Mėnulio paviršiuje aptiktas objektas, kuris meta iššūkį visai mūsų kosmoso sampratai
Kažkas keisto vyksta mūsų kaimynystėje, ir NASA, regis, neturi tam paaiškinimo. Praėjusį mėnesį Artemis misijos metu surinkti duomenys sukėlė tikrą sumaištį mokslininkų bendruomenėje. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip eilinis mėnulio paviršiaus tyrimas, virto vienu didžiausių galvosūkių šiuolaikinėje astronomijoje. Ir nors oficialūs pranešimai skamba santūriai, užkulisiuose verda tikra diskusijų audra.
Pradėkime nuo to, kad NASA nėra linkusi skelbti sensacijų. Kiekvienas jų atradimas praeina kruopščią patikrą, todėl kai agentūros mokslininkai staiga sušaukia neeilinę spaudos konferenciją, verta suklust. Šį kartą, regis, net patys tyrėjai nesitikėjo to, ką aptiko.
Netikėtas radinys, kuris neturėjo ten būti
Artemis misijos zondas, tyrinėdamas Mėnulio pietinį polių, užfiksavo anomaliją, kurios niekaip negalima paaiškinti natūraliais procesais. Mėnulio Šackltono krateryje, kuris dėl savo padėties beveik niekada negauna tiesioginės saulės šviesos, aptikta medžiaga, kurios spektrinė analizė rodo neįtikėtiną panašumą į sintetinį polimerinį junginį. Paprasčiau tariant – plastiką.
„Tai neįmanoma”, – teigia NASA astrogeologas Džeimsas Kolinzas, vienas iš tyrimo vadovų. „Mūsų pirminė reakcija buvo ieškoti prietaisų gedimo ar duomenų interpretacijos klaidos. Tačiau pakartotiniai matavimai tik patvirtino pradinius rezultatus.”
Problema ta, kad šioje Mėnulio dalyje niekada nesileidę jokie žmonių sukurti aparatai. Artimiausias žmogaus lankytas taškas yra už daugiau nei 800 kilometrų. Be to, aptiktas junginys yra palyginti naujas – jis negalėjo ten išbūti ilgiau nei keletą dešimtmečių, o tai praktiškai eliminuoja bet kokią „pamirštos” žemietiškos technikos versiją.
Mokslininkų bendruomenė suskilo į stovyklas
Atradimas sukėlė tikrą teorijų bangą. Vieni mokslininkai siūlo konservatyvius paaiškinimus – galbūt tai meteorito, atnešusio organinės medžiagos iš kosminės erdvės, pėdsakai? Kiti kalba apie nežinomą cheminę reakciją, galinčią vykti ekstremaliomis Mėnulio sąlygomis. Tačiau šios teorijos susiduria su rimtomis problemomis.
„Meteoritas galėtų atnešti organinių junginių, bet ne tokios sudėtingos struktūros polimerus”, – aiškina astrochemikė Elena Rodrigez. „O natūraliai susiformuoti tokiems junginiams Mėnulyje tiesiog nėra reikalingų sąlygų.”
Dar radikalesnės teorijos siūlo svarstyti apie nežemiškos kilmės technologijų pėdsakus, tačiau tokiems teiginiams trūksta rimtų įrodymų. NASA oficialiai laikosi pozicijos, kad reikalingi papildomi tyrimai prieš darant bet kokias išvadas.
Įdomu tai, kad kai kurie mokslininkai primena vadinamąjį „Oumuamua incidentą” – 2017 metais pro Saulės sistemą praskriejusį tarpžvaigždinį objektą, kurio elgesys taip pat sukėlė daug klausimų. Galbūt šie reiškiniai yra susiję?
Kodėl NASA vengia atvirumo?
Kyla natūralus klausimas – kodėl apie tokį reikšmingą atradimą kalbama taip mažai? NASA spaudos tarnyba išplatino tik trumpą pranešimą, kuriame minimas „neįprastas spektrinis signalas” ir „tęsiami tyrimai”. Tačiau neoficialiais kanalais sklindanti informacija rodo, kad agentūroje vyksta intensyvios diskusijos.
