Miestas – ne kliūtis sveikatai
Gyvenimas mieste dažnai atrodo kaip nuolatinė kova su laiku, triukšmu ir oro tarša. Tėvai, auginantys vaikus betono džiunglėse, neretai jaučiasi kalti, kad negali pasiūlyti savo atžaloms to, ką turėjo patys – laisvės bėgioti po laukus, kvėpuoti švariu oru, valgyti babunės iš daržo skintų pomidorų. Tačiau pediatrai ir mitybos specialistai vis dažniau pabrėžia: miestas nėra nuosprendis vaikų sveikatai. Priešingai – jei žinai, kaip išnaudoti jo galimybes ir neutralizuoti trūkumus, vaikai gali augti ne mažiau sveiki nei kaime.
Problema ta, kad šiuolaikinės šeimos dažnai pasiduoda mitams. Vienas jų – kad mieste neįmanoma užtikrinti tinkamos mitybos. Kitas – kad vaikai neturi kur judėti. Trečias – kad nuolatinis stresas ir skubėjimas neišvengiamai atsispindi vaikų psichikoje. Visa tai – pusiau tiesos, kurios trukdo pamatyti realias galimybes.
Mitybos ABC, kai laiko nėra, o pagundų – per daug
Mitybos specialistė Rasa, konsultuojanti šeimas jau dešimt metų, tiesiai sako: didžiausia problema ne tai, kad mieste nėra sveiko maisto, o tai, kad tėvai neturi laiko ar noro jį ruošti. „Matau tas pačias klaidas vėl ir vėl. Rytais – sausainiai su pienu, nes skubama. Pietums – greitas maistas iš parduotuvės. Vakarienė – vienintelis normalus patiekalas per dieną, bet ir jis dažnai būna pernelyg sunkus, nes tėvai nori ‘kompensuoti’ dienos spragas”, – pasakoja ji.
Kas iš tiesų veikia? Planavimas. Skamba nuobodžiai, bet tai vienintelis būdas ištrūkti iš greito maisto spąstų. Sekmadienio vakaras, skirtas savaitės meniu sudarymui, gali sutaupyti ne tik pinigų, bet ir nervų. Specialistai rekomenduoja turėti bent penkis-šešis patikrintus, greitai pagaminamų patiekalų receptus, kurie tinka visiems šeimos nariams.
Štai konkretūs dalykai, kurie turėtų atsirasti kiekvieno miesto vaiko mityboje kasdien: švieži vaisiai ar daržovės (bent trys porcijos), pilno grūdo produktai (duona, kruopos, makaronai), baltymai (mėsa, žuvis, ankštiniai, kiaušiniai), pieno produktai. Skamba paprastai, bet realybėje daugelis šeimų šių reikalavimų neatitinka.
Dar viena problema – užkandžiai. Mieste jie visur – parduotuvėse, automatuose, kavinėse. Vaikai mato, nori, gauna. Pediatrė Jolanta pastebi: „Tėvai dažnai nesuvokia, kiek kalorijų ir cukraus vaikas suvalgo tarp pagrindinių valgių. Vienas sulčių pakelis, sausainių pakelis, šokoladinis batonėlis – ir štai jau pusė dienos kalorijų normos, bet jokios maistinės vertės.”
Judėjimas – ne tik sporto salėje
Kalbant apie fizinį aktyvumą, daugelis tėvų galvoja apie būrelius, treniruotes, sporto sales. Tai gerai, bet nepakanka. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vaikams judėti ne mažiau kaip valandą per dieną – ir tai turėtų būti įvairaus intensyvumo judėjimas.
Mieste yra daug galimybių, kurias mes tiesiog ignoruojame. Lipimas laiptais vietoj lifto – puiki kasdienė treniruotė. Kelionė į mokyklą pėsčiomis ar dviračiu, jei atstumas leidžia – dar geriau. Žaidimų aikštelės, kurios yra beveik kiekviename rajone – nemokama ir prieinama vieta judėti.
Fizinio aktyvumo treneris Tomas, dirbantis su vaikais, pastebi įdomų dalyką: „Vaikai, kurie daug laiko praleidžia lauke, net jei tai tik kiemas ar parkas, yra sveikesni už tuos, kurie lanko organizuotas treniruotes, bet kitą laiką sėdi namuose prie ekranų.” Laisvas žaidimas, kurio metu vaikas pats sprendžia, kaip judėti, ką daryti, kaip tyrinėti, yra neįkainojamas.
