Pasaulyje vykstantys kariniai konfliktai dažnai atrodo begaliniai, tačiau istorija rodo, kad kiekvienas karas anksčiau ar vėliau baigiasi. Klausimas tik – kaip? Šiuolaikiniai konfliktai, ypač tie, kuriuose dalyvauja didelės valstybės su branduoliniais ginklais, kelia daug nerimo ir spekuliacijų apie galimus pabaigos scenarijus. Pažvelkime į realistiškiausias galimybes.
Diplomatinis sprendimas ir derybos
Vienas iš dažniausiai svarstomų variantų – tai diplomatinis konflikto užbaigimas prie derybų stalo. Tokiu atveju abi pusės atsisėda ir bando rasti kompromisą, kuris būtų priimtinas visiems. Skamba gražiai, bet praktikoje tai retai būna paprasta.
Derybos paprastai prasideda tada, kai abi pusės supranta, kad tolesnė kova kainuoja per daug – tiek žmonių gyvybių, tiek ekonominiu požiūriu. Problema ta, kad kol viena pusė tiki galinti laimėti, ji retai kada sutinka rimtai derėtis. Todėl diplomatiniai sprendimai dažniausiai ateina po ilgų ir kruvinų mūšių, kai jėgų balansas tampa aiškesnis.
Istorijoje matėme nemažai pavyzdžių, kai konfliktai baigėsi derybomis. Korėjos karas baigėsi paliaubomis 1953 metais, nors techniškai karas niekada nebuvo oficialiai baigtas. Vietnamo karas taip pat pasibaigė derybomis, nors rezultatas buvo gana vienašališkas. Šiuolaikiniame kontekste diplomatinis sprendimas reikalautų, kad abi pusės atsisakytų dalies savo reikalavimų ir surastų bendrą kalbą.
Vienos pusės karinė pergalė
Antrasis scenarijus – tai aiški vienos pusės pergalė mūšio lauke. Tokiu atveju konfliktas baigiasi ne todėl, kad šalys susitarė, o todėl, kad viena pusė tiesiog nebegali toliau kovoti. Jos kariuomenė sunaikinta, ekonomika sugriuvusi, o politinė vadovybė arba pakeista, arba priversta kapituliuoti.
Šis scenarijus istorijoje pasitaikydavo gana dažnai. Antrasis pasaulinis karas baigėsi būtent taip – Vokietija ir Japonija kapitulavo po visiško karinio pralaimėjimo. Tačiau šiuolaikiniame kontekste, kai kalbame apie konflikto tarp didelių valstybių pabaigą, viskas sudėtingiau.
Problema ta, kad modernūs karai retai baigiasi visiška pergale. Partizaninis pasipriešinimas, asimetrinė kova ir tarptautinė parama gali tęstis dar ilgai po to, kai oficiali kariuomenė pralaimėjo. Be to, jei kalbame apie branduolines valstybes, visiškas karinės pergalės siekimas gali būti pernelyg pavojingas – pralaiminti pusė gali nuspręsti panaudoti kraštutines priemones.
Įšaldytas konfliktas ir faktinė padalijimo linija
Trečiasis ir galbūt realistiškiausias scenarijus daugeliui šiuolaikinių konfliktų – tai situacija, kai karas tiesiog „užšąla”. Kovos nurimsta, bet jokia taikos sutartis nepasirašoma. Susiformuoja faktinė kontrolės linija, kuri gali išlikti dešimtmečius.
Tokių pavyzdžių pasaulyje nestinga. Kipras padalintas nuo 1974 metų, Korėja – nuo 1953-iųjų. Nagorno Karabachas ilgus metus buvo įšaldytas konfliktas, kol neįsiplieskė iš naujo. Gruzija turi Abchaziją ir Pietų Osetiją, Moldova – Padnestrę. Visi šie konfliktai oficialiai neišspręsti, bet aktyvios kovos nevyksta.
Įšaldytas konfliktas turi savo privalumų ir trūkumų. Pliusas tas, kad žmonės nebežūva kiekvieną dieną, ekonomika gali pradėti atsigauti, o žmonės – bandyti gyventi toliau. Minusas – niekas neišspręsta. Teritorijos lieka ginčijamos, pabėgėliai negali grįžti namo, o bet kada gali prasidėti naujas karinių veiksmų etapas. Tai tarsi laikina tyla prieš galimą audrą.
Vidinis režimo žlugimas
Ketvirtasis scenarijus – tai situacija, kai karas baigiasi ne dėl karinių veiksmų fronte, o dėl vidinių pokyčių vienoje iš šalių. Režimas gali žlugti dėl ekonominio kolapso, vidaus neramumų, perversmo ar revoliucijos.
Istorija rodo, kad ilgalaikiai karai dažnai destabilizuoja valdžią. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi ne tik dėl karinių pralaimėjimų, bet ir dėl revoliucijų Rusijoje ir Vokietijoje. Afganistano karas prisidėjo prie Tarybų Sąjungos žlugimo. Vietnamo karas sukėlė didžiulę visuomenės krizę JAV, nors ir nesugriovė valdžios.
