Pastarųjų metų Artimųjų Rytų regione įtampa pasiekė tokį lygį, kad kiekvienas naujas incidentas gali tapti kibirkštimi, uždegiančia platesnį konfliktą. Irano raketų atakos prieš Izraelį tapo ne tik karinės konfrontacijos simboliu, bet ir sudėtingų geopolitinių žaidimų atspindžiu. Šie įvykiai verčia pergalvoti visą regiono saugumo architektūrą ir kelia klausimų apie tolesnę įvykių raidą.
Kaip viskas prasidėjo: įtampos augimas regione
Niekas nevyksta vakuume, o jau tikrai ne Artimuosiuose Rytuose. Irano ir Izraelio priešiškumas turi gilias šaknis, siekiančias 1979 metų Irano islamišką revoliuciją, kai šalis iš Izraelio sąjungininkės tapo viena didžiausių priešų. Per dešimtmečius ši priešprieša įgavo įvairių formų – nuo žodinių atakų iki įgaliotinių karų Sirijoje, Libane ir kitose teritorijose.
Paskutinių kelerių metų laikotarpis buvo ypač įtemptas. Izraelio operacijos prieš Irano interesus Sirijoje, nuolatiniai kaltinimai dėl branduolinės programos, JAV sankcijų atnaujinimas – visa tai kūrė sprogstamąją mišinį. Irano vadovybė ne kartą grasino atsakomosiomis priemonėmis, tačiau tiesioginių raketų atakų prieš Izraelio teritoriją ilgą laiką vengė.
Situacija pasikeitė, kai Izraelis pradėjo intensyvesnes operacijas prieš Irano karines pajėgas ir jų sąjungininkus regione. Kiekvienas smūgis, kiekviena likviduota aukšto rango Irano karininkė ar sunaikinta bazė Sirijoje artino momentą, kai Teheranas nuspręs atsakyti tiesiogiai.
Raketų lietus virš Izraelio: technologinė pusė
Kai 2024 metų balandžio mėnesį Iranas paleido daugiau nei 300 raketų ir bepiločių orlaivių link Izraelio, daugelis stebėtojų suprato – tai ne tik demonstracija, bet ir rimtas bandymas patikrinti Izraelio oro gynybos sistemas. Naudotos raketos buvo įvairių klasių: nuo balistinių raketų „Shahab-3″ iki naujesnių „Kheibar Shekan” tipo projektilių.
Technologiniu požiūriu ši ataka parodė, kad Iranas per pastaruosius metus gerokai patobulino savo raketų arsenalą. Kai kurios raketos pasiekė greitį iki 15 Machų, o tai reiškia, kad nuo paleidimo momento iki taikinio Izraelyje praeina vos kelios minutės. Tokiomis sąlygomis net pažangiausios gynybos sistemos turi labai ribotą laiką reaguoti.
Izraelio oro gynybos sistema „Geležinis kupolas” kartu su „David’s Sling” ir „Arrow” sistemomis sugebėjo sunaikinti didžiąją dalį atskrendančių projektilių. Tačiau keletas raketų vis dėlto prasiskverbė ir pataikė į karinius taikinius. Tai pirmą kartą per daugelį metų Irano raketos tiesiogiai pataikė į Izraelio teritoriją.
Izraelio atsakas: kur baigiasi gynyba ir prasideda puolimas
Izraelio karinė doktrina visada rėmėsi principu, kad geriausias gynybos būdas – tai puolimas. Po Irano atakų Tel Avivas negalėjo likti nuošalyje. Izraelio oro pajėgos surengė serijas smūgių Irano karinėms bazėms Sirijoje, taip pat, kaip teigiama, atakavo taikinius pačioje Irano teritorijoje.
Ypač daug dėmesio sulaukė pranešimai apie smūgius Irano branduoliniams objektams ir raketų gamybos įmonėms. Nors oficialiai Izraelis retai pripažįsta tokias operacijas, žvalgybos šaltiniai patvirtina, kad buvo sunaikinti keli svarbūs objektai, kurie galėjo būti naudojami branduolinės programos tikslams.
Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu viešai pareiškė, kad bet koks Irano agresijos aktas sulauks „griežto ir proporcingo atsakymo”. Tačiau kas yra proporcinga, kai kalbama apie raketų atakas? Izraelio karinė vadovybė akivaizdžiai nusprendė, kad atsakas turi būti ne tik ginkluotas, bet ir strateginis – siekiant susilpninti Irano gebėjimą vykdyti panašias atakas ateityje.
Tarptautinė bendruomenė: tarp smerkimo ir bejėgiškumo
Tarptautinė reakcija į šiuos įvykius buvo gana numatomą. JAV nedviprasmiškai palaikė Izraelio teisę gintis ir net padėjo perimti dalis Irano raketų. Prezidentas Joe Bidenas viešai pareiškė, kad „Jungtinės Valstijos visiškai palaiko Izraelio saugumą ir teisę gintis nuo Irano agresijos”.
Europos Sąjunga, kaip įprasta, pasirinko atsargesnę retoriką, ragindama „visas puses susilaikyti nuo veiksmų, galinčių dar labiau destabilizuoti regioną”. Rusija ir Kinija, tradicinės Irano sąjungininkės, kaltino Izraelį provokacijomis ir ragino nutraukti „agresiją prieš suverenias valstybes”.
Jungtinių Tautų Saugumo Taryba sušaukė skubų posėdį, tačiau, kaip ir daugeliu ankstesnių atvejų, nepavyko priimti jokios rezoliucijos dėl nuolatinių veto teisių naudojimo. Tai dar kartą parodė, kad dabartinė tarptautinė sistema yra bejėgė sprendžiant tokio masto konfliktus, kai įsitraukusios šalys turi galingų globėjų.
Regiono šalys: baimė dėl platesnio karo
Kaimyninės arabų valstybės stebėjo šiuos įvykius su dideliu susirūpinimu. Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir kitos Persijos įlankos monarchijos puikiai supranta, kad bet koks plataus masto karas tarp Irano ir Izraelio neišvengiamai įtrauktų ir jas.
Ypač nervingai reaguoja Libanas, kurio teritorijoje veikia Irano remiama „Hezbollah” organizacija. Jau dabar vyksta susirėmimai šiauriniame Izraelio pasienyje, o platesnio konflikto atveju Libanas gali tapti viena iš pagrindinių kovos arenų. Libano vyriausybė, ir taip kovojanti su ekonomine krize, bijo, kad šalis vėl taps karo lauku.
Jordanija, kuri turi taikius santykius su Izraeliu, atsidūrė keblioje padėtyje. Jos oro erdvė buvo naudojama kai kurioms Irano raketoms, o tai automatiškai įtraukia šalį į konfliktą, nors Amanas visomis išgalėmis bando išlikti neutralus. Jordanijos karalius Abdullah II viešai pareiškė, kad jo šalis „nebus naudojama kaip koridorius puolimams prieš kaimyninę valstybę”.
Branduolinė šešėlis: kas nutiktų, jei…
Vienas baisiausių scenarijų, apie kurį vengiama kalbėti garsiai, yra branduolinio ginklo panaudojimo galimybė. Izraelis, nors oficialiai ir nepatvirtina, yra laikomas branduoline valstybe su 80-400 kovinių galvučių arsenalu. Iranas, nors ir teigia, kad jo branduolinė programa skirta tik taikiais tikslams, yra labai arti pajėgumo pasigaminti branduolinį ginklą.
Ekspertai įspėja, kad eskaluojant konfliktui, gali atsirasti pagunda panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Izraelis gali nuspręsti, kad vienintelis būdas sustabdyti Irano branduolinę programą – tai sunaikinti jos objektus naudojant branduolinį ginklą. Tokia ataka sukeltų ne tik humanitarinę katastrofą, bet ir visiškai pakeistų pasaulinę saugumo architektūrą.
Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) nuolat stebi Irano branduolinę programą, tačiau Teheranas ne visada bendradarbiauja su inspektoriais. Paskutinės ataskaitos rodo, kad Iranas yra praturtinęs uraną iki 60% lygio, o tai yra labai arti 90% lygio, reikalingo branduoliniam ginklui pagaminti.