Problema ta, kad daugelis tėvų bijo leisti vaikus į lauką vienus. Miesto pavojai – tikri ar įsivaizduojami – verčia laikyti vaikus uždarytus. Čia svarbu rasti balansą. Jaunesni vaikai gali žaisti priežiūroje, vyresni – turėti aiškias ribas ir taisykles, bet vis tiek turėti tam tikrą laisvę.
Miegas – neįvertinta sveikatos ramstis
Jei klaustumėte pediatrų, kas labiausiai trūksta šiuolaikiniams miesto vaikams, daugelis atsakytų: miego. Vaikai miega per mažai, per nekokybiškai, ne tuo laiku. O miegas – tai ne prabanga, o būtinybė augančiam organizmui.
Priešmokyklinio amžiaus vaikams reikia 10-13 valandų miego per parą. Mokyklinio – 9-11 valandų. Paaugliams – 8-10 valandų. Bet realybė kitokia. Vaikai gula vėlai, nes tėvai grįžta vėlai, šeima nori pabūti kartu. Arba todėl, kad vakarai skiriami namų darbams, papildomoms veikloms, ekranams.
Miego specialistė Giedrė pasakoja: „Matau šeimas, kur penkerių metų vaikas gula vidurnaktį, nes tėvai grįžta iš darbo devintą vakarą ir nori su juo pabendrauti. Suprantu tą troškimą, bet vaikas kenčia. Jis pavargęs, irzlus, dažniau serga, sunkiau mokosi.”
Ką daryti? Nustatyti aiškią rutiną ir jos laikytis. Net jei tai reiškia, kad tėvai vakarais matys vaiką trumpiau. Geriau pusvalandis kokybiškai praleisto laiko su pailsėjusiu vaiku nei dvi valandos su pavargusiu ir kaprizingu. Miego rutina turėtų prasidėti maždaug valandą prieš miegą – ramesnės veiklos, pritemdyta šviesa, jokių ekranų.
Ekranai – šiuolaikinė epidemija
Negalima kalbėti apie vaikų sveikatą mieste ir neužsiminti apie ekranus. Tai tema, kuri kelia daugiausiai ginčų ir kaltės jausmų. Tėvai žino, kad per daug ekranų – blogai, bet neretai neturi nei jėgų, nei žinių, kaip su tuo kovoti.
Faktai yra tokie: per daug laiko prie ekranų siejama su antsvoriu, miego problemomis, dėmesio sutrikimais, regėjimo problemomis, socialinių įgūdžių stygiumi. Amerikos pediatrų akademija rekomenduoja: iki dvejų metų – jokių ekranų (išskyrus vaizdo skambučius), 2-5 metų vaikams – ne daugiau nei valandą per dieną, vyresniems – nustatyti aiškius laiko ir turinio apribojimus.
Bet kaip tai įgyvendinti, kai abu tėvai dirba, vaikas grįžta iš mokyklos į tuščius namus, o planšetė ar televizorius – patogiausia auklė? Pediatras Mindaugas sako: „Neteisiu tėvų. Gyvenimas mieste sunkus, reikalaujantis. Bet turime būti sąžiningi – ekranai dažnai naudojami ne todėl, kad nėra kitos išeities, o todėl, kad taip patogiau.”
Praktiniai sprendimai: nustatyti aiškias taisykles, kada ir kiek galima žiūrėti. Neturėti televizoriaus ar kitų ekranų miegamajame. Valgyti be ekranų. Patiems tėvams rodyti pavyzdį – jei tėvai nuolat telefone, vaikai darys tą patį. Ieškoti alternatyvų – stalo žaidimų, knygų, kūrybinių užsiėmimų.
Imunitetas ir ligos: kaip nepereiti plonos ribos
Miesto vaikai serga dažniau nei kaimo – tai faktas. Didesnis žmonių tankis, uždaros patalpos, darželiai ir mokyklos, kur infekcijos plinta žaibiškai. Bet tai nereiškia, kad turime pasiduoti.
Imuniteto stiprinimas – ne stebuklingi maisto papildai ar vitaminai, kaip mėgsta reklamuoti gamintojai. Tai visų pirma: tinkama mityba, pakankamas miegas, fizinis aktyvumas, šviežias oras, stresas valdomas ribose. Taip, tie patys dalykai, apie kuriuos jau kalbėjome.
