Po vakarienės virtuvėje dar ilgai gali tvyroti keptos žuvies, svogūnų ar kitų patiekalų kvapas. Pigus sprendimas be parduotuvinių oro gaiviklių ir brangių difuzorių – trys lauro lapai, sauja mėtų ir nedidelis puodas vandens. Pakanka maždaug 10 minučių, kad namuose pasklistų žolelių aromatas.
Net kai indai išplauti, stalviršiai nuvalyti, o šiukšlės išneštos, namams vis dar gali trūkti gaivos. Ypač taip jaučiasi spalio pabaigoje, kai lauke vėsu ir lyja, todėl langus laikyti atvirus nesinori.
Metodas paprastas: kaitinami aromatiniai augalai išskiria lakiuosius kvapiuosius junginius, o šilti garai juos paskleidžia aplinkoje. Lauro lapai suteikia sodresnį, šiek tiek prieskonišką aromatą, mėtos – gaivumo. Kartu jie primena žolelių arbatą ir šviežius prieskonius, o kvapo stiprumą galima pasirinkti pagal savo skonį.
Kodėl lauro lapai ir mėtos taip gerai dera?
Lauro lapus dažniausiai dedame į sriubas, troškinius ar marinatus, tačiau jų aromatas atsiskleidžia ir kitaip. Juose yra aromatinių junginių, tarp jų – 1,8-cineolio, kuris prisideda prie būdingo gaivaus, kiek aštroko kvapo. Kaitinant lapus vandenyje dalis lakiųjų medžiagų patenka į orą, todėl virtuvėje pamažu pasklinda prieskonių aromatas.
Mėtos šį kvapą papildo kitomis natomis. Pipirmėtėse yra mentolio ir mentono, nuo kurių ir kyla gerai pažįstamas vėsus, gaivus kvapas. Dėl to mėtos taip dažnos arbatose, saldainiuose ir įvairiuose kvapniuose produktuose. Šviežius lapelius patrynus tarp pirštų aromatas sustiprėja, nes pažeidžiami augalo audiniai ir kvapiosios medžiagos išsiskiria lengviau.
Šie du augalai vienas kitą subalansuoja. Vien lauro lapai gali kvepėti gana intensyviai ir priminti verdamą sultinį, o pridėjus mėtų aromatas tampa lengvesnis. Mėgstantiems gaivesnius kvapus galima įdėti daugiau mėtų, o jei labiau patinka sodrūs prieskoniai, pakaks ir mažesnės saujos.
Vis dėlto toks mišinys blogo kvapo šaltinio nepanaikina – jis tik suteikia patalpai papildomą, malonesnį aromatą. Jei virtuvėje stipriai užsilaikė kepimo kvapas, pirmiausia įjunkite gartraukį, išvėdinkite patalpą ir nuvalykite riebaluotus paviršius. Žolelių garus verta naudoti tik po to.
Trys lauro lapai, sauja mėtų ir 700 ml vandens
Specialių priemonių nereikia. Viską greičiausiai rasite virtuvėje, o jei mėtas auginate ant palangės, net nereikės eiti į parduotuvę. Tinka ir šviežios, ir džiovintos žolės, tik aromato stiprumas šiek tiek skirsis.
Reikalingi ingredientai:
- 3 džiovinti lauro lapai;
- 10–15 šviežių mėtų lapelių;
- 700 ml vandens;
- nedidelis puodas.
Šviežių mėtų neturintys gali įdėti vieną valgomąjį šaukštą džiovintų. Tada kvapas gali būti švelnesnis arba kiek kitoks – tai priklauso nuo augalo rūšies ir laikymo sąlygų. Galima įmesti ir mažą citrinos žievelės gabalėlį, bet tai nebūtina, nes lauro lapai ir mėtos pakankamai aromatingi ir vieni.
Į puodą supilkite vandenį ir sudėkite lauro lapus. Mėtas prieš tai švelniai patrinkite tarp pirštų, kad kvapas lengviau išsiskirtų. Pastatykite puodą ant viryklės ir pakaitinkite, kol vanduo pradės lengvai virti.
