Kas iš tikrųjų vyksta prieš didžiąsias rinkimų dienas
JAV prezidento rinkimai – tai ne viena diena, o ištisas maratonas, trunkantis beveik dvejus metus. Daugelis žmonių mano, kad viskas prasideda tada, kai televizijoje ima rodytis reklaminiai klipai su gražiai besišypsančiais kandidatais, tačiau iš tikrųjų mechanizmas užsiveda kur kas anksčiau. Partijų viduje vyksta derybos, lobistai skaičiuoja pinigus, o politiniai konsultantai dirba naktimis, bandydami išsiaiškinti, kurie rinkėjai gali pakeisti savo nuomonę.
Amerikos rinkimų sistema yra viena sudėtingiausių pasaulyje – ir tai nėra komplimentas. Ji buvo sukurta XVIII amžiuje, kai Jungtinės Valstijos dar tik formavosi kaip valstybė, ir nuo to laiko iš esmės nepasikeitė, nors šalis tapo visiškai kitokia. Tai sukuria daug keistų situacijų, kurios europiečiams atrodo tiesiog nesuprantamos.
Pirminiai rinkimai – kur viskas iš tikrųjų prasideda
Prieš tai, kai amerikiečiai balsuoja už prezidentą, kiekviena partija turi išsirinkti savo kandidatą. Šis procesas vadinamas pirminiais rinkimais arba primaries, ir jis trunka kelis mėnesius – paprastai nuo sausio iki birželio rinkimų metais. Viskas prasideda Ajovoje ir Naujajame Hampšyre, kurios tradiciškai pirmosios rengia savo balsavimus.
Kodėl būtent šios valstijos? Istoriškai susiklostė taip, ir nors daug žmonių mano, kad tai neteisinga – abi valstijos yra mažos, daugiausia baltaodžių gyvenamos ir visiškai neatspindi Amerikos įvairovės – tradicija išlieka. Kandidatai praleidžia ten savaites, šnekindami žmones kavinėse ir miestelių susirinkimuose, nes laimėjimas Ajovoje ar Naujajame Hampšyre suteikia milžinišką psichologinį pranašumą.
Pirminiai rinkimai būna dviejų tipų: atviri ir uždari. Uždaruose gali balsuoti tik tos partijos nariai, atviruose – bet kuris registruotas rinkėjas, nepriklausomai nuo partinės priklausomybės. Tai labai svarbu, nes nepriklausomi rinkėjai sudaro vis didesnę Amerikos rinkėjų dalį – šiuo metu apie 40 procentų.
Praktinis patarimas tiems, kurie seka pirminius rinkimus: atkreipkite dėmesį ne tik į tai, kas laimi, bet ir į tai, kiek procentų balsų gauna kiekvienas kandidatas. Kandidatas, laimintis 35 procentais prieš keturis kitus kandidatus, yra daug silpnesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Elektorų kolegija – sistema, kurią supranta ne visi amerikiečiai
Čia prasideda tikras galvos skausmas. JAV prezidentą renka ne tiesiogiai piliečiai, o vadinamoji Elektorų kolegija. Kiekviena valstija turi tam tikrą skaičių elektorių – proporcingai gyventojų skaičiui, bet su minimumu po tris kiekvienai valstijai. Iš viso elektorių yra 538, ir norint tapti prezidentu, reikia surinkti bent 270.
Beveik visose valstijose galioja principas „nugalėtojas gauna viską” – winner takes all. Tai reiškia, kad jei kandidatas laimi valstiją bent vienu balsu, jis gauna visus tos valstijos elektorius. Todėl gali susidaryti ir susidaro situacija, kai kandidatas, gavęs daugiau balsų visoje šalyje, pralaimi rinkimus. Taip nutiko 2000 metais, kai Alas Goras gavo daugiau balsų nei Džordžas Bušas, ir 2016 metais, kai Hilarė Klinton surinko beveik tris milijonus balsų daugiau nei Donaldas Trampas – bet abu kartus prezidentu tapo tas, kuris gavo mažiau balsų.
Europiečiams tai atrodo absurdiškai, ir daugelis amerikiečių su tuo sutinka. Tačiau sistema išlieka, nes ją pakeisti reikėtų konstitucijos pataisos, o tai reikalauja dviejų trečdalių abejų Kongreso rūmų pritarimo ir trijų ketvirtadalių valstijų ratifikacijos. Mažesnėms valstijoms ši sistema yra naudinga – jos gauna neproporcioningai didelę įtaką – tad jos tokios reformos nepritartų.
Svyruojančios valstijos – kur iš tikrųjų sprendžiamas likimas
Dauguma Amerikos valstijų yra nuspėjamos. Kalifornija, Niujorkas, Ilinojus – tradiciškai demokratų. Teksasas, Oklahoma, Alabama – respublikonų. Šiose vietose kampanija iš esmės nevyksta – kandidatai ten nevažiuoja, reklamos ten nerodosi, nes rezultatas žinomas iš anksto.
