Kas iš tiesų slypi po psichologijos mokslo fasadu
Psichologija – tai mokslas, kuris vienu metu gali būti ir labai patrauklus, ir labai klaidinantis. Visi esame girdėję apie garsiuosius eksperimentus: Milgramo paklusnumo tyrimą, Stanfordo kalėjimo eksperimentą, Pavlovo šunis. Šie vardai tapo beveik kultūriniais simboliais, o jų išvados – tarsi neginčijamos tiesos apie žmogaus prigimtį. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais psichologijos mokslas išgyvena tikrą krizę – ne todėl, kad žmonės nustojo domėtis savo psichika, o todėl, kad paaiškėjo, jog dalis to, ką laikėme moksliniais faktais, yra kur kas trapesnė nei manėme.
Tai nereiškia, kad psichologija yra pseudomokslas ar kad visi tyrimai yra beverčiai. Visai ne. Tačiau norint suprasti, ką psichologijos tyrimai mums iš tikrųjų sako – ir ko nesako – reikia šiek tiek giliau pažvelgti į tai, kaip šis mokslas veikia, kur klumpa ir kur pasiekia tikrai įspūdingų rezultatų.
Replikacijos krizė: kai mokslas negali savęs patvirtinti
2015 metais žurnalas Science paskelbė tyrimą, kuris sukrėtė psichologijos bendruomenę. Grupė mokslininkų bandė pakartoti 100 anksčiau paskelbtų psichologijos tyrimų – ir tik apie 36–39 procentai iš jų davė panašius rezultatus. Tai reiškia, kad daugiau nei pusė tyrimų, kurie buvo paskelbti recenzuojamuose žurnaluose ir laikomi patikimais, tiesiog nepasitvirtino, kai kiti mokslininkai bandė juos pakartoti.
Ši problema vadinama replikacijos krize, ir ji nėra vien psichologijos bėda – ji palietė ir mediciną, ir ekonomiką, ir neuromokslą. Tačiau psichologijoje ji ypač ryški dėl kelių priežasčių. Pirma, psichologiniai eksperimentai dažnai atliekami su labai mažomis imtimis – kartais vos 20–30 žmonių. Antra, tyrėjai turi didžiulę laisvę interpretuoti duomenis, pasirinkti, kuriuos rezultatus skelbti, o kuriuos palikti stalčiuje. Trečia, akademinė aplinka ilgą laiką skatino skelbti tik teigiamus, sensacingus rezultatus – žurnalas mieliau priims straipsnį, kuriame rašoma „atradome naują reiškinį”, nei tokį, kuriame sakoma „nieko neradome”.
Praktinis patarimas: kai skaitote apie kokį nors psichologinį tyrimą – ypač jei jis skamba labai įspūdingai ir kontraintuityviai – verta pasidomėti, ar šis tyrimas buvo sėkmingai pakartotas kitų mokslininkų. Jei ne, tai nereiškia, kad jis melagysčių, bet reiškia, kad reikia išlaikyti sveiką skepticizmą.
WEIRD problema: kai visą žmoniją atstovauja Vakarų studentai
Yra dar viena didelė psichologijos tyrimų problema, apie kurią kalbama gerokai rečiau nei apie replikacijos krizę, nors ji yra ne mažiau rimta. Tai vadinamoji WEIRD problema – akronimas iš angliškų žodžių Western, Educated, Industrialized, Rich, Democratic (vakarietiškas, išsilavinęs, industrializuotas, turtingas, demokratinis).
Didžioji dalis psichologijos tyrimų buvo atlikta su Vakarų universitetų studentais – dažniausiai amerikiečiais, dažniausiai baltaisiais, dažniausiai jaunais. Ir ilgą laiką mokslininkai šių žmonių elgesį ir psichologinius procesus laikė universaliais – tinkančiais visai žmonijai. Tačiau kai tyrėjai pradėjo tikrinti šias prielaidas kitose kultūrose, paaiškėjo, kad daug kas, kas atrodė universalu, iš tikrųjų yra gana specifinis.
Pavyzdžiui, optinės iliuzijos, kurios veikia beveik visus Vakarų žmones, kai kuriose Afrikos kultūrose veikia kur kas silpniau arba visai neveikia. Moralės sprendimai, kurie Vakaruose atrodo akivaizdūs, kitose kultūrose gali būti vertinami visiškai kitaip. Net tokie baziniai dalykai kaip savęs suvokimas, santykis su grupe ar emocijų raiška skiriasi labiau, nei psichologai ilgą laiką norėjo pripažinti.
