pasaulyje. Jie turi X-Road – duomenų mainų infrastruktūrą, kuri leidžia skirtingoms valstybinėms sistemoms kalbėtis tarpusavyje be žmogaus įsikišimo. Estijoje galima balsuoti internetu, steigti įmonę per 15 minučių, o gydytojas mato jūsų visą medicininę istoriją vienu prisijungimu. Lietuva šioje srityje atsilieka – mūsų sistemos dar nėra taip integruotos.
Danija – kita įdomi pavyzdys. Ten e. valdžia yra beveik privaloma: dauguma piliečių privalo turėti skaitmeninį pašto dėžutę, per kurią valstybė siunčia oficialius laiškus. Tai radikaliau nei Lietuvoje, bet ir efektyviau.
Lenkija – įdomu palyginti, nes šalis didelė ir skirtinga. Jų ePUAP sistema ilgai buvo laikoma nepatogiu biurokratiniu monstru, bet pastaraisiais metais labai pagerėjo. Kai kuriose srityse Lenkija jau lenkia Lietuvą.
Lietuvos stiprybė – mokesčių administravimas. VMI sistema yra viena geriausių regione. Gyventojų pajamų mokesčio deklaravimas čia iš tikrųjų yra paprastas: sistema pati surenka duomenis iš darbdavių, bankų, Registrų centro ir pateikia iš anksto užpildytą deklaraciją. Daugeliui žmonių tereikia ją patikrinti ir patvirtinti. Tai – tikras e. valdžios pavyzdys, kuriuo galima didžiuotis.
Rytoj bus kitaip – ko tikėtis artimiausiais metais
Elektroninės valdžios plėtra Lietuvoje nesibaigs. Yra keletas tendencijų, kurios artimiausioje ateityje keičia ir keičia šią sritį.
Dirbtinis intelektas viešajame sektoriuje – jau ne teorija. Kai kurios institucijos bando diegti pokalbių robotus, kurie padeda piliečiams rasti reikiamą informaciją. Kol kas tai daugiau eksperimentai nei pilnavertės paslaugos, bet kryptis aiški.
Proaktyvios paslaugos – tai galbūt svarbiausia ateities idėja. Vietoj to, kad pilietis pats ieškotų, kokių paslaugų jam reikia, valstybė pati informuotų: „Jūsų vaikui sukanka 16 metų – štai ką reikia padaryti” arba „Pastebėjome, kad įsigijote būstą – ar žinote apie šias išmokas?” Tai reikalauja geresnės duomenų integracijos, bet ir kelia rimtų privatumo klausimų.
Europos skaitmeninė tapatybė – ES lygiu kuriamas bendras skaitmeninės tapatybės sprendimas, kuris leistų naudotis e. paslaugomis visose valstybėse narėse su vienu prisijungimu. Lietuva dalyvauja šiame projekte. Jei viskas pavyks, lietuviai galės, pavyzdžiui, studijuoti Vokietijoje ar dirbti Ispanijoje ir tvarkyti reikalus su tų šalių institucijomis naudodami lietuvišką skaitmeninę tapatybę.
Kibernetinis saugumas – augant skaitmeninių paslaugų skaičiui, auga ir grėsmės. Valstybė investuoja į apsaugą, bet tai nuolatinė kova. Piliečiams svarbu žinoti: niekada nesidalinkite savo prisijungimo duomenimis su niekuo, net jei skambutis ar laiškas atrodo oficialus. Valstybinės institucijos niekada neprašo patvirtinti duomenų telefonu ar el. paštu.
Tarp pažado ir tikrovės – kur mes iš tikrųjų esame
Elektroninės valdžios vartai yra ir pasiekimas, ir darbų sąrašas vienu metu. Tai sistema, kuri veikia – bet ne visada, ne visiems ir ne visur taip sklandžiai, kaip norėtųsi.
Svarbu nepasiduoti dviem kraštutinumams. Pirmasis – beatodairiškas optimizmas, kai kiekvienas naujas portalas pristatomas kaip revoliucija, o problemos nutylimos. Antrasis – cinizmas, kai žmonės atsisako bandyti, nes „vis tiek neveiks”. Abu požiūriai kenkia.
Realybė tokia: jei esate jaunesnis nei 60 metų, turite išmanųjį telefoną ar kompiuterį ir naudojatės internetine bankininkyste – elektroninės valdžios paslaugos jums tikrai gali sutaupyti laiko ir nervų. Daugelio paprastų dalykų – pažymų, deklaracijų, išrašų – tikrai nebereikia daryti fiziškai. Tai – faktas.
Tačiau valstybė turi nepamiršti, kad skaitmeninimas negali būti tikslas pats savaime. Jis yra priemonė. Ir jei ta priemonė nepasiekia dalies piliečių – tai ne jų problema, tai sistemos problema. Kol kiekvienas žmogus Lietuvoje, nepriklausomai nuo amžiaus, gyvenamosios vietos ar techninio raštingumo, galės lygiavertiškai naudotis valstybinėmis paslaugomis – tol darbas nėra baigtas.
O kol kas – naudokitės tuo, kas veikia. Išbandykite portalą, kai reikia gauti paprastą pažymą. Paprašykite pagalbos, jei nesiseka. Ir jei pastebite, kad kažkas neveikia – pranešite. Institucijos turi grįžtamojo ryšio formas, ir kartais jos iš tikrųjų veikia.