Kas iš tikrųjų keičiasi ir kodėl tai svarbu kiekvienam
Mokesčių reforma – žodžiai, kurie daugeliui iš karto sukelia galvos skausmą. Atrodo, kad tai kažkas toli nuo kasdienio gyvenimo, kažkas, kuo rūpinasi tik buhalteriai ir politikai. Bet realybė tokia, kad kiekvienas gyventojo mokamas litas – atleiskite, centas – tiesiogiai susijęs su tuo, kaip valstybė tvarko savo finansus. O kai ta tvarka keičiasi, pasikeičia ir jūsų kišenė.
Lietuva pastaraisiais metais išgyvena vieną intensyviausių mokesčių sistemos permainų laikotarpių nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Diskusijos apie progresines pajamų mokesčio tarifus, nekilnojamojo turto apmokestinimą, kapitalo prieaugį ir pelno mokestį nebėra tik ekspertų konferencijų tema – jos tiesiogiai paliečia milijonus žmonių. Ir ne visada taip, kaip valdžia žada.
Kaip Lietuva atsiliko nuo savo pačios ambicijų
Dar 2019 metais priimtas gyventojų pajamų mokesčio tarifų pakeitimas buvo pristatytas kaip žingsnis teisingo apmokestinimo link. Tuomet įvestas 20 ir 32 procentų tarifų modelis turėjo sumažinti nelygybę. Ar sumažino? Atsakymas – iš dalies. Žemesnes pajamas gaunantys žmonės tikrai pajuto tam tikrą palengvėjimą, tačiau vidurinė klasė – tie, kurie uždirba nuo 2 iki 5 tūkstančių eurų per mėnesį – atsidūrė keistoje pilkojoje zonoje. Jie uždirba per daug, kad gautų lengvatas, bet per mažai, kad galėtų sau leisti mokesčių optimizavimo schemas.
Finansų ministerijos duomenimis, Lietuva vis dar turi vieną didžiausių darbo apmokestinimo naštų Baltijos regione, kai skaičiuojami visi mokesčiai kartu – GPM, socialinis draudimas, sveikatos draudimas. Bendras mokestinis pleištas Lietuvoje siekia apie 40 procentų nuo darbo sąnaudų, kai Estijoje tas skaičius yra žemesnis, o Latvija aktyviai dirba, kad sumažintų šį rodiklį.
Tai reiškia paprastą dalyką: Lietuvos darbdaviui išleisti 1000 eurų darbuotojui, tas darbuotojas į rankas gauna žymiai mažiau nei analogiškas darbuotojas Estijoje ar Suomijoje. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl kvalifikuoti specialistai vis dar renkasi emigraciją.
Nekilnojamojo turto mokestis – amžinoji lietuvių skaudulys
Turbūt nė viena mokesčių tema Lietuvoje nesukelia tiek karštų diskusijų kaip nekilnojamojo turto apmokestinimas. Šiuo metu Lietuva turi vieną žemiausių nekilnojamojo turto mokesčių naštų visoje Europos Sąjungoje. Fiziniams asmenims taikoma neapmokestinama riba – 150 000 eurų kadastrinės vertės. Kas turi būstą, kurio vertė neviršija šios sumos, mokesčio nemoka visai.
Tai skamba gerai, bet ekonomistai jau seniai kalba apie tai, kad toks modelis sukuria rimtų iškraipymų. Pirma, nekilnojamasis turtas Lietuvoje, ypač Vilniuje, per pastaruosius penkerius metus brangsta sparčiau nei bet kuri kita investicija. Antra, žmonės, turintys kelis butus, dažnai moka neproporcingai mažai mokesčių lyginant su tuo, kiek uždirba iš nuomos. Trečia, savivaldybės neturi pakankamai lėšų infrastruktūrai tvarkyti, nes mokestinės pajamos iš NT yra minimalios.
Praktinis patarimas tiems, kurie turi nuomojamą turtą: jau dabar verta paskaičiuoti, kaip atrodytų jūsų mokestinė situacija, jei neapmokestinama riba būtų sumažinta iki 100 000 ar net 80 000 eurų. Tokie scenarijai aktyviai svarstomi politiniuose koridoriuose, ir geriau būti pasiruošus nei nustebti.