Tai nereiškia, kad visi psichologijos tyrimai yra netinkami ne vakarietiečiams. Tačiau tai reiškia, kad reikia būti atsargiems, kai kažkas sako „žmonės iš prigimties yra tokie ir tokie” – labai dažnai tai reiškia „Ilinojaus universiteto studentai 1987 metais buvo tokie ir tokie”.
Garsiausieji eksperimentai: ką iš tikrųjų žinome
Kalbant apie psichologijos tyrimus, neišvengiamai tenka paminėti tuos, kurie tapo legendomis. Ir čia prasideda įdomiausia dalis – nes daugelis šių legendų yra arba perdėtos, arba iš dalies sufabrikuotos.
Paimkime Stanfordo kalėjimo eksperimentą, kurį 1971 metais atliko Philipas Zimbardo. Pagal oficialią versiją, studentai, atsitiktinai paskirstyti į „sargybinius” ir „kalinius”, taip greitai įsijautė į savo vaidmenis, kad eksperimentą teko nutraukti po šešių dienų – sargybiniai tapo žiaurūs, kaliniai – palaužti. Ši istorija buvo naudojama kaip įrodymas, kad aplinkybės gali priversti normalius žmones elgtis baisiai.
Tačiau 2018–2019 metais išlipę archyvai ir liudininkų parodymai atskleidė, kad Zimbardo ne tik stebėjo eksperimentą, bet ir aktyviai jį režisavo – nurodė sargybiniams, kaip elgtis, skatino žiaurumą. Kai kurie dalyviai vėliau prisipažino, kad dalį savo elgesio suvaidino, nes manė, kad to iš jų tikimasi. Tai nereiškia, kad situaciniai veiksniai neturi įtakos elgesiui – turi. Tačiau tai reiškia, kad Stanfordo eksperimentas yra kur kas blogesnis šio reiškinio įrodymas, nei dešimtmečius buvo manyta.
Panašiai yra ir su Milgramo eksperimentu apie paklusnumą autoritetui. Klasikinė versija teigia, kad 65 procentai žmonių buvo pasiruošę duoti mirtinai pavojingus elektros smūgius, nes jiems liepė autoritetas. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, kad rezultatai labai priklausė nuo eksperimento sąlygų, o Milgramas pats manipuliavo procedūromis siekdamas gauti norimus rezultatus. Be to, daugelis dalyvių vėliau teigė, kad nesitikėjo, jog elektros smūgiai yra tikri.
Tai nėra argumentas, kad paklusnumas autoritetui nėra realus reiškinys – jis tikrai egzistuoja. Tačiau tikroji situacija yra sudėtingesnė, nei leidžia suprasti populiari versija.
Kur psichologijos tyrimai iš tikrųjų veikia
Po viso šio kritinio žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad psichologija yra tiesiog gražiai supakuotų nepatvirtintų teiginių rinkinys. Tačiau tai būtų labai neteisinga išvada. Yra sričių, kuriose psichologijos tyrimai yra tvirtai pagrįsti, gerai pakartoję ir turi realią praktinę vertę.
Kognityvinė elgesio terapija (KET) – vienas aiškiausių pavyzdžių. Šimtai tyrimų, atliktų skirtingose šalyse, su skirtingomis populiacijomis, nuosekliai rodo, kad KET veiksmingai padeda esant depresijai, nerimo sutrikimams, potrauminio streso sutrikimui ir daugeliui kitų problemų. Čia replikacijos problema yra kur kas mažesnė, nes tyrimai yra didesnės apimties, geriau kontroliuojami ir nuosekliai duoda panašius rezultatus.
Taip pat gerai pagrįstas yra pažinimo nuokrypių (kognityvinių biasų) tyrimas. Mes žinome, kad žmonės sistemingai klysta sprendimų priėmime – pervertina tikimybes, susijusias su ryškiais įvykiais, linkę ieškoti informacijos, patvirtinančios jų jau turimus įsitikinimus, ir pan. Šie reiškiniai buvo patvirtinti daugybę kartų, skirtingose kultūrose ir kontekstuose. Danielio Kahnemano ir Amoso Tversky’o darbai šioje srityje – tai tikrai tvirtas psichologijos mokslo pagrindas.
