Kodėl mokslininkai nebesiginčija dėl klimato kaitos
Dar prieš dešimtmetį viešose diskusijose buvo galima išgirsti argumentų, kad klimato kaita – tai tik teorija, kad mokslininkai nesutaria, kad viskas gali būti natūralūs ciklai. Šiandien tokios kalbos vis dar skamba, bet mokslinė bendruomenė jau seniai pasiekė konsensusą, kurio stiprumas prilyginamas sutarimui dėl evoliucijos ar vakcinavimo veiksmingumo. Daugiau nei 97 procentai klimatologų sutinka: Žemė šyla, ir tai vyksta dėl žmogaus veiklos.
Bet kas gi iš tikrųjų yra tas klimato kaitos mokslas? Kaip jis veikia, kaip mokslininkai renka duomenis, kaip daro prognozes ir kodėl jomis galima pasitikėti? Šie klausimai svarbūs ne tik akademiškai – nuo to, kaip suprantame problemą, priklauso ir tai, kaip į ją reaguojame tiek asmeniškai, tiek politiškai.
Šiltnamio efektas – ne išradimas, o fizika
Pirmiausia reikia suprasti patį mechanizmą. Šiltnamio efektas – tai ne kažkokia nauja teorija, kurią sugalvojo aplinkosaugininkai. Tai fizikinis reiškinys, kurį pirmą kartą aprašė prancūzų matematikas Josephas Fourieris dar 1824 metais. Vėliau, 1859-aisiais, airių fizikas Johnas Tyndallis eksperimentiškai įrodė, kad anglies dioksidas ir vandens garai sugeria infraraudonąją spinduliuotę. O 1896 metais švedų chemikas Svante Arrheniusas jau skaičiavo, kiek Žemė atšiltų, jei CO₂ kiekis atmosferoje padvigubėtų.
Tai reiškia, kad klimato mokslo pagrindai yra ne dešimties, o daugiau nei šimto penkiasdešimties metų senumo. Mechanizmas paprastas: Saulė šviečia, jos energija pasiekia Žemės paviršių, paviršius ją atspindi kaip infraraudonąją spinduliuotę, o šiltnamio dujos – anglies dioksidas, metanas, azoto suboksidas, vandens garai – tą spinduliuotę sulaiko atmosferoje vietoj to, kad ji išsisklaidytų į kosmosą. Kuo daugiau tų dujų, tuo daugiau šilumos lieka. Viskas.
Problema ta, kad nuo pramoninės revoliucijos pradžios, maždaug nuo 1850-ųjų, žmonija į atmosferą išmetė tokį kiekį CO₂, kokio gamta negalėtų sukurti per šimtus tūkstančių metų. Šiandien CO₂ koncentracija atmosferoje viršija 420 dalių milijone – tai aukščiausias lygis per pastaruosius 3 milijonus metų. Ir tai žinome ne iš spėlionių, o iš ledo šerdžių, kuriose užkonservuoti senoviniai oro burbuliukai.
Kaip mokslininkai matuoja tai, ko nematome
Vienas dažniausių skeptikų argumentų: kaip galima žinoti, koks buvo klimatas prieš tūkstančius metų, jei tada nebuvo termometrų? Tai iš tiesų logiškas klausimas, ir atsakymas į jį atskleidžia, koks sudėtingas ir įdomus yra klimato mokslas.
Mokslininkai naudoja vadinamuosius proksinius duomenis – tai yra netiesioginius klimato rodiklius, kurie išsaugoti gamtoje. Ledo šerdys iš Antarktidos ar Grenlandijos – tai tarsi archyvas. Kiekvienas metų sluoksnis turi oro burbulų, kuriuose užkonservuotos to laikotarpio atmosferos dujos. Analizuodami izotopų santykius, mokslininkai gali nustatyti temperatūrą, kritulių kiekį, net vulkaninių išsiveržimų pėdsakus.
Medžių rievės – kitas šaltinis. Plačios rievės rodo palankius, šiltus ir drėgnus metus, siauros – sausrus ar šaltus. Koralų skeleto augimo žiedai veikia panašiai kaip medžių rievės, tik vandens temperatūros atžvilgiu. Stalaktitai ir stalagmitai olose fiksuoja kritulių pokyčius. Nuosėdos ežerų ir jūrų dugne saugo žiedadulkes, kurios rodo, kokios augalų rūšys augo tam tikroje vietovėje ir kokio klimato joms reikėjo.
Visa tai kartu suteikia labai išsamų vaizdą. Ir tas vaizdas rodo aiškiai: nuo pramoninės revoliucijos Žemė šyla greičiau nei bet kada per pastaruosius 10 000 metų. Greitis – tai esminis dalykas. Klimatas keitėsi ir anksčiau, bet ne taip greitai.