Ką tai reiškia paprastiems žmonėms: gyvenimas po raketų atakų
Už visų šių geopolitinių žaidimų slypi milijonai paprastų žmonių, kurių gyvenimas pasikeitė per vieną naktį. Izraelio gyventojai, ypač šalies šiaurėje ir centre, dabar gyvena nuolatinėje įtampoje, klausydamiesi oro pavojaus sirenų. Daugelis šeimų įsirengė slėptuves savo namuose, o mokyklose reguliariai vykdomos evakuacijos pratybos.
Irane situacija ne mažiau sudėtinga. Izraelio smūgiai karinius taikinius dažnai paliečia ir civilinę infrastruktūrą. Be to, ekonominė situacija šalyje ir taip yra kritiška dėl tarptautinių sankcijų, o karas tik pablogina padėtį. Daugelis iranietiečių, ypač jaunimo, nemato prasmės šiame konflikte ir nori normalaus gyvenimo.
Psichologinis poveikis yra milžiniškas. Vaikai, augantys nuolatinio karo grėsmės sąlygomis, patiria traumą, kuri gali turėti ilgalaikių pasekmių. Psichologai įspėja apie augančią nerimo ir depresijos epidemiją tarp jaunų žmonių abiejose šalyse.
Kas toliau: scenarijai ir galimi išėjimai
Žvelgiant į ateitį, galima įžvelgti kelis galimus scenarijus. Optimistiškiausias – tai diplomatinių pastangų suintensyvėjimas ir palaipsnis įtampos mažinimas. Kai kurie ekspertai tiki, kad abi pusės, supratusios tiesioginės konfrontacijos pavojus, gali grįžti prie netiesioginio konflikto per įgaliotinius.
Realistiškesnis scenarijus – tai „šalto karo” tarp Irano ir Izraelio tęsimasis su periodiniais kariniais susidūrimais. Abi šalys toliau vykdys operacijas viena prieš kitą, bet stengiasi išvengti visiško karo, kuris būtų katastrofiškas abiem pusėms.
Pesimistiškiausias scenarijus – tai eskalacija į plataus masto regioninį karą, kuris įtrauktų ne tik Iraną ir Izraelį, bet ir kitas regiono šalis, taip pat JAV ir galbūt Rusiją. Toks konfliktas galėtų turėti katastrofiškų pasekmių visam pasauliui, pradedant naftos kainų šuoliu ir baigiant pabėgėlių krize.
Praktiškai žiūrint, išeitis galėtų būti nauja branduolinė sutartis su Iranu, kuri įtrauktų ir raketų programos apribojimus. Tačiau dabartinėmis sąlygomis, kai pasitikėjimas tarp šalių yra nulinėje žymoje, tokios sutarties pasiekimas atrodo beveik neįmanomas. Reikėtų neutralaus tarpininko, kuriam pasitikėtų abi pusės, bet tokio veikėjo šiuo metu tarptautinėje arenoje nematyti.
Regioninės šalys galėtų suvaidinti svarbų vaidmenį, sukurdamos saugumo mechanizmą, panašų į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją (ESBO). Tačiau Artimųjų Rytų šalys yra pernelyg susiskaldžiusios ir turi per daug tarpusavio konfliktų, kad galėtų susitarti dėl tokios iniciatyvos.
Galiausiai, daug kas priklausys nuo vidinės politikos abiejose šalyse. Irane auga nepasitenkinimas režimu, o Izraelyje visuomenė vis labiau poliarizuota. Politiniai pokyčiai bet kurioje iš šių šalių galėtų atverti naujas galimybes taikai, bet taip pat galėtų ir dar labiau užaštrinti situaciją. Vienintelis dalykas, kuris aišku – dabartinė situacija yra netvari ir anksčiau ar vėliau turės pasikeisti. Klausimas tik, ar tas pokytis įvyks per dialogą ir diplomatiją, ar per dar didesnę tragediją, kuri privers visas puses susimąstyti.