Kaip viskas prasidėjo – ir kodėl tai svarbu šiandien
Lietuvos ir Kinijos santykiai per pastaruosius kelerius metus tapo vienu karščiausių geopolitinių klausimų ne tik Baltijos regione, bet ir visoje Europoje. Tai, kas dar prieš dešimtmetį atrodė kaip eiliniai dvišaliai prekybiniai ryšiai, virto tikru diplomatinės ir ekonominės įtampos epicentru. Vilnius atsidūrė kryžkelėje – tarp Pekino spaudimo ir Vakarų partnerių lūkesčių, o šis pasirinkimas turėjo ir tebeturi labai apčiuopiamų ekonominių pasekmių.
Norint suprasti, kur esame dabar, reikia grįžti šiek tiek atgal. Lietuva, kaip ir dauguma Vidurio bei Rytų Europos šalių, kurį laiką aktyviai dalyvavo Kinijos iniciatyvoje „17+1″ – platformoje, kuria Pekinas bandė stiprinti ekonominius ir politinius ryšius su Europos šalimis. Buvo kalbama apie investicijas, infrastruktūros projektus, prekybos augimą. Skambėjo gražiai. Tačiau realybė pasirodė kiek kitokia.
Prekybos apimtys – skaičiai, kurie daug pasako
Prieš diplomatinę krizę, kuri įsiplieskė 2021 metais, Lietuva ir Kinija turėjo santykiškai kuklų, bet augantį prekybinį ryšį. Lietuvos eksportas į Kiniją sudarė apie 300–400 milijonų eurų per metus, o importas iš Kinijos buvo gerokai didesnis – apie 1,5–2 milijardus eurų. Tai reiškia, kad Lietuva importavo daug daugiau nei eksportavo, o prekybos balansas buvo aiškiai neigiamas Lietuvai.
Ką Lietuva eksportavo? Daugiausia – lazerius ir optikos įrangą (šioje srityje Lietuva yra tikra pasaulinė žaidėja), baldus, medienos produktus, maisto produktus, taip pat kai kuriuos cheminius junginius. Kinija į Lietuvą tiekė elektroniką, mašinas, tekstilę, buitinę techniką – tai, ką matome parduotuvių lentynose kasdien.
Tačiau 2021 metų pabaigoje, kai Lietuva leido atidaryti Taivano atstovybę Vilniuje pavadinimu „Taivano atstovybė” (o ne įprastu „Taipėjaus” pavadinimu, kuris yra diplomatinis kompromisas), Pekinas reagavo itin aštriai. Kinija faktiškai paskelbė neoficialų ekonominį boikotą – Lietuvos prekės buvo sulaikomos muitinėse, Kinijos įmonės spaudžiamos nutraukti sutartis su lietuviškais tiekėjais, o finansinės institucijos atsisakinėjo finansuoti sandorius su Lietuva.
Taivano klausimas ir jo ekonominė kaina
Taivano atstovybės atidarymas – tai ne tik simbolinis gestas. Tai buvo aiški politinė pozicija, kuri turėjo labai konkrečių ekonominių pasekmių. Kinija, kuri laiko Taivaną savo teritorijos dalimi, tokį žingsnį priėmė kaip tiesioginį iššūkį ir nedelsdama ėmėsi veiksmų.
Pirmiausia nukentėjo eksportuotojai. Lietuvos lazerių gamintojai, kurie tiekė produktus Kinijos mokslinių tyrimų institucijoms ir pramonės įmonėms, staiga atsidūrė aklavietėje – jų siuntos buvo sulaikomos, sutartys nutraukiamos. Maisto gamintojai, bandę prasimušti į milžinišką Kinijos rinką, taip pat susidūrė su neįveikiamomis kliūtimis.
Tačiau čia yra ir kitas aspektas, apie kurį kalbama rečiau. Lietuva tapo savotišku precedentu – pirma ES šalis, kuri taip atvirai konfrontavo su Pekinu dėl Taivano klausimo. Europos Sąjunga reagavo – pradėjo nagrinėti galimą WTO bylą prieš Kiniją dėl diskriminacinių prekybos priemonių. Tai buvo svarbus solidarumo ženklas, nors praktiniai rezultatai atėjo ne iš karto.
