Įtampa, kuri kaupiasi dešimtmečius
Kinijos ir Taivano santykiai primena lėtai verdantį katilą – temperatūra kyla, bet niekas nežino, kada tiksliai vanduo išsilieja per kraštus. Pekinas jau dešimtmečius tvirtina, kad Taivanas yra neatskiriama Kinijos dalis, o Taipėjus vis drąsiau kalba apie savo savarankiškumą. Tarp šių dviejų pozicijų – bedugnė, kuri gali įtraukti ne tik regiono šalis, bet ir visą pasaulį.
Pastaraisiais metais situacija aštrėja akivaizdžiai. Kinijos kariniai lėktuvai vis dažniau kerta Taivano oro gynybos identifikavimo zoną, o Pekino retorika tampa vis agresyvesnė. Vakarų šalys, ypač JAV, aiškiai duoda suprasti, kad Taivano likimas jiems nėra abejingas. Čia susipina ekonominiai interesai, geopolitinė konkurencija ir ideologinės priešpriešos. Pusiau laiduotojai gamina didžiąją dalį pasaulio pažangiausių mikroschemos čipų – jų praradimas būtų katastrofiškas visai globaliai ekonomikai.
Kodėl Pekinas taip užsispyręs dėl salos
Kinijos vadovybei Taivanas – tai ne tik teritorijos klausimas. Tai nacionalinio orumo, istorinės teisybės ir politinio legitimumo problema. Komunistų partija savo valdžią grindžia, be kita ko, ir pažadu atkurti Kinijos teritorinį vientisumą. Jei Taivanas išliktų nepriklausomas ar formaliai pasiskelbtu atskira valstybe, tai būtų milžiniškas smūgis Xi Jinpingo prestižui ir visos sistemos stabilumui.
Istoriškai žvelgiant, Taivanas tapo atskirtas nuo žemyninės Kinijos 1949 metais, kai nacionalistai pralaimėjo pilietinį karą prieš komunistus ir pasitraukė į salą. Nuo to laiko egzistuoja dvi vyriausybės, kiekviena iš jų teigdama, kad ji yra teisėta visos Kinijos valdžia. Tačiau realybė per dešimtmečius pasikeitė – Taivanas išvystė savo demokratiją, ekonomiką, identitetą. Jaunesni taivaniečiai vis mažiau jaučiasi kinais, vis labiau – savarankiškos tautos atstovais.
Pekinas mato, kaip laikas dirba prieš jį. Kuo ilgiau Taivanas gyvena atskirai, tuo sunkiau bus jį „suvienyti”. Todėl kai kurie analitikai mano, kad Xi Jinpingas gali nuspręsti veikti kol dar turi galimybę, kol Kinijos karinė galia auga, o Vakarai atrodo suskaldyti ir neapsisprendę.
Ką reiškia „vienos Kinijos” politika iš tikrųjų
Daugelis pasaulio šalių, įskaitant JAV, oficialiai laikosi „vienos Kinijos” politikos. Tačiau šis terminas skirtingoms pusėms reiškia skirtingus dalykus. Pekinui tai reiškia, kad Taivanas yra Kinijos provincija. Vašingtonui – kad egzistuoja viena Kinija, bet jos tikslus statusą galima aiškinti įvairiai, o Taivano ateitis turėtų būti sprendžiama taikiai ir su salos gyventojų sutikimu.
Ši dviprasmiška formuluotė leido išlaikyti status quo dešimtmečius. Taivanas negyvena nuolatinio karo būsenoje, bet ir nėra visiškai pripažinta nepriklausoma valstybė. JAV parduoda Taivanui ginklus, bet neturi su juo oficialių diplomatinių santykių. Tai delikataus balanso menas, kuris pastaruoju metu vis labiau svyruoja.
Problema ta, kad abi pusės pradeda šį balansą interpretuoti savaip. Taivano prezidentė ir jos pirmtakai vis atviriau kalba apie salos unikalumą, o Pekinas tai laiko provokacijomis. Tuo tarpu JAV politikai vis dažniau lanko Taivaną ir viešai pasisako už jo gynybą – tai irgi kelia Kinijos pyktį.
Kariniai scenarijai ir jų tikimybė
Jei konfliktas prasidėtų, jis galėtų įgyti kelias formas. Pats tikėtiniausias – ne tiesioginė invazija, o palaipsnis spaudimas: ekonominė blokada, kibernetinės atakos, informacinis karas, nuolatinės karinės pratybos ir provokacijos. Kinija galėtų bandyti priversti Taivaną nusilenkti be šūvio, tiesiog padarydama jo gyvenimą nepakenčiamą.