Klimato modeliai – ne krištoliniai rutuliai, bet rimtas mokslas
Klimato modeliai dažnai sulaukia kritikos: esą tai tik kompiuterinės simuliacijos, kurios gali rodyti bet ką, priklausomai nuo to, ką į jas įdedi. Ši kritika iš dalies suprantama, nes modeliai tikrai nėra tobuli. Bet ji labai klaidingai perteikia, kas tie modeliai iš tikrųjų yra.
Klimato modeliai – tai matematinės lygčių sistemos, grindžiamos fizikos, chemijos, biologijos dėsniais. Juose aprašoma, kaip šiluma juda tarp atmosferos, vandenynų, žemės paviršiaus ir ledo. Kaip garuoja vanduo ir susidaro debesys. Kaip augalai absorbuoja CO₂. Kaip vandenyno srovės pernešia šilumą. Šie modeliai buvo kuriami dešimtmečius ir nuolat tobulinami.
Svarbiausia – jie buvo patikrinti. Mokslininkai paėmė senus modelius, sukurtus septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje, ir patikrino, ar jų prognozės atitiko tai, kas iš tikrųjų nutiko. Ir atitiko. Modeliai teisingai numatė, kad Arktis šils greičiau nei tropikai. Kad naktys šils greičiau nei dienos. Kad stratosfera vės, o troposfera šils – tai svarbus detalumas, nes natūralūs veiksniai, pavyzdžiui, Saulės aktyvumo pokyčiai, duotų priešingą rezultatą.
Žinoma, modeliai turi ribotumų. Jie sunkiai tiksliai prognozuoja regioninius kritulių pokyčius, debesų elgseną, tam tikrus grįžtamojo ryšio mechanizmus. Bet tai nereiškia, kad jie nenaudingi – tai reiškia, kad reikia juos interpretuoti teisingai ir žinoti jų paklaidos ribas.
Ką jau matome ir kas dar laukia
Klimato kaita nėra tik ateities scenarijus. Ji vyksta dabar, ir jos pasekmės jau stebimos visame pasaulyje. Vidutinė Žemės temperatūra nuo pramoninės revoliucijos pakilo maždaug 1,2 laipsnio Celsijaus. Tai gali skambėti nedaug, bet klimato sistemoje tai – milžiniškas pokytis.
Arktinis ledas vasarą traukiasi tokiu greičiu, kokio nebuvo per pastaruosius kelis tūkstančius metų. Grenlandijos ir Antarktidos ledo sluoksniai tirpsta ir kelia jūros lygį. Nuo 1900 metų pasaulinis jūros lygis pakilo maždaug 20 centimetrų, ir kėlimosi greitis didėja. Ekstremalūs orai – karščio bangos, smarkios liūtys, sausros – tampa intensyvesni ir dažnesni. Tai ne atsitiktinumas, o fizikos pasekmė: šiltesnė atmosfera laiko daugiau drėgmės, todėl krituliai, kai jie ateina, būna intensyvesni.
Vandenynas absorbuoja apie 90 procentų papildomos šilumos ir apie 25–30 procentų CO₂. Dėl to vandenynas rūgštėja – tai tiesiogiai kenkia koralų rifams, moliuskams, visiems organizmams, kurių skeletas ar kiautas sudarytas iš kalcio karbonato. Vandenyno rūgštėjimas – tai ne teorija, o išmatuotas faktas: pH sumažėjo nuo 8,2 iki 8,1, o tai reiškia 26 procentų padidėjusį rūgštingumą.
Jei nieko nedarysime ir išmetamų teršalų kiekis išliks dabartinis, iki 2100 metų temperatūra gali pakilti 3–4 laipsniais Celsijaus. Tai reikštų masinį rūšių išnykimą, dešimčių milijonų žmonių perkėlimą iš pakrantės zonų, žemės ūkio krizę daugelyje regionų, vandens trūkumą. Jei išmetimus sumažinsime drastiškai, galima apsiriboti 1,5–2 laipsniais – tai vis tiek rimti pokyčiai, bet valdomi.
Kodėl žmonės netiki mokslu ir ką su tuo daryti
Čia reikia būti sąžiningais. Klimato mokslo neigimas nėra vien tik neišprusimas. Jis turi socialines, psichologines ir ekonomines šaknis, ir jas suprasti svarbu, jei norime, kad mokslinės žinios iš tikrųjų keistų elgesį.
Pirma, klimato kaita yra abstrakti ir atidėta laike. Žmogaus smegenys evoliuciškai pritaikytos reaguoti į grėsmes, kurios matomos čia ir dabar – plėšrūnas, priešas, liga. Grėsmė, kuri pilnai atsiskleis po 50–100 metų, psichologiškai sunkiai suvokiama kaip skubi. Tai ne kvailumas, tai neurobiologija.
Antra, yra gerai finansuota dezinformacijos industrija. Dokumentai, kurie tapo vieši per teisminius procesus, rodo, kad kai kurios naftos kompanijos dar septintajame dešimtmetyje turėjo vidinių tyrimų, patvirtinančių klimato kaitą, bet finansavo viešas kampanijas, sėjančias abejones. Tai ne sąmokslo teorija – tai dokumentuotas faktas.