Šiuolaikiniame kontekste vidinis režimo žlugimas galėtų įvykti dėl kelių priežasčių. Ekonominės sankcijos ir karo išlaidos gali sukelti tokį gyvenimo lygio kritimą, kad žmonės išeina į gatves. Kariniai pralaimėjimai gali diskredituoti valdžią ir paskatinti elitą ieškoti naujos lyderystės. Arba tiesiog gali atsirasti grupė žmonių valdžioje, kuri nusprendžia, kad karas kainuoja per daug ir reikia keisti kursą.
Tarptautinės intervencijos scenarijus
Penktasis galimas scenarijus – tai tiesioginė tarptautinės bendruomenės ar trečiųjų šalių intervencija, kuri priverčia konfliktą sustoti. Tai gali būti karinė intervencija, griežtos ekonominės sankcijos arba diplomatinis spaudimas, kuris tampa toks stiprus, kad abi pusės priverčiamos sustoti.
Tokių pavyzdžių istorijoje taip pat yra. Bosnijos karas baigėsi po NATO intervencijos ir Deitono susitarimų. Persijos įlankos karas baigėsi po tarptautinės koalicijos įsikišimo. Libijos konfliktas 2011 metais buvo sustabdytas po NATO operacijos, nors vėliau šalis nugrimzdo į chaosą.
Problema su šiuo scenarijumi ta, kad jis reikalauja tarptautinio sutarimo, kurio dažnai trūksta. Jei konflikto pusės turi galingus sąjungininkus Saugumo Taryboje, bet kokia intervencija gali būti užblokuota veto teise. Be to, karinė intervencija prieš branduolinę valstybę yra beveik neįsivaizduojama dėl eskalacijos rizikos.
Tačiau ekonominis spaudimas gali būti labai efektyvus. Jei didžiosios pasaulio ekonomikos vieningai nusprendžia izoliuoti agresorių, tai gali sukelti tokius vidinius sunkumus, kad režimas bus priverstas keisti savo politiką. Žinoma, tai veikia tik ilguoju laikotarpiu ir reikalauja didelės tarptautinės bendruomenės vienybės.
Hibridiniai scenarijai ir netikėti posūkiai
Realybėje konfliktai retai baigiasi pagal vieną aiškų scenarijų. Dažniausiai tai būna kelių faktorių derinys. Pavyzdžiui, kariniai nesėkmės gali sukelti vidinius neramumus, kurie savo ruožtu skatina pradėti derybas. Arba tarptautinis spaudimas gali susilpninti vieną pusę tiek, kad ji tampa priversta priimti diplomatinį sprendimą.
Be to, visada yra galimybė netikėtiems posūkiams. Lyderio mirtis, netikėtas perversmas, gamtinė katastrofa ar ekonominė krizė gali visiškai pakeisti konflikto dinamiką. Istorija pilna pavyzdžių, kai karai baigėsi visiškai netikėtai ir ne taip, kaip kas nors prognozavo.
Svarbu suprasti, kad kiekvienas konfliktas yra unikalus ir turi savo specifiką. Tai, kas veikė vienu atveju, gali visiškai nepasiteisinti kitu. Geografija, ekonomika, visuomenės nuotaikos, tarptautinė padėtis – visi šie faktoriai daro įtaką tam, kaip ir kada konfliktas gali baigtis.
Kas laukia po karo pabaigos
Nepriklausomai nuo to, kuris scenarijus įvyks, karo pabaiga nėra automatiškai taika. Po kiekvieno konflikto ateina ilgas ir sudėtingas atsikūrimo periodas. Reikia atstatyti sugriauta infrastruktūrą, reintegruoti karius į civilinį gyvenimą, spręsti pabėgėlių klausimą, gydyti traumas – tiek fizines, tiek psichologines.
Istorija rodo, kad tai, kaip baigiasi karas, daro didžiulę įtaką tam, kas vyksta vėliau. Jei viena pusė jaučiasi pažeminta ir apiplėšta, tai gali sėti naujo konflikto sėklas. Versalio sutartis po Pirmojo pasaulinio karo yra klasikinis pavyzdys, kaip blogai sutvarkyta karo pabaiga gali privesti prie dar baisesnio karo.
Kita vertus, jei karo pabaiga sutvarkoma protingai, su pagarba visoms pusėms ir orientuojantis į ilgalaikę taiką, tai gali tapti naujų santykių pradžia. Vokietijos ir Japonijos integravimas į Vakarų pasaulį po Antrojo pasaulinio karo rodo, kad net po baisių karų įmanoma pasiekti susitaikymą ir bendradarbiavimą.
Šiandien stebint vykstančius konfliktus, svarbu ne tik galvoti apie tai, kaip jie gali baigtis, bet ir apie tai, kokią ateitį norime matyti po jų pabaigos. Ar tai bus teisingas taikos susitarimas, kuris išspręs pagrindinius prieštaravimus? Ar tai bus laikina paliaubos, kurios tik atidės problemas ateičiai? Nuo šių sprendimų priklausys ne tik konflikto šalių, bet ir visos regiono, o galbūt ir pasaulio ateitis.