Tiesioginė karinė invazija būtų daug sudėtingesnė. Taivano sąsiauris – tai ne Ukrainos stepės. Reikėtų masinio desanto operacijos per 180 kilometrų vandens, prieš gerai įsitvirtinusią ir moderniai ginkluotą gynybą. Taivanas turėjo dešimtmečius ruoštis tokiam scenarijui. Sala yra kalvota, su ribotu skaičiumi tinkamų desanto vietų, kurias lengva ginti.
Tačiau Kinijos karinė galia auga sparčiai. Jos laivynas jau yra didžiausias pasaulyje pagal laivų skaičių. Ji investuoja į raketų sistemas, kurios galėtų atremti JAV lėktuvnešius nuo regiono. Kinija vykdo intensyvias pratybas, simuliuojančias Taivano užėmimą. Klausimas ne ar ji galėtų mėginti, bet ar ji manytų, kad pavyks.
JAV dilema: ginti ar ne ginti
Vašingtonas sąmoningai palaiko „strateginį neaiškumą” – oficialiai nepasako, ar gintų Taivaną karinėmis priemonėmis. Idėja ta, kad ši neaiškumas atgraso abi puses: Pekiną nuo agresijos, Taipėjų nuo pernelyg drąsių nepriklausomybės deklaracijų. Tačiau pats Joe Bidenas kelis kartus prasitarė, kad JAV gintų salą, nors vėliau jo komanda tuos pareiškimus „patikslindavo”.
Realybė tokia, kad JAV įsitraukimas į karą dėl Taivano būtų milžiniškas rizikos žingsnis. Tai reikštų tiesioginį konfliktą tarp dviejų didžiausių pasaulio ekonomikų, abiejų turinčių branduolinį ginklą. Ekonominės pasekmės būtų katastrofiškos – prekybos sutrikdymas, tiekimo grandinių žlugimas, galimas globalus nuosmukis.
Tačiau Taivano praradimas taip pat būtų strateginė katastrofa. Tai sugriovtų JAV patikimumą kaip sąjungininkės, paskatintų kitas autoritarines valstybes drąsiau veikti, suteiktų Kinijai kontrolę prieš kritinius technologijų išteklius. Japonija, Pietų Korėja, Filipinai – visi jie stebi, kaip Vašingtonas reaguoja į Taivano klausimą, ir daro išvadas apie savo saugumo garantijas.
Ekonominis ginklas stipresnis už tankus
Vienas svarbiausių veiksnių, kuris gali sustabdyti karą – tai ekonominė priklausomybė. Kinija yra didžiausia pasaulio gamintoja, eksportuotoja, daugelio šalių svarbiausia prekybos partnerė. Karas sutrikdytų šias grandines taip, kad nukentėtų visi, įskaitant pačią Kiniją. Taivanas gamina apie 60 procentų pasaulio mikroschemos čipų ir daugiau nei 90 procentų pažangiausių čipų – be jų sustotų automobilių gamyba, išmanieji telefonai, kompiuteriai, ginklų sistemos.
Šis tarpusavio priklausomumas veikia kaip atgrasinimas. Tačiau jis turi ir silpnybių. Jei Pekinas tikėtų, kad karas bus greitas ir lemiamas, trumpalaikės ekonominės kančios galėtų atrodyti priimtinos. Be to, Kinija jau kelerius metus stengiasi sumažinti savo priklausomybę nuo užsienio technologijų, vystyti savo mikroschemos čipų gamybą. Kuo labiau jai tai pavyks, tuo mažiau ekonominis argumentas ją sulaikys.
Vakarų šalys taip pat bando diversifikuoti tiekimo grandines, mažinti priklausomybę nuo Taivano. JAV investuoja milijardus į čipų gamyklas savo teritorijoje. Tačiau tai – ilgas procesas, kuris truks metus, galbūt dešimtmečius. Tuo tarpu politinė situacija keičiasi greičiau.
Regioniniai žaidėjai ir jų interesai
Japonija žiūri į Taivano klausimą su didžiuliu nerimu. Sala yra vos už kelių šimtų kilometrų nuo Japonijos pietinių salų. Taivano kontrolė Kinijos rankose reikštų, kad Pekinas dominuotų jūrų keliuose, kuriais Japonija gauna energijos išteklius ir eksportuoja prekes. Tokijas jau viešai pareiškė, kad Taivano saugumas yra Japonijos saugumo klausimas.