Trečia, klimato politika yra susipynusi su politine tapatybe. Daugelyje šalių, ypač JAV, tikėjimas klimato kaita tapo politinės priklausomybės ženklu, o ne mokslo klausimu. Kai žmonės jaučia, kad pripažinti klimato kaitą reiškia prisijungti prie priešiško politinio stovyklos, jie psichologiškai atmeta faktus, net jei intelektualiai juos supranta.
Ką daryti? Komunikacijos tyrimai rodo, kad faktų bombardavimas retai keičia nuomones. Efektyviau – kalbėti apie vietines, apčiuopiamas pasekmes. Vietoj „globalinis atšilimas” – „kodėl mūsų upės vasarą seksta greičiau nei prieš 30 metų”. Vietoj abstrakcijų – konkrečios istorijos. Ir svarbiausia – kalbėti su žmonėmis, o ne į juos.
Praktiškai: ką gali padaryti kiekvienas ir ko tikrai neverta daryti
Čia dažnai iškyla dilema: ar individualūs veiksmai apskritai turi prasmę, jei didžiausias taršos šaltinis yra korporacijos ir valstybės? Atsakymas sudėtingas. Tiesa ta, kad 100 didžiausių kompanijų atsakingos už 71 procentą pasaulinių išmetimų. Bet tai nereiškia, kad individualūs veiksmai beprasmiai.
Pirma, individualūs sprendimai formuoja rinką. Kai žmonės masiškai perka elektrinius automobilius, jų kaina krinta, technologija tobulėja, infrastruktūra plečiasi. Kai žmonės mažina mėsos vartojimą, maisto pramonė reaguoja. Rinka yra milijonų individualių sprendimų suma.
Antra, individualūs veiksmai formuoja socialines normas ir politinę valią. Žmogus, kuris pats gyvena tvariau, labiau linkęs balsuoti už klimato politiką, kalbėti apie tai su draugais, reikalauti pokyčių iš politikų.
Konkrečiai: didžiausią individualų poveikį turi transportas (ypač atsisakymas nuolatinių skrydžių ir perėjimas prie elektrinio transporto), mityba (mėsos, ypač jautienos, vartojimo mažinimas), būsto šildymas ir elektros vartojimas (perėjimas prie atsinaujinančių šaltinių). Plastiko maišelių atsisakymas ar šiaudelių vengimas – tai gera, bet klimato atžvilgiu tai yra labai mažo poveikio veiksmai. Neverta jų painioti su tikrai svarbiais sprendimais.
Taip pat svarbu: nepasiduoti „ekologiniam nerimui” iki paralyžiaus. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie jaučia didžiulį kaltės jausmą ir bejėgiškumą, dažnai visiškai nusisuka nuo temos. Geriau daryti tai, ką gali, ir aktyviai dalyvauti pilietiniame gyvenime, nei bandyti asmeniškai išgelbėti planetą ir perdegti.
Mokslas nėra baigtas – ir tai yra geras ženklas
Galiausiai svarbu pasakyti štai ką: klimato mokslas nėra sustingusi dogma. Mokslininkai nuolat tikslina savo supratimą, atranda naujų mechanizmų, koreguoja prognozes. Kartais ta korekcija reiškia, kad situacija geresnė nei manyta, kartais – blogesnė. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais paaiškėjo, kad Vakarų Antarktidos ledo sluoksnio nestabilumas gali būti didesnis nei ankstesnės prognozės rodė.
Skeptikai kartais naudoja mokslo kintamumą kaip argumentą prieš jį: „jie patys nežino, tai kodėl turėtume jais tikėti?” Bet tai yra esminis nesupratimas, kas yra mokslas. Mokslas yra ne galutinių atsakymų rinkinys, o metodas, leidžiantis nuolat artėti prie tiesos. Tai, kad mokslininkai koreguoja savo prognozes, reiškia, kad sistema veikia – kad nauji duomenys yra vertinami ir į juos atsižvelgiama.
Pagrindinis klimato mokslo teiginys – kad žmogaus veikla kelia Žemės temperatūrą ir tai kels rimtų pasekmių – nesikeičia jau dešimtmečius. Keičiasi detalės, tikslėja prognozės, geriau suprantami mechanizmai. Bet pagrindas tvirtas kaip niekada.
Suprasti klimato kaitą – tai ne tik žinoti faktus. Tai suprasti, kaip veikia mokslas, kaip formuojasi žinios, kodėl ekspertų konsensusas yra patikimesnis nei pavienių balsų triukšmas, ir kodėl šis supratimas yra vienas svarbiausių dalykų, kurį galime išmokti šiame amžiuje. Nes nuo to, kaip reaguosime į klimato krizę per ateinančius dešimt–dvidešimt metų, priklausys ne tik aplinkos kokybė, bet ir geopolitinis stabilumas, ekonominis saugumas, ir galiausiai – kokią planetą paliekame tiems, kurie gims po mūsų.