Kodėl konstitucija keičiama ne taip dažnai, kaip norėtųsi
Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai ne paprastas teisinis dokumentas, kurį galima pataisyti per vieną posėdį. Ji priimta 1992 metų spalio 25 dieną referendumu, kai daugiau nei pusė šalies piliečių balsavo už naująjį pagrindinį įstatymą. Nuo tada praėjo daugiau nei trys dešimtmečiai, šalis įstojo į Europos Sąjungą ir NATO, pasikeitė ekonominė realybė, visuomenės vertybės, technologijos. Tačiau pati Konstitucija keičiama itin retai – ir tam yra labai konkrečios priežastys.
Konstitucija – tai valstybės pamatas. Jei jį nuolat judintum, visas pastatas svyruotų. Todėl keitimo procedūra tyčia padaryta sudėtinga: Seimas turi pritarti pakeitimui dviem skirtingais balsavimais, tarp kurių turi praeiti ne mažiau kaip trys mėnesiai. Be to, reikalingas ne paprastas, o kvalifikuotas balsų skaičius – ne mažiau kaip du trečdaliai visų Seimo narių. Kai kurioms nuostatoms – pavyzdžiui, dėl nepriklausomybės ar demokratinės santvarkos – keisti reikalingas net referendumas. Tai reiškia, kad bet koks rimtas konstitucinis pokytis reikalauja plataus politinio konsensuso, o ne vienos partijos ar koalicijos valios.
Svarbiausi pakeitimai per trisdešimt metų
Nors Konstitucija keičiama retai, tam tikri pakeitimai vis dėlto įvyko ir kiekvienas jų turėjo savo istoriją bei kontekstą.
Bene reikšmingiausias – 2003 metų pakeitimas, susijęs su naryste Europos Sąjungoje. Prieš stojimą į ES reikėjo konstituciškai įtvirtinti galimybę dalį suvereniteto perduoti tarptautinėms organizacijoms. Buvo papildytas 47 straipsnis, leidžiantis ES piliečiams įsigyti žemę Lietuvoje – tai buvo vienas jautriausių klausimų visuomenėje, nes lietuviai istoriškai labai gerai žino, ką reiškia prarasti žemę. Referendumas dėl stojimo į ES 2003 metų gegužę parodė, kad dauguma piliečių palaiko integraciją, ir tai atvėrė kelią konstituciniams pokyčiams.
2019 metais buvo priimtas pakeitimas, leidžiantis tam tikrais atvejais turėti dvigubą pilietybę. Iki tol Konstitucija iš esmės draudė dvigubą pilietybę – išskyrus labai retas išimtis. Tai buvo ilgai lauktas žingsnis, ypač lietuvių diasporai, kuri norėjo išlaikyti ryšį su tėvyne, bet neturėjo galimybės atsisakyti kitos šalies pilietybės. Diskusijos dėl šio pakeitimo truko ne vienerius metus ir buvo tikrai aistringos.
Taip pat verta paminėti 2004 metų pakeitimą, susijusį su Prezidento apkaltos procedūra – tai buvo tiesiogiai susiję su Rolando Pakso apkalta. Konstitucinis Teismas tada priėmė sprendimą, kad apkaltai pasibaigus asmuo negali kandidatuoti į Prezidentus. Šis klausimas iki šiol kelia teisines diskusijas.
Kas ir kaip siūlo keisti Konstituciją šiandien
Pastaraisiais metais konstitucinio reguliavimo klausimas vėl tapo aktualus. Diskutuojama dėl kelių sričių – gynybos finansavimo, šeimos sampratos, pilietybės, taip pat dėl galimybės Lietuvos piliečiams balsuoti užsienyje paprastesniu būdu.
Gynybos srityje – tai bene labiausiai šiuo metu aktualus klausimas. Po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais Lietuvoje suaktyvėjo diskusijos, ar reikėtų konstituciškai įtvirtinti minimalų gynybos išlaidų lygį – pavyzdžiui, ne mažiau kaip 3 procentus BVP. Argumentas paprastas: jei tai bus Konstitucijoje, jokie politiniai svyravimai negalės sumažinti gynybos finansavimo. Kritikai sako, kad Konstitucija neturėtų būti vieta konkretiems skaičiams, nes ekonominė situacija keičiasi.