Visa drama sutelkta į vadinamąsias svyruojančias valstybes – swing states arba battleground states. Tai valstijos, kuriose rinkėjų nuomonė tikrai gali pasikeisti, ir kurios dėl to nulemia rinkimų baigtį. Pastaraisiais metais tai buvo Pensilvanija, Mičiganas, Viskonsinas, Arizonos, Džordžijos, Nevados ir Šiaurės Karolinos valstijos.
Šiose valstijose kampanija vyksta visiškai kitaip. Kandidatai ten lankosi dešimtis kartų, reklamos rodosi nuolat, o politiniai organizatoriai dirba kiekvienoje apygardoje. 2020 metais Džordžijoje Džo Baidenas laimėjo vos 11 779 balsų skirtumu iš beveik penkių milijonų balsavusiųjų. Tai mažiau nei 0,3 procento. Tokiomis aplinkybėmis kiekvienas balsas tikrai turi reikšmę.
Jei norite suprasti, kas laimės rinkimus, stebėkite apklausas ne nacionaliniu lygiu, o būtent šiose svyruojančiose valstijose. Kandidatas gali pralaimėti nacionalines apklausas ir vis tiek laimėti rinkimus – arba atvirkščiai.
Pinigai, pinigai ir dar kartą pinigai
2020 metų prezidento rinkimai kainavo apie 14 milijardų dolerių – tai rekordas visoje žmonijos istorijoje, kalbant apie bet kokius rinkimus bet kurioje šalyje. Šis skaičius apima tiek prezidento, tiek Kongreso kampanijas, bet vis tiek – 14 milijardų. Palyginimui, Lietuvos valstybės biudžetas yra apie 15 milijardų eurų per metus.
Iš kur atsiranda tokie pinigai? Iš daugelio šaltinių. Smulkūs rėmėjai, kurie siunčia po 25 ar 50 dolerių – ir jų yra milijonai. Stambūs donatoriai, kurie gali skirti šimtus tūkstančių. Ir vadinamieji Super PAC – politiniai komitetai, kurie po 2010 metų Aukščiausiojo Teismo sprendimo Citizens United gali rinkti ir išleisti neribotus pinigų kiekius, kol oficialiai nekoordinuoja savo veiklos su kampanija. Praktiškai ši riba dažnai yra labai miglota.
Pinigai lemia ne tik reklamą. Jie lemia tai, kiek žmonių dirba kampanijoje, kiek duomenų galima surinkti apie rinkėjus, kiek kartų kandidatas gali keliauti į svyruojančias valstybes. Turtingesnė kampanija turi realų pranašumą – nors pinigai negarantuoja pergalės. Hilarė Klinton 2016 metais išleido beveik dvigubai daugiau nei Trampas – ir pralaimėjo.
Kaip amerikiečiai iš tikrųjų balsuoja
Balsavimo sistema JAV yra fragmentuota ir skiriasi nuo valstijos prie valstijos, o kartais net nuo apygardos prie apygardos. Tai sukuria daug painiavos ir, kritikų teigimu, daug galimybių manipuliuoti.
Pirmiausia – registracija. Skirtingai nuo daugelio demokratijų, JAV piliečiai turi patys užsiregistruoti kaip rinkėjai. Tai nėra automatinis procesas. Kai kuriose valstijose tai galima padaryti internetu, kitose – tik asmeniškai, ir terminai skiriasi. Dėl šios priežasties dalis tinkamų balsuoti piliečių tiesiog nebalsuoja – ne todėl, kad nenori, o todėl, kad neužsiregistravo laiku.
Balsavimo diena JAV yra antradienį – tradicija, kilusi iš XIX amžiaus, kai ūkininkai turėjo keliauti į miestą ir jiems reikėjo dienos kelionei. Šiandien tai reiškia, kad daugelis dirbančių žmonių turi sunkumų nueiti balsuoti darbo dieną. Daugelis valstijų siūlo ankstyvą balsavimą – kai kuriose galima balsuoti kelias savaites prieš rinkimų dieną. Paštu balsavimas taip pat plinta, nors po 2020 metų jis tapo politiškai kontraversišku klausimu.
Svarbu žinoti: rinkimų administravimas JAV yra vietinių valdžios institucijų reikalas. Tai reiškia, kad eilės prie balsavimo punktų, balsavimo mašinų tipai, skaičiavimo procedūros – visa tai skiriasi. Kai kuriose apygardose balsavimo punktų yra pakankamai, kitose žmonės stovi eilėse keturias ar penkias valandas. Tai nėra atsitiktinumas – tai politinis pasirinkimas.
Žiniasklaida, socialiniai tinklai ir dezinformacija
Dar prieš dvidešimt metų prezidento rinkimų kampanija vyko per tris pagrindinius televizijos kanalus, kelis didelius laikraščius ir radijo stotis. Dabar viskas pasikeitė, ir ne visada į gerą pusę.
Socialiniai tinklai tapo pagrindiniu informacijos – ir dezinformacijos – šaltiniu. 2016 metais rusų trolių fabrikas Internet Research Agency sukūrė tūkstančius netikrų paskyrų ir skleidė melagingą informaciją, siekdamas supriešinti amerikiečius ir pakenkti Klinton kampanijai. Tai buvo dokumentuota JAV Senato ataskaitose. 2020 metais problema tik išaugo – prie rusų prisijungė kiti valstybiniai ir nevalstybiniai veikėjai.