Ekonomistai skaičiuoja, kad tiesioginiai nuostoliai dėl Kinijos boikoto Lietuvai sudarė kelis šimtus milijonų eurų per metus. Tai nėra katastrofiška suma mažai, bet atvirai ekonomikai, tačiau psichologinis ir reputacinis poveikis verslo bendruomenei buvo juntamas ilgai.
Lietuvos verslas tarp dviejų ugnių
Lietuvos verslininkai, dirbantys su Kinija arba turintys Kinijos tiekimo grandinėse, atsidūrė labai nepatogioje padėtyje. Viena vertus, valstybė priėmė politinį sprendimą, kuris turėjo aiškių geopolitinių motyvų. Kita vertus, konkretus eksportuotojas ar importuotojas turėjo spręsti labai praktinius klausimus – kaip išlaikyti verslą, kaip kompensuoti prarastas rinkas, kaip restruktūrizuoti tiekimo grandines.
Kai kurios įmonės bandė ieškoti alternatyvų – kreipėsi į kitas Azijos rinkas, stiprino ryšius su Japonija, Pietų Korėja, Vietnamu. Kitos tiesiog patyrė nuostolių ir laukė, kol situacija normalizuosis. Trečios – ir tai įdomiausia grupė – pasinaudojo proga diversifikuoti ir iš tiesų sustiprino savo pozicijas kitose rinkose.
Praktiniai patarimai verslui, kuris šiandien svarsto santykius su Kinija:
- Diversifikuokite rinkas – priklausomybė nuo vienos didelės rinkos visada yra rizika, o Kinijos atveju ši rizika yra ypač didelė dėl politinio nestabilumo
- Stebėkite tiekimo grandines – net jei tiesiogiai nedirbate su Kinija, jūsų tiekėjai gali turėti priklausomybę nuo kinų komponentų
- Konsultuokitės su teisės ekspertais – Kinijos verslo teisė ir tarptautinių sankcijų aplinka yra sudėtinga, o klaidos gali kainuoti brangiai
- Sekite politinius signalus – Kinijos ir Vakarų santykiai yra dinamiški, ir verslo strategija turi atsižvelgti į geopolitinę aplinką
Kinijos investicijos Lietuvoje – mitas ar realybė?
Vienas iš mitų, kurį verta išsklaidyti – tai idėja, kad Kinija aktyviai investavo į Lietuvą ir kad diplomatinė krizė „sunaikino” dideles investicijas. Tiesa yra kiek kitokia. Kinijos tiesioginės investicijos į Lietuvą visada buvo labai mažos – kalbame apie kelis dešimtis milijonų eurų, o ne apie milijardus.
Palyginkite su tuo, ką Kinija investavo į kai kurias kitas Europos šalies – Graikijoje, Vengrijoje, Serbijoje kinai investavo į uostus, greitkelius, energetikos infrastruktūrą. Lietuva tokio dėmesio nesulaukė, ir tam yra priežasčių – geografinė padėtis, mažesnė rinka, stipresnis transatlantinis orientavimasis.
Tačiau yra viena sritis, kuri kelia rimtų klausimų – tai Kinijos kilmės kapitalas, patenkantis į Lietuvą per tarpininkus. Kai kurie ekspertai atkreipia dėmesį, kad dalis investicijų, oficialiai ateinančių iš kitų šalių, gali turėti kinišką kilmę. Tai saugumo tarnybų radarų laukas, ir Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, vis aktyviau tikrina užsienio investicijų kilmę strategiškai svarbiuose sektoriuose.
Europos Sąjungos vaidmuo – ar Briuselis padėjo?
Kai Kinija pradėjo spausti Lietuvą, Europos Komisija netyčiojo – gana greitai paskelbė, kad nagrinės galimus WTO pažeidimus ir rems Lietuvą. Tai buvo svarbu ne tik praktiškai, bet ir simboliškai – Briuselis davė aiškų signalą, kad atakuoti vieną ES narę reiškia susidurti su visa Sąjunga.