Šeimos samprata – kitas jautrus klausimas. Dabartinis 38 straipsnis sako, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Tai reiškia, kad tos pačios lyties porų santuoka Lietuvoje konstituciniu lygiu nėra galima. Diskusijos šia tema vyksta, tačiau politinio konsensuso pakeitimui kol kas nėra.
Konstitucinis Teismas – neoficialus konstitucijos saugotojas
Labai svarbu suprasti, kad Konstitucija ne tik keičiama – ji ir nuolat interpretuojama. Konstitucinis Teismas per tris dešimtmečius priėmė šimtus nutarimų, kurie iš esmės formavo tai, kaip mes suprantame pagrindinį įstatymą. Kartais šie nutarimai turėjo tokį didelį praktinį poveikį, kad buvo lygiaverčiai konstituciniams pakeitimams.
Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, ką reiškia teisinės valstybės principas, kaip turi būti užtikrinamas teisinis tikrumas, kokie yra socialinių teisių ribos. Šie išaiškinimai tampa privalomu teisiniu pagrindu visiems kitiems teismams ir institucijoms. Praktiškai tai reiškia, kad net nepakeitus nė vieno Konstitucijos žodžio, jos turinys gali evoliucionuoti per teismo praktiką.
Tai turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Teigiama – sistema gali prisitaikyti prie naujų iššūkių be sudėtingų politinių procesų. Neigiama – kartais kyla klausimas, ar teismas neperžengia savo kompetencijos ribų ir ar neužsiima „teisiniu aktyvizmu”, t.y. ar nekuria teisės ten, kur turėtų tai daryti tik Seimas.
Ką reiškia keisti Konstituciją praktiškai – piliečio perspektyva
Daugeliui žmonių konstitucija atrodo kaip kažkas tolimo ir abstraktaus – dokumentas, apie kurį kalba teisininkai ir politologai, bet kuris mažai ką reiškia kasdieniniame gyvenime. Tai – klaidinga nuostata.
Konstitucija tiesiogiai lemia, kokias teises turi kiekvienas pilietis. Ji garantuoja žodžio laisvę, teisę į privatumą, nuosavybės apsaugą, teisę į teisingą teismą. Kai kuri nors iš šių teisių pažeidžiama, piliečiai gali kreiptis į teismus, o galiausiai – per teisminę sistemą – net pasiekti Konstitucinį Teismą. Tai nėra teorija – taip nutinka realiai.
Praktinis patarimas: jei manote, kad jūsų konstitucinės teisės buvo pažeistos, pirmiausia reikia kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Tiesiogiai į Konstitucinį Teismą paprastas pilietis kreiptis negali – tai gali daryti tik teismai, Seimo nariai ar Prezidentas. Tačiau jūsų byla gali pasiekti Konstitucinį Teismą netiesiogiai, jei nagrinėjantis teismas nusprendžia, kad taikytinas įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai.
Taip pat verta žinoti: jei manote, kad koks nors Seimo priimtas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galite kreiptis į savo Seimo narį ar frakciją, prašydami inicijuoti kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Tai – vienas iš pilietinio dalyvavimo būdų.
Europos Sąjunga ir konstituciniai iššūkiai
Narystė Europos Sąjungoje sukūrė naują teisinę tikrovę, su kuria Konstitucija ne visada lengvai dera. ES teisė tam tikrais atvejais turi viršenybę prieš nacionalinę teisę – tai įtvirtinta Europos Teisingumo Teismo praktikoje. Tačiau ar ES teisė turi viršenybę prieš Konstituciją? Čia prasideda tikrai sudėtingos diskusijos.
