Kainos auga, o piniginės plonėja: kas iš tikrųjų vyksta?
Lietuviai jau seniai priprato prie to, kad kasoje sumoka daugiau nei tikėjosi. Bet ar tikrai suprantame, kas yra ta infliacija, apie kurią kalbama kiekviename žinių laidų eteryje? Ne vien ekonomistai turėtų žinoti šį žodį – jis tiesiogiai veikia kiekvieną iš mūsų: nuo pensininko, kuris skaičiuoja centus iki kito mėnesio, iki jauno specialisto, kuris svajoja apie būstą.
Infliacija – tai bendras kainų lygio augimas per tam tikrą laikotarpį. Kai infliacija yra, tarkime, 8 procentai per metus, tai reiškia, kad tas pats krepšelis prekių, kuris praėjusiais metais kainavo 100 eurų, dabar kainuoja 108 eurus. Skamba ne taip jau baisiai? Bet kai tai tęsiasi kelerius metus iš eilės, perkamoji galia krenta dramatiškai.
Lietuva pastaraisiais metais patyrė vieną aštresnių infliacijos bangų Europos Sąjungoje. Ir nors dabar rodikliai šiek tiek nurimo, pasekmės vis dar juntamos kiekvieno piliečio kasdienybėje.
Lietuvos infliacijos istorija: nuo nepriklausomybės iki šių dienų
Norint suprasti dabartinę situaciją, verta pažvelgti atgal. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990-aisiais, šalis patyrė hiperinfliacijos laikotarpį – kainos augo šimtais procentų per metus. Tai buvo pereinamojo laikotarpio skausmai, kuriuos išgyveno visos posovietinės valstybės.
Įstojus į Europos Sąjungą 2004 metais ir ypač priėmus eurą 2015-aisiais, infliacija stabilizavosi. Keletą metų ji buvo žema, kartais net artėjo prie nulio ar tapdavo defliacija. Ekonomistai tada kalbėjo apie kitą problemą – per mažą kainų augimą, kuris taip pat kenkia ekonomikai.
Tačiau 2021–2022 metais viskas pasikeitė. Pirmiausia – COVID-19 pandemija suardė pasaulines tiekimo grandines. Vėliau – Rusijos invazija į Ukrainą 2022 metų vasarį sukėlė energetikos krizę. Dujų ir elektros kainos šovė į viršų, o tai automatiškai brangino viską – nuo duonos kepimo iki plastiko gamybos.
2022 metų rugsėjį Lietuvoje infliacija pasiekė rekordinį lygį – daugiau nei 22 procentus. Tai buvo vienas aukščiausių rodiklių visoje Europos Sąjungoje. Palyginimui: euro zonos vidurkis tuo metu siekė apie 10 procentų. Kodėl Lietuva kentėjo labiau? Atsakymas slypi keliuose veiksniuose.
Kodėl Lietuva kenčia labiau nei Vakarų Europa
Pirmiausia – energetinė priklausomybė. Lietuva ilgą laiką buvo labiau priklausoma nuo rusiškų energijos išteklių nei daugelis Vakarų Europos šalių. Kai energijos kainos šovė į viršų, tai smogė kur kas skaudžiau.
Antra – mūsų ekonomikos struktūra. Lietuva yra mažesnė, atviresnė ekonomika, labiau jautri išoriniams sukrėtimams. Importuojame daug prekių, o kai pasaulinės kainos auga, tai tiesiogiai atsispindi vietinėse parduotuvių lentynose.
Trečia – maisto kainų dalis. Lietuvių namų ūkių biudžete maistui skiriama didesnė dalis pajamų nei, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje. Kai maisto kainos šoka, tai skaudžiau paliečia lietuvių piniginę nei vakarietišką.
Ketvirta – atlyginimų augimas. Paradoksalu, bet spartus atlyginimų augimas Lietuvoje taip pat prisidėjo prie infliacijos. Kai žmonės uždirba daugiau, jie daugiau išleidžia, o tai stumia kainas aukštyn. Tai vadinama paklausos infliacija.
Penkta – psichologinis veiksnys. Verslininkai, matydami augančias sąnaudas ir tikėdamiesi tolesnio kainų kilimo, iš anksto didino kainas. Tai sukūrė savęs išpildančią pranašystę – lūkesčiai tapo realybe.
Kaip infliacija veikia skirtingus žmones skirtingai
Čia svarbu suprasti vieną dalyką: infliacija nėra demokratiška. Ji skirtingai paveikia skirtingus žmones, ir dažniausiai labiausiai nukenčia tie, kurie ir taip turi mažiausiai.