Tačiau dezinformacija ateina ne tik iš išorės. Pačios kampanijos, Super PAC ir politiniai aktyvistai skleidžia klaidinančią informaciją. Faktų tikrinimo svetainės dirba nuolat, bet jų pasiekiamumas yra ribotas – žmonės dažniausiai skaito tai, kas patvirtina jų jau turimas nuomones.
Algoritmai socialiniuose tinkluose šią problemą gilina. „Facebook”, „YouTube” ir kiti tinklai yra sukurti taip, kad rodytų turinį, kuris sukelia stiprias emocijas – o stipriausias emocijas sukelia pyktis ir baimė. Taip sukuriamos informacinės burbulai, kuriuose žmonės mato tik tai, kas patvirtina jų pasaulėžiūrą, ir vis labiau piktinasi tais, kurie mano kitaip.
Praktinė rekomendacija: jei norite suprasti JAV rinkimus, skaitykite kelis skirtingus šaltinius – tiek kairesnės, tiek dešinesnės pakraipos. Ir visada patikrinkite faktus prieš dalindamiesi kažkuo, kas atrodo šokiruojančiai. PolitiFact, FactCheck.org ir Snopes yra geri pradžios taškai.
Kai balsai suskaičiuoti – arba kodėl tai dar ne pabaiga
Daugelis žmonių mano, kad rinkimų naktį, kai televizija paskelbia nugalėtoją, viskas baigiasi. Iš tikrųjų teisinė ir procedūrinė proceso dalis tęsiasi dar kelis mėnesius. Ir 2020 metai parodė, kad šis laikotarpis gali būti labai audringas.
Po rinkimų kiekviena valstija turi oficialiai patvirtinti savo rezultatus – tai vadinamas certification procesas. Tada gruodžio mėnesį elektoriai susitinka savo valstijų sostinėse ir oficialiai balsuoja. Sausio pradžioje Kongresas susitinka ir skaičiuoja elektorių balsus. Tik tada rezultatas yra galutinis.
2020–2021 metais šis procesas virto politine krize. Trampas atsisakė pripažinti pralaimėjimą, jo kampanija pateikė daugiau nei 60 ieškinių teismuose – beveik visi buvo atmesti. Sausio 6 dieną jo šalininkai šturmavo Kapitolijų, bandydami sustabdyti elektorių balsų skaičiavimą. Tai buvo precedento neturintis įvykis Amerikos istorijoje.
Šis epizodas atskleidė, kad demokratinės institucijos yra tvirtos tik tol, kol žmonės jas gerbia. Kai viena iš pagrindinių partijų nusprendžia nesilaikyti tradicijų ir procedūrų, sistema tampa pažeidžiama. Daugelis konstitucinių teisės ekspertų po 2020 metų pripažino, kad Amerikos rinkimų sistema turi spragų, kurių anksčiau niekas rimtai nenagrinėjo, nes niekas nesitikėjo, kad jomis bus bandoma pasinaudoti.
Kodėl visa tai svarbu ir mums, ir pasauliui
Galima paklausti – kodėl lietuviai turėtų rūpintis JAV prezidento rinkimais? Atsakymas paprastas: nes JAV prezidentas yra galingiausias žmogus pasaulyje, ir jo sprendimai tiesiogiai veikia Lietuvą. NATO garantijos, santykiai su Rusija, ekonominiai susitarimai, karinė pagalba Ukrainai – visa tai priklauso nuo to, kas sėdi Baltuosiuose rūmuose.
Lietuvai ypač svarbu, ar JAV prezidentas rimtai žiūri į 5-ąjį NATO sutarties straipsnį – kolektyvinės gynybos principą. Skirtingi kandidatai į šį klausimą žiūri labai skirtingai, ir tai nėra tik retorika. Trampas pirmojo kadencijos metu viešai abejojo NATO verte ir grasino nesilaikyti gynybinių įsipareigojimų. Baidenas grįžo prie tradicinės proatlantinės pozicijos. Kas bus toliau – priklauso nuo to, kas laimi kitus rinkimus.
Todėl sekti JAV rinkimus – ne tik intelektualinis smalsumas ar pramoga. Tai informacija, kuri gali turėti tiesioginių pasekmių Lietuvos saugumui ir gerovei. Ir kuo geriau suprantame, kaip ta sistema veikia – su visais jos keistumais, prieštaravimais ir trūkumais – tuo geriau galime nuspėti, kas gali nutikti, ir tuo geriau galime pasiruošti.
Amerikos demokratija nėra tobula. Ji yra sena, sudėtinga, kartais neteisingai veikianti sistema, kurią formuoja pinigai, žiniasklaida, istorinės tradicijos ir žmonių baimės bei viltys. Bet ji vis dar veikia – ir tai, ką mes matome per kiekvienus rinkimus, yra ne tik politinis spektaklis, bet ir bandymas suprasti, kur link juda pati galingiausia pasaulio valstybė.