Lietuvos Konstitucinis Teismas yra laikęsis pozicijos, kad ES teisė taikoma Lietuvoje pagal Konstitucijoje numatytas sąlygas – tai yra, Konstitucija lieka aukščiausiu teisiniu aktu šalyje. Panašią poziciją yra išreiškę ir kitų ES valstybių konstituciniai teismai – Vokietijos, Lenkijos, Čekijos. Tai sukuria tam tikrą įtampą su ES institucijų požiūriu, bet kol kas ši įtampa Lietuvoje nėra peraugusi į atvirus konfliktus.
Praktiškai tai reiškia, kad kai Lietuva perkelia ES direktyvas į nacionalinę teisę, ji turi užtikrinti, kad naujieji įstatymai neprieštarautų Konstitucijai. Jei direktyva reikalauja kažko, kas nesuderinama su Konstitucija, teoriškai reikėtų keisti Konstituciją. Kol kas tokių situacijų buvo nedaug, bet ateityje jų gali daugėti.
Gynybos ir saugumo klausimų konstitucinė dimensija
Šiuo metu, kai geopolitinė situacija Europoje yra tokia, kokia yra, gynybos klausimai tapo ypač aktualūs ir konstituciniame kontekste. Lietuvos Konstitucija numato, kad piliečiai privalo ginti valstybę – tai viena iš nedaugelio Konstitucijoje įtvirtintų pareigų, o ne tik teisių.
Diskusijos vyksta dėl kelių dalykų. Pirma – ar reikėtų konstituciškai įtvirtinti privalomąją karinę tarnybą taip, kad jos negalima būtų panaikinti paprastu įstatymu. Antra – ar gynybos išlaidos turėtų turėti konstitucinį minimumą. Trečia – kaip Konstitucija turėtų reguliuoti sąjungininkų kariuomenių buvimą Lietuvos teritorijoje.
Šiuo metu NATO sąjungininkų dalinių buvimas Lietuvoje grindžiamas tarptautinėmis sutartimis ir įstatymais, bet ne Konstitucija. Kai kurie teisininkai teigia, kad tai yra pakankama teisinė bazė. Kiti mano, kad tokio svarbaus klausimo konstitucinis įtvirtinimas suteiktų papildomą stabilumą ir apsaugotų nuo galimų politinių pokyčių ateityje.
Konstitucija – gyvas dokumentas, bet ne guminė juosta
Vienas iš dažniausių nesusipratimų apie Konstituciją – tai mintis, kad ji turėtų nuolat keistis kartu su visuomene. Iš dalies tai tiesa – dokumentas, kuris visiškai neatspindi realybės, tampa tuščia deklaracija. Tačiau pernelyg dažni pakeitimai kelia kitą pavojų: Konstitucija praranda savo autoritetą ir stabilumą.
Geriausi konstitucionalizmo pavyzdžiai pasaulyje – tai sistemos, kuriose pagrindinis įstatymas keičiamas retai, bet apgalvotai. JAV Konstitucija, priimta 1787 metais, turėjo tik 27 pataisas per daugiau nei du šimtus metų. Vokietijos Pagrindinis Įstatymas keičiamas dažniau, bet ir ten kiekvienas pakeitimas yra rimtai svarstomas. Lietuvos Konstitucija per trisdešimt metų turėjo santykinai nedaug pakeitimų – ir tai, tiesą sakant, yra ženklas, kad sistema veikia.
Artėjant galimoms diskusijoms dėl naujų konstitucinio reguliavimo pokyčių – tiek gynybos, tiek socialinėje, tiek pilietybės srityje – verta prisiminti kelis dalykus. Pirma, konstitucinis pakeitimas nėra politinės valios demonstravimo priemonė – tai ilgalaikis sprendimas, kuris veiks dešimtmečius. Antra, geras konstitucinis tekstas yra aiškus ir principinis, o ne kazuistinis – jame neturėtų būti konkrečių skaičių ar per daug detalių. Trečia, bet koks pakeitimas turėtų būti grindžiamas plačiu visuomenės sutarimu, o ne laikine politine dauguma. Šie principai nėra teoriniai – jie yra pamoka, išmokta iš daugelio šalių, kur konstitucijos buvo keičiamos per lengvai ir per dažnai, ir kur tai galiausiai kainavo brangiai.