Europos Komisija 2021 metų pabaigoje paskelbė apie naują Tarptautinių pirkimų priemonę (TPI), kuri leistų ES blokuoti Kinijos įmones nuo viešųjų pirkimų Europoje, jei Kinija diskriminuoja ES įmones. Tai buvo aiški žinutė Pekinui.
Tačiau reikia būti sąžiningais – ES paramos praktinis poveikis Lietuvos eksportuotojams buvo ribotas. WTO procedūros yra lėtos, diplomatiniai kanalai veikia savo tempu, o verslas turi spręsti problemas čia ir dabar. Todėl Lietuvos įmonės negalėjo tiesiog laukti, kol Briuselis išspręs problemą – jos turėjo ieškoti savo sprendimų.
Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje ES solidarumas buvo svarbus. Jis parodė, kad mažos šalys, kurios drįsta priimti principingus sprendimus, nėra paliktos vienos. Tai svarbi žinutė ne tik Lietuvai, bet ir visoms kitoms mažoms ES narėms.
Kur link eina Lietuvos ir Kinijos santykiai dabar
2022–2024 metais situacija šiek tiek stabilizavosi, nors „normalizacijos” žodžio vartoti dar anksti. Kinija formaliai neatsitraukė nuo savo pozicijos, Lietuva taip pat neketina uždaryti Taivano atstovybės. Tai reiškia, kad fundamentalus konfliktas niekur nedingo.
Tačiau praktikoje kai kurios prekybos srautai pamažu atsinaujino – ne per oficialius kanalus, bet per tarpininkus, per trečiąsias šalis. Tai yra įprastas verslo prisitaikymas prie politinių kliūčių, ir jis vyksta abiejose pusėse.
Lietuva tuo tarpu aktyviai stiprina ryšius su Taivanu – ir tai yra ne tik simbolinis žingsnis. Taivanas yra viena iš pasaulio lyderių puslaidininkių gamyboje, aukštųjų technologijų sektoriuje. Lietuvos lazerių ir optikos pramonė turi natūralių sąlyčio taškų su Taivano technologijų ekosistema. Tai gali virsti realiu ekonominiu bendradarbiavimu, kuris kompensuotų prarastas galimybes Kinijoje.
Pamokos, kurias verta įsiminti – ir ką daryti toliau
Lietuvos ir Kinijos ekonominių santykių istorija yra pamokanti ne tik pačiai Lietuvai, bet ir visam regionui. Ji parodo, kad ekonominiai ryšiai su autoritariniais režimais visada turi slaptą kainą – priklausomybę, kuri gali būti panaudota kaip ginklas bet kuriuo momentu.
Lietuva šiuo atveju pasirinko principingumą vietoj ekonominio patoglumo. Tai turėjo kainą – ir ta kaina buvo reali, ne tik simbolinė. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje šis pasirinkimas gali pasirodyti teisingas. Šalys, kurios per daug įleidžia Kiniją į savo ekonomiką – per infrastruktūros investicijas, per priklausomybę nuo kinų komponentų, per finansinius ryšius – vėliau atranda, kad jų politinis savarankiškumas yra labai apribotas.
Ką tai reiškia praktiškai? Lietuvos verslas turėtų žiūrėti į Kiniją kaip į vieną iš daugelio rinkų – ne kaip į strateginį partnerį, ne kaip į pagrindinio augimo šaltinį, bet kaip į vieną iš galimybių, kuri turi aiškiai įvertintą politinę riziką. Tiekimo grandinių diversifikacija, investicijų į alternatyvias rinkas stiprinimas, aktyvus dalyvavimas ES prekybos politikos formavime – tai yra konkretūs žingsniai, kurie leidžia išlaikyti ekonominę naudą, nepatenkant į politinę priklausomybę.
Galiausiai – ir tai gal svarbiausia – Lietuvos patirtis parodė, kad maža šalis gali turėti balsą pasaulinėje geopolitikoje. Tai nėra pigiai kainuojantis pasirinkimas, bet tai yra pasirinkimas, kuris formuoja, kokia šalis Lietuva nori būti. O ekonomika, kad ir kaip svarbu, yra tik viena iš to paveikslo dalių.