Verslas tarp dviejų ugnių – pelno mokestis ir darbo sąnaudos
Lietuvos pelno mokesčio tarifas – 15 procentų – atrodo konkurencingas. Mažoms įmonėms, kurių pajamos neviršija tam tikros ribos, taikomas dar mažesnis – 5 procentų – tarifas. Tai turėjo skatinti smulkų verslą. Ir iš dalies skatina. Tačiau yra vienas bet.
Problema ta, kad Lietuva neseniai prisijungė prie EBPO iniciatyvos dėl minimalaus 15 procentų pelno mokesčio didelėms tarptautinėms korporacijoms. Tai reiškia, kad didžiosios įmonės, veikiančios Lietuvoje, nebegalės naudotis tam tikromis optimizavimo schemomis. Teoriškai tai gerai – daugiau pinigų į biudžetą. Praktiškai – kai kurios tarptautinės kompanijos jau svarsto, ar Lietuva išlieka patrauklia vieta regioninėms būstinėms.
Smulkiam verslui situacija kiek kitokia. Individualios veiklos vykdytojai ir mažos UAB susiduria su vis sudėtingesne apskaitos sistema. Nuo 2024 metų sugriežtintos taisyklės dėl komandiruočių išlaidų, reprezentacinių išlaidų ir automobilio naudojimo verslo tikslais. Jei esate smulkaus verslo savininkas, štai keletas konkrečių dalykų, kuriuos verta žinoti:
- Automobilio eksploatacijos išlaidos verslo tikslais – dokumentuokite kiekvieną kelionę. Mokesčių inspekcija vis dažniau tikrina šią sritį.
- Reprezentacinės išlaidos – 50 procentų taisyklė galioja, bet ją reikia taikyti teisingai. Ne kiekviena vakarienė su klientu yra reprezentacinė išlaida.
- Dividendai prieš atlyginimą – skaičiuokite kiekvienais metais iš naujo, nes mokestinė aplinka keičiasi.
Šešėlinė ekonomika – problema, kurią visi žino, bet niekas neišsprendžia
Kalbant apie mokesčių reformas Lietuvoje, neįmanoma apeiti šešėlinės ekonomikos temos. Pagal įvairius vertinimus, šešėlis Lietuvoje sudaro nuo 15 iki 22 procentų BVP. Tai milžiniška suma, kuri nereiškia nieko kito, kaip tik tai, kad sąžiningi mokesčių mokėtojai subsidijuoja tuos, kurie mokesčių vengia.
Statybos sektorius, transportas, žemės ūkis, mažmeninė prekyba – tai sritys, kur vokelio kultūra vis dar gyva. VMI pastaraisiais metais aktyviai diegė elektronines kasos aparatų sistemas, i.SAF ir i.VAZ ataskaitas, bandė sekti pinigų srautus. Rezultatai – mišrūs. Stambūs žaidėjai dažniausiai laikosi taisyklių, nes rizika per didelė. Smulkūs – randa naujų būdų.
Čia mokesčių reforma susiduria su fundamentalia problema: jei padidini mokesčius sąžiningiems, šešėlis auga. Jei sumažini mokesčius, biudžetas kenčia. Išeitis – geriau administruoti esamus mokesčius, o ne kurti naujus. Tai lengviau pasakyti nei padaryti, bet Estijos pavyzdys rodo, kad skaitmenizacija gali padaryti stebuklus. Estija turi vieną efektyviausių mokesčių administravimo sistemų pasaulyje, ir tai pasiekta ne didinant tarifus, o investuojant į technologijas.
Ką reiškia „teisingas” mokestis – filosofinis, bet praktiškas klausimas
Kiekviena mokesčių reforma prasideda nuo klausimo: kas yra teisinga? Ir čia politikai, ekonomistai ir paprasti žmonės dažnai nesutaria. Vieni sako – teisinga, kai visi moka vienodą procentą (proporcinis mokestis). Kiti – teisinga, kai turtingesni moka didesnį procentą (progresinis mokestis). Treti – teisinga, kai mokestis kuo mažesnis, o žmonės patys sprendžia, kaip leisti pinigus.