Tuomet kaitrą sumažinkite iki minimumo. Vanduo neturi smarkiai burbuliuoti – pakanka vos pastebimo virimo. Puodą palikite neuždengtą maždaug 10 minučių, kad kvapiosios medžiagos pamažu sklistų po virtuvę.
Iš pradžių dažniausiai stipriau juntami lauro lapai, vėliau išryškėja mėtų gaivumas. Nedidelėje virtuvėje kvapas gali pasidaryti pastebimas gana greitai, o didesniame bute į visus kambarius vienodai nepasklis. Tai priklauso nuo patalpų išplanavimo, ventiliacijos ir oro judėjimo.
Praėjus dešimčiai minučių viryklę išjunkite. Puodą palikite saugioje, karščiui atsparioje vietoje, kol mišinys atvės. Kol vanduo karštas, jo nešioti po kambarius nereikėtų, nes kyla nusiplikymo pavojus.
Kada šis būdas praverčia ir kokių klaidų vengti?
Žolelių garai ypač malonūs po maisto gaminimo, kai norisi pakeisti įsisenėjusį patiekalų aromatą. Jie gali suteikti jaukumo ir prieš svečių atvykimą ar vėsų rudens vakarą. Skirtingai nei naudodami kai kuriuos komercinius oro gaiviklius, ingredientus pasirenkate patys ir lengvai pakeičiate jų kiekį.
Yra ir kelios svarbios taisyklės. Pirma, verdančio puodo nepalikite be priežiūros: vandeniui išgaravus augalai gali pradėti svilti, o perkaitęs puodas kelia gaisro pavojų. Mišinio taip pat nereikėtų kaitinti ilgai tikintis dar stipresnio kvapo. Dešimties minučių daugeliu atvejų pakanka, o prireikus procedūrą geriau pakartoti kitą kartą.
Antra, stiprūs augalų aromatai tinka ne visiems. Jei namuose yra kvapams jautrių žmonių, sergančių astma ar linkusių į kvapų sukeliamus galvos skausmus, pradėkite nuo mažesnio kiekio ir stebėkite savijautą. Natūrali augalinė kilmė savaime nereiškia, kad kvapas niekam nesukels dirginimo.
Atsargumo reikia ir turintiems kačių, šunų ar paukščių. Neleiskite gyvūnams gerti šio nuoviro ir pasirūpinkite, kad jie nepasiektų karšto puodo. Ypač atsargiai reikėtų elgtis su koncentruotais eteriniais aliejais, kurių poveikis gyvūnams gali būti gerokai stipresnis nei paprastų augalų lapų. Šiam receptui papildomų eterinių aliejų visai nereikia.
Dar vienas niuansas aktualus rudenį ir žiemą. Verdantis vanduo didina patalpų oro drėgnumą, todėl jei namuose ir taip rasoja langai ar kaupiasi kondensatas, papildomas garinimas problemą gali sustiprinti. Tada geriau rinktis trumpesnį kaitinimą ir pasirūpinti tinkamu vėdinimu.
Ką šis metodas gali, o ko ne?
Lauro lapai ir mėtos – įprasti produktai, kuriuos galima panaudoti ne tik maistui ar arbatai. Švelniai pakaitinti vandenyje jie paskleidžia natūralų žolelių kvapą, kuris ypač dera prie vėsių rudens vakarų.
Šis būdas neišvalys oro nuo teršalų, nesunaikins bakterijų ir neišspręs drėgmės ar pelėsio problemų, bet gali būti paprasta alternatyva stipriai kvepiantiems oro gaivikliams. Be to, galima eksperimentuoti su proporcijomis: vieną kartą rinktis daugiau mėtų, kitą – sodresnį lauro aromatą.
Jei po vakarienės virtuvėje užsilaikė nemalonus kvapas, pirmiausia pašalinkite jo šaltinį ir trumpai išvėdinkite patalpą. Tada išbandykite tris lauro lapus ir saują mėtų – net toks nedidelis pokytis gali padėti sukurti jaukesnę atmosferą neperkant dar vieno plastikinio oro gaiviklio.