Pensininkai ir žmonės su fiksuotomis pajamomis – pirmieji nukentėjusieji. Jei pensija auga 5 procentais, o infliacija siekia 15 procentų, realiai žmogus skursta. Lietuva šiuo atžvilgiu turėjo problemų – pensijų indeksavimas ne visada spėjo paskui kainų augimą.
Nuomininkai taip pat atsidūrė sunkioje padėtyje. Nuomos kainos Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose šoko kartu su bendra infliacija, o kartais ir greičiau. Žmogus, kuris nuomojasi būstą ir uždirba vidutinį atlyginimą, pajuto dvigubą spaudimą.
Tačiau yra ir tų, kuriems infliacija buvo mažiau skausminga ar net naudinga. Nekilnojamojo turto savininkai matė savo turto vertę augant. Žmonės su kintamomis pajamomis – verslininkai, laisvai samdomi specialistai – galėjo greičiau prisitaikyti ir padidinti savo kainas ar honorarus. Tie, kurie turėjo paskolų su fiksuotomis palūkanomis, iš tikrųjų laimėjo – jie grąžina paskolas pigesniais pinigais.
Štai kodėl infliacija yra ne tik ekonominė, bet ir socialinė problema. Ji didina nelygybę, skaldo visuomenę į turinčiuosius ir neturinčiuosius.
Ką daro Europos centrinis bankas ir ar tai veikia
Kadangi Lietuva yra euro zonos narė, ji neturi savo pinigų politikos. Palūkanų normas nustato Europos centrinis bankas (ECB) Frankfurte. Ir 2022–2023 metais ECB ėmėsi agresyvių veiksmų – kėlė palūkanų normas sparčiausiu tempu per visą euro istorijąą.
Logika paprasta: kai palūkanos aukštos, skolintis brangiau. Žmonės mažiau ima paskolas, mažiau išleidžia, paklausa mažėja, kainos stabilizuojasi. Teoriškai. Praktikoje tai veikia, bet su vėlavimu ir šalutiniais poveikiais.
Didesnės palūkanos reiškė, kad tūkstančiai lietuvių, paėmusių būsto paskolas su kintamomis palūkanomis, staiga ėmė mokėti šimtais eurų daugiau per mėnesį. Tai buvo skausmingas smūgis daugeliui šeimų. Žmogus, kuris 2019 metais paėmė 150 000 eurų paskolą, 2023-iaisiais mokėjo gerokai daugiau nei planavo.
ECB politika galiausiai davė rezultatų – infliacija euro zonoje ir Lietuvoje pradėjo mažėti. 2023–2024 metais rodikliai grįžo į kur kas normalesnį lygį. Tačiau tai nereiškia, kad kainos sumažėjo – jos tiesiog auga lėčiau. Tas 22 procentų šuolis 2022-aisiais niekur nedingo – jis įsirėžė į kainas ir liko ten.
Praktiniai patarimai: kaip apsisaugoti nuo infliacijos poveikio
Gerai, teorija – teorija, bet ką konkrečiai gali padaryti paprastas žmogus? Štai keletas realių rekomendacijų, kurios tikrai veikia.
Pirma – neleiskite pinigams gulėti einamojoje sąskaitoje. Infliacija „valgo” jūsų santaupas. Jei turite 10 000 eurų sąskaitoje ir infliacija yra 5 procentai, po metų jūsų pinigai realiai verti tik 9 500 eurų. Ieškokite indėlių su geromis palūkanomis, valstybinių taupymo obligacijų ar kitų instrumentų. Lietuvos valstybė išleido taupymo obligacijas su patraukliomis palūkanomis – tai viena saugiausių galimybių.
Antra – diversifikuokite santaupas. Dalis pinigų gali būti investuota į akcijų fondus, dalis – į nekilnojamąjį turtą, dalis – į obligacijas. Istoriškai akcijų rinka ilguoju laikotarpiu lenkia infliaciją. Tai nėra garantija, bet statistika byloja jūsų naudai.
Trečia – peržiūrėkite savo išlaidas. Infliacija yra geras pretekstas atlikti finansinį auditą. Galbūt mokate už paslaugas, kurių nebereikia? Galbūt galite rasti pigesnę draudimo polisą? Smulkmenos sudeda didelius skaičius.
Ketvirta – investuokite į save. Geriausia apsauga nuo infliacijos – augančios pajamos. Nauji įgūdžiai, papildomas išsilavinimas, profesinis tobulėjimas – tai investicijos, kurios atsiperka. Žmogus, kurio atlyginimas auga greičiau nei infliacija, faktiškai tampa turtingesnis.