Pediatrė Jolanta pabrėžia: „Tėvai dažnai klausia, kokių vitaminų duoti, kad vaikas mažiau sergtų. Atsakau – jokių, jei vaikas įvairiai maitinamas. Geriau investuokite į kokybišką maistą, ne į papildus.” Išimtys – D vitaminas rudens-žiemos laikotarpiu (jo tikrai trūksta beveik visiems Lietuvos vaikams) ir, jei yra konkretus įrodytas trūkumas.
Dar viena problema – antibiotikų piktnaudžiavimas. Mieste tėvai dažnai skuba, nori greito sprendimo. Vaikas serga – duok antibiotikų, greitai pasveiks. Bet tai ne taip veikia. Antibiotikai reikalingi tik bakterinėms infekcijoms, o dauguma vaikų ligų – virusinės. Nereikalingas antibiotikų vartojimas kenkia žarnyno mikroflorai, mažina imunitetą ilgalaikėje perspektyvoje, skatina atsparių bakterijų atsiradimą.
Psichikos sveikata – ne mažiau svarbu nei fizinė
Kalbėdami apie sveikatą, dažnai pamirštame psichikos sveikatą. O ji miesto vaikams – didelė problema. Stresas, spaudimas, nuolatinis skubėjimas, aukšti lūkesčiai, socialinė įtampa – visa tai palieka pėdsaką.
Vaikų psichologė Indrė pastebi: „Matau vis jaunesnius vaikus su nerimo simptomais. Penkmečiai, kurie negali užmigti, nes jaudinas dėl rytojaus. Pirmokai su psichosomatiniais skausmais. Paaugliai su depresijos požymiais.” Dalis to – šiuolaikinio gyvenimo realybė, bet dalis – tai, kaip mes, suaugusieji, tą gyvenimą organizuojame.
Vaikai reikalauja ne tik fizinio buvimo šalia, bet ir emocinio. Jiems reikia žinoti, kad yra matomi, girdimi, svarbūs. Jiems reikia laiko tiesiog pabūti, nieko neveikiant. Jiems reikia ribų, bet ir laisvės. Jiems reikia žinoti, kad klysti – normalu, kad nesėkmės – mokymosi dalis.
Mieste, kur viskas greitai ir efektyviai, kur laikas – pinigai, kur nuolat reikia kažkur skubėti, tai sunku. Bet būtina. Psichikos sveikata – ne prabanga, o pagrindas visam kitam. Vaikas, kuris jaučiasi saugus, mylimas, priimtas, bus sveikesnis ir fiziškai.
Kai viskas susideda į vietą: kasdienybė, kuri veikia
Perskaitę visus šiuos patarimus, galite jaustis pribloškti. Tiek daug dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį! Bet realybė ta, kad nereikia visko keisti iš karto. Maži žingsniai, nuoseklūs pokyčiai – štai kas veikia ilgalaikėje perspektyvoje.
Pradėkite nuo vieno dalyko. Galbūt tai bus miego rutina – nuspręskite, kad vaikas guls tuo pačiu laiku kiekvieną vakarą. Arba šeimos vakarienės be ekranų – bent kelias dienas per savaitę. Arba šeštadienio ryto pasivaikščiojimas parke – nepriklausomai nuo oro. Kai vienas dalykas tampa įpročiu, pridėkite kitą.
Svarbu suprasti, kad tobulų tėvų nėra. Visi kartais duodame vaikams greitą maistą, leidžiame žiūrėti televizorių ilgiau nei reikėtų, keliamės vėlai ir praleidžiame pusryčius. Tai normalu. Svarbu ne tai, ką darote kartą, o tai, ką darote dažniausiai.
Miestas gali būti puiki vieta augti. Čia yra muziejai, teatrai, bibliotekos, įvairių kultūrų žmonės, galimybės, kurių kaime nėra. Čia vaikai mokosi prisitaikyti, bendrauti, gyventi įvairioje aplinkoje. Visa tai – vertybės, kurios pravers gyvenime. Svarbu tik nepamiršti pagrindų – sveikos mitybos, judėjimo, miego, emocinės gerovės. Kai šie dalykai vietoje, viskas kita susidėlioja savaime. Jūsų vaikai gali būti sveiki, laimingi ir klestintys – net betono džiunglėse. Reikia tik šiek tiek pastangų, planavimo ir nuoseklumo. Ir tikėjimo, kad jūs, kaip tėvai, darote pakankamai gerai.