Pietų Korėja yra sudėtingesnėje padėtyje. Ji priklauso nuo JAV saugumo garantijų dėl Šiaurės Korėjos grėsmės, bet ekonomiškai glaudžiai susijusi su Kinija. Konfliktas dėl Taivano Seulą įstumtų į labai nemalonią poziciją – rinktis tarp ekonominio partnerio ir saugumo garantuotojo.
Pietryčių Azijos šalys taip pat stebi situaciją atidžiai. Filipinai turi savo ginčus su Kinija dėl Pietų Kinijos jūros. Vietnamas, Malaizija, Indonezija – visi jie nori išlaikyti regioninį stabilumą, bet nenori pakliūti į didžiųjų galių konfrontacijos sūkurį. Daugelis šių šalių bando balansuoti – palaikyti ekonominius ryšius su Kinija, bet kartu stiprinti saugumo bendradarbiavimą su JAV.
Ar yra išeitis iš aklavietės
Optimistinis scenarijus – tai status quo išlaikymas dar ilgus metus. Kinija toliau kartoja savo poziciją, Taivanas gyvena savo gyvenimą, o pasaulis pripažįsta realybę neoficialiai. Tam reikia, kad visos pusės susilaikytų nuo staigių žingsnių, provokacijų, ultimatumų.
Tačiau tai tampa vis sunkiau. Kinijos vidaus politika reikalauja rezultatų. Xi Jinpingas įtvirtino savo valdžią trečiai kadencijai, bet jam reikia palikti palikimą. Taivano suvienijimas būtų tas palikimas, kuris įamžintų jo vardą Kinijos istorijoje. Tuo tarpu Taivane auga karta, kuri nebejaučia jokio ryšio su žemynine Kinija ir vis atviriau kalba apie formalią nepriklausomybę.
Diplomatinė išeitis galėtų būti kokia nors nauja formuluotė, kuri leistų abiem pusėms išsaugoti veidą. Galbūt išplėsta autonomija Taivanui Kinijos sudėtyje, panašiai kaip Honkongas – nors matydami, kas nutiko Hongkongui, taivaniečiai tokio varianto nenori. Galbūt ilgalaikis paliaubų susitarimas su abipusiais įsipareigojimais. Bet kol kas nė viena pusė neatrodo pasirengusi kompromisui.
Praktiškai žvelgiant, pasaulio šalims verta ruoštis įvairiems scenarijams. Tai reiškia ne tik karinius pasirengimus, bet ir ekonominių alternatyvų kūrimą, diplomatinių kanalų palaikymą, krizių valdymo mechanizmų stiprinimą. Svarbu, kad atsitiktinis incidentas, nesusipratimas ar netikėtas įvykis neperaug į nekontroliuojamą eskalaciją.
Ką reiškia visa tai mums ir pasauliui
Galimas konfliktas Taivano sąsiauryje nėra tik tolimo regiono problema. Tai būtų įvykis, kuris pakeistų pasaulio tvarką taip, kaip Antrasis pasaulinis karas ar Šaltojo karo pabaiga. Ekonominės pasekmės pasiektų kiekvieną šalį – nuo maisto kainų iki technologijų prieinamumo. Geopolitinė įtaka persiskirstytų, sąjungai ir partnerystės būtų performuotos.
Lietuva ir kitos mažos šalys taip pat jaustų pasekmes. Jei tarptautinė teisė ir taisyklės nustumiamos jėgos, tai sukuria precedentą visame pasaulyje. Jei didžiosios valstybės gali tiesiog užgrobti mažesnes, nes turi karinę galią – tai grįžimas į XIX amžiaus logiką, kuri mažoms tautoms baigėsi tragiškai.
Todėl Taivano klausimas – tai ne tik Kinijos ir JAV reikalas. Tai testas visai tarptautinei sistemai, kurią kūrėme po Antrojo pasaulinio karo. Ar galioja principas, kad sienos nekeičiamos jėga? Ar demokratinės vertybės ir žmogaus teisės turi reikšmę? Ar tarptautinė bendruomenė gali apsaugoti mažesnius narius nuo didesnių agresorių?
Atsakymai į šiuos klausimus formuojasi dabar, per tai, kaip pasaulis reaguoja į įtampą Taivano sąsiauryje. Kiekvienas diplomatinis žingsnis, kiekviena karinė pratybų, kiekvienas ekonominis sprendimas kuria precedentus ateičiai. Optimizmas būtų naivus, bet ir fatalizmas – nepateisinamas. Karas nėra neišvengiamas, jei visos pusės supranta jo kainą ir pasiryžusios ieškoti alternatyvų. Klausimas, ar to pasiryžimo užteks, kai svarstyklėse guli prestižas, galia ir istorinės ambicijos.