Penkta – būkite atsargūs su paskolomis kintamomis palūkanomis. Jei planuojate imti būsto paskolą, rimtai apsvarstykite fiksuotų palūkanų variantą bent keliems metams. Taip, fiksuotos palūkanos dažnai šiek tiek aukštesnės, bet jos suteikia nuspėjamumą ir ramybę.
Šešta – maisto krepšelio optimizavimas. Tai skamba banaliai, bet veikia. Pirkite sezonines daržoves, lygininkite kainas skirtingose parduotuvėse, naudokite lojalumo korteles. Lietuvoje veikia kelios kainas lyginančios programėlės ir svetainės – naudokitės jomis.
Verslas ir infliacija: kas laimi, kas pralaimi
Verslo pasaulyje infliacija taip pat sukuria nugalėtojus ir pralaimėtojus. Suprantant šią dinamiką, galima geriau suprasti, kodėl kainos kyla taip, kaip kyla.
Maisto prekybos tinklai Lietuvoje sulaukė daug kritikos dėl kainų kėlimo. Ir nors dalis kaltinimų buvo pagrįsti, reikia suprasti, kad ir jie patyrė didėjančias sąnaudas – energija, logistika, darbo užmokestis. Tačiau tyrimai parodė, kad kai kurie tinklai pasinaudojo situacija ir padidino maržas labiau nei reikėjo. Tai vadinama „greedflation” – godumo infliacija.
Smulkus verslas kentėjo labiau. Kavinė ar nedidelė parduotuvė neturi tokios derybinės galios kaip dideli tinklai. Jie mokėjo daugiau už elektrą, daugiau už produktus, daugiau darbuotojams – ir ne visada galėjo tai kompensuoti kainų kėlimu, nes bijojo prarasti klientus.
Eksportuojantys verslai turėjo mišrią patirtį. Viena vertus, jų sąnaudos augo. Kita vertus, silpnesnė euro perkamoji galia kartais reiškė, kad jų produktai tapo konkurencingesni pasaulinėse rinkose.
Nekilnojamojo turto sektorius iš pradžių klestėjo – kainos augo, investuotojai džiaugėsi. Tačiau vėliau didėjančios palūkanos pristabdė rinką. Žmonės nebegalėjo sau leisti tokių pačių paskolų kaip anksčiau, paklausa krito, kainos stabilizavosi.
Rytoj bus geriau? Infliacijos perspektyvos ir ko tikėtis
Šiandien situacija Lietuvoje yra kur kas geresnė nei 2022-aisiais. Infliacija grįžo į vienženklius skaičius, ECB pradėjo mažinti palūkanų normas, energetikos kainos stabilizavosi. Bet tai nereiškia, kad galime atsipalaiduoti.
Yra keletas rizikų, kurios gali vėl stumti kainas aukštyn. Geopolitinė įtampa – karas Ukrainoje tęsiasi, ir bet koks eskalacijos scenarijus gali vėl sukelti energetikos krizę. Klimato kaita – ekstremalūs orai vis dažniau kenkia žemės ūkiui, o tai reiškia maisto kainų nepastovumą. Darbo jėgos trūkumas – Lietuva susiduria su demografinėmis problemomis, ir darbuotojų stoka stumia atlyginimus aukštyn, o tai gali vėl skatinti infliaciją.
Tačiau yra ir teigiamų ženklų. Lietuva aktyviai investuoja į atsinaujinančią energetiką – saulės ir vėjo elektrinės mažina priklausomybę nuo importuojamų energijos išteklių. Sinchronizacija su Vakarų Europos elektros tinklu, įvykusi 2025 metų pradžioje, taip pat turėtų stabilizuoti energetikos rinką.
Ekonomistai prognozuoja, kad artimiausiais metais infliacija Lietuvoje išliks artima ECB tikslui – apie 2 procentus. Tai yra „sveika” infliacija, kuri skatina ekonomiką, bet neskurdina žmonių.
Vis dėlto svarbiausia išmokta pamoka iš pastarųjų metų – reikia turėti finansinį buferį. Žmonės, kurie turėjo santaupų, lengviau išgyveno sunkų laikotarpį. Tie, kurie gyveno nuo atlyginimo iki atlyginimo, kentėjo labiausiai. Infliacija – tai priminimas, kad finansinis raštingumas nėra prabanga, o būtinybė. Ir kuo anksčiau tai suprantame, tuo geriau mums seksis – nesvarbu, ar kainos kyla, ar krinta.