Buvęs NASA mokslininkas Robertas Džeimsonas teigia: „Agentūra atsidūrė keblioje padėtyje. Jei jie pripažintų, kad aptiko kažką tikrai nesuprantamo, tai sukeltų sensaciją ir galbūt paniką. Kita vertus, informacijos slėpimas prieštarauja mokslo principams ir tik skatina sąmokslo teorijas.”
Skeptikai pastebi, kad NASA finansavimas priklauso nuo Kongreso sprendimų, todėl agentūra vengia bet kokių kontroversijų. Galbūt todėl pasirinkta „tyrimų tęsimo” strategija – ji leidžia laimėti laiko ir išvengti skubotų išvadų.
Ką tai reiškia mūsų supratimui apie kosmosą?
Nepriklausomai nuo to, koks bus galutinis šio atradimo paaiškinimas, jau dabar aišku, kad mūsų žinios apie Mėnulį ir galbūt apie visą Saulės sistemą turi rimtų spragų. Jei paaiškėtų, kad tai tikrai sintetinės kilmės medžiaga, tektų iš esmės peržiūrėti mūsų supratimą apie Mėnulio istoriją.
„Mes manėme, kad Mėnulis yra gerai ištirtas, bent jau koncepciniu lygmeniu”, – sako planetologė Marija Karpenter. „Šis atradimas rodo, kad galime būti praleidę kažką fundamentalaus.”
Dar labiau nerimą kelia tai, kad jei atradimas pasitvirtintų, tai reikštų, jog kažkas – ar tai būtų nežinoma fizikos dėsnių išraiška, ar kažkas dar labiau trikdančio – vyksta tiesiai po mūsų nosimis, mūsų kosminiame kieme.
Kodėl visuomenė turėtų būti informuota?
Informacijos slėpimas ar jos „sušvelninimas” kelia rimtų etinių klausimų. Mokesčių mokėtojai finansuoja NASA veiklą, todėl turi teisę žinoti apie reikšmingus atradimus, net jei jie kelia nepatogių klausimų.
„Mokslas progresuoja tik tada, kai esame atviri netikėtiems rezultatams”, – teigia mokslo filosofas Džonatanas Kreigas. „Jei pradėsime filtruoti informaciją pagal tai, kas atitinka mūsų esamus įsitikinimus, tai jau nebebus mokslas.”
Be to, istorija rodo, kad bandymai nuslėpti informaciją dažniausiai baigiasi nesėkme ir pakerta visuomenės pasitikėjimą institucijomis. Jau dabar socialiniuose tinkluose plinta įvairios teorijos, kurių dauguma yra gerokai labiau fantastiškos nei bet koks oficialus paaiškinimas galėtų būti.
Kai nežinomybė tampa nauja norma
Galbūt svarbiausia šio atradimo pamoka – pripažinimas, kad mūsų žinios apie kosmosą vis dar yra labai ribotos. Nepaisant visų technologinių pasiekimų, mes vis dar tik pradedame suprasti net artimiausius kosminius kaimynus.
Vietoj to, kad bandytume greitai „uždaryti” šį klausimą patogiu paaiškinimu, turėtume priimti nežinomybę kaip natūralią mokslo būseną. Tikri moksliniai proveržiai dažnai prasideda nuo to, kas „neturėtų būti įmanoma” pagal esamas teorijas.
Artemis misija buvo suplanuota kaip žingsnis link nuolatinio žmonių buvimo Mėnulyje. Dabar ji gali tapti kur kas daugiau – galimybe iš naujo įvertinti mūsų supratimą apie Saulės sistemą ir galbūt net mūsų vietą joje. Ir nors atsakymų dar teks palaukti, pats klausimų kėlimas jau yra žingsnis pirmyn.
Tad sekite naujienas – tikėtina, kad artimiausiais mėnesiais išgirsime daugiau apie šį mįslingą atradimą. Tik klausimas, ar išgirsime visą tiesą, ar tik jos dalį, kurią NASA nuspręs, kad esame pasirengę išgirsti.