Lietuvos politinis diskursas pastaraisiais metais vis labiau linksta progresyvumo pusėn. Tai atspindi ir visuomenės nuotaikas – apklausos rodo, kad dauguma lietuvių pritaria didesniam turtingųjų apmokestinimui. Bet čia slypi pavojus: populiari idėja ne visada yra gera ekonominė politika.
Pavyzdys iš praktikos: Prancūzija 2012 metais įvedė 75 procentų mokestį pajamoms, viršijančioms milijoną eurų. Rezultatas? Dalis turtingų prancūzų tiesiog išvyko. Mokestinės pajamos nepadidėjo tiek, kiek tikėtasi, o ekonominis efektas buvo neigiamas. Po dvejų metų mokestis buvo panaikintas. Tai nereiškia, kad progresinis apmokestinimas yra blogas – tiesiog jis turi ribas ir turi būti kuriamas apgalvotai.
Socialinis draudimas – didžioji nematoma našta
Daugelis žmonių galvoja apie GPM, kai kalba apie mokesčius. Bet iš tikrųjų didžiausia mokestinė našta Lietuvoje yra socialinis ir sveikatos draudimas. Darbdavio mokamas socialinis draudimas – 1,77 procento (po reformų), darbuotojo – 19,5 procento. Sveikatos draudimas – 6,98 procento. Sudėjus viską kartu, gauname labai solidžią sumą.
Ir čia atsiranda fundamentali problema, apie kurią kalbama vis garsiau: Lietuva senėja. Demografinė piramidė apsiverčia. Šiandien dirbančiųjų įmokos finansuoja šiandieninių pensininkų pensijas. Bet po 20-30 metų dirbančiųjų bus mažiau, o pensininkų – daugiau. Sistema, kuri šiandien dar kaip nors veikia, po kelių dešimtmečių gali tiesiog subyrėti.
Ką tai reiškia praktiškai? Jei esate iki 40 metų, rimtai pagalvokite apie papildomą kaupimą. II ir III pakopos pensijų fondai nėra tobulas sprendimas, bet jie yra kažkas. Alternatyvos – investicinis portfelis, nekilnojamasis turtas (jei galite sau leisti), verslas. Valstybinė pensija greičiausiai egzistuos, bet jos dydis realiai išlaikyti gyvenimo lygio nepadės.
Mokesčių reforma kaip veidrodis – ką ji pasako apie mus
Galų gale, mokesčių sistema yra ne tik ekonominis, bet ir politinis bei socialinis dokumentas. Ji parodo, ką visuomenė laiko svarbu, kas turi mokėti ir kas gauti. Ir Lietuvos mokesčių sistema šiandien sako kažką įdomaus: mes vertiname darbą (nes jis apmokestinamas labiau nei kapitalas), mes nedrįstame rimtai apmokestinti turto (nes NT mokestis yra simbolinis), ir mes vis dar kovojame su šešėliu, bet ne visada sėkmingai.
Artimiausi metai bus lemiami. Diskusijos dėl NT mokesčio reformos, kapitalo prieaugio apmokestinimo, galimo GPM tarifų peržiūrėjimo – visa tai yra ant stalo. Ir čia kiekvienas pilietis turi galimybę dalyvauti: stebėti, komentuoti, balsuoti. Mokesčių reforma nėra kažkas, kas nutinka mums – tai kažkas, ką mes kuriame kartu.
Praktiškai: sekite Finansų ministerijos konsultacijas, kurios dažnai vyksta viešai. Jei esate verslo asociacijos narys – dalyvaukite darbo grupėse. Jei esate paprastas darbuotojas – bent jau žinokite, kiek iš tikrųjų mokate mokesčių ir ką už juos gaunate. Nes tik tada galima turėti prasmingą nuomonę apie tai, ar sistema yra teisinga, ir ar reformos, kurias siūlo valdžia, iš tikrųjų padės – ar tik perskirstys naštą iš vienos kišenės į kitą.