Taip pat gerai žinome, kad miegas turi milžinišką įtaką kognityviniam funkcionavimui, kad socialinė izoliacija kenkia psichinei sveikatai, kad fizinis aktyvumas teigiamai veikia nuotaiką ir kognityvinius gebėjimus. Tai nėra sensacingi atradimai, bet tai yra patikimi, gerai pagrįsti faktai.
Kaip skaityti psichologijos tyrimus ir neišprotėti
Viena iš didžiausių problemų yra ta, kad psichologijos tyrimai pasiekia visuomenę per žiniasklaidos filtrą, kuris dažniausiai juos labai supaprastina ir perdeda. „Mokslininkai nustatė, kad laimė priklauso nuo pinigų” – toks antraštė yra beveik garantuotai klaidinanti, nes tikroji situacija visada yra sudėtingesnė.
Štai keletas praktinių patarimų, kaip kritiškai vertinti psichologijos tyrimus:
Imties dydis yra svarbus. Tyrimas su 30 žmonių yra kur kas mažiau patikimas nei tyrimas su 3000 žmonių. Jei imtis maža, rezultatai gali būti atsitiktiniai. Didelio masto tyrimai, ypač meta-analizės (kurios apibendrina daugelio tyrimų rezultatus), yra patikimesni.
Koreliacija nėra priežastingumas. Tai skamba kaip banalybė, bet žiniasklaida šią klaidą daro nuolat. Jei tyrimas rodo, kad laimingesni žmonės dažniau sportuoja, tai nereiškia, kad sportas sukelia laimę – gali būti ir atvirkščiai, arba abu reiškinius lemia koks nors trečias veiksnys.
Patikrinkite, ar tyrimas buvo pakartotas. Vienas tyrimas – tai tik vienas tyrimas. Jei tas pats rezultatas buvo gautas keliose skirtingose laboratorijose, skirtingose šalyse, su skirtingomis imtimis – tada galima kalbėti apie kažką patikimesnio.
Atkreipkite dėmesį į efekto dydį. Net jei tyrimas rodo statistiškai reikšmingą rezultatą, tai nereiškia, kad efektas yra praktiškai reikšmingas. Gali būti, kad kažkas statistiškai reikšmingai gerina nuotaiką, bet tik labai nežymiai – tiek, kad praktiškai tai neturi jokios reikšmės.
Ieškokite interesų konfliktų. Ar tyrimas buvo finansuotas farmacijos kompanijos, kuri gamina tiriamą vaistą? Ar tyrėjas turi komercinių interesų, susijusių su tyrimų rezultatais? Tai nereiškia, kad tyrimas automatiškai yra blogas, bet tai yra svarbus kontekstas.
Psichologijos ateitis: ar mokslas mokosi iš savo klaidų
Geroji žinia yra ta, kad psichologijos mokslas aktyviai bando spręsti savo problemas. Replikacijos krizė sukėlė tikrą reformų bangą. Vis daugiau žurnalų reikalauja, kad tyrėjai iš anksto registruotų savo hipotezes ir metodologiją – tai apsaugo nuo vadinamojo „p-hacking” reiškinio, kai tyrėjai manipuliuoja duomenimis, kol gauna statistiškai reikšmingą rezultatą.
Taip pat auga atvirų duomenų judėjimas – tyrėjai vis dažniau skelbia savo pirminius duomenis, kad kiti galėtų juos patikrinti. Tai didina skaidrumą ir leidžia greičiau pastebėti klaidas ar manipuliacijas.
Daugėja ir tarptautinių bendradarbiavimo projektų, kurie tiria tuos pačius klausimus keliose šalyse vienu metu – tai padeda išvengti WEIRD problemos ir gauti universalesnius rezultatus. Tokie projektai kaip „Many Labs” ar „Psychological Science Accelerator” apima dešimtis laboratorijų visame pasaulyje ir leidžia tikrinti, ar psichologiniai reiškiniai yra tikrai universalūs.
Neuromokslo ir psichologijos integracija taip pat atveria naujas galimybes. Kai galime stebėti, kas vyksta smegenyse tam tikrų psichologinių procesų metu, tai suteikia papildomą patikrinimo lygmenį – biologiniai duomenys gali patvirtinti arba paneigti psichologinius teiginius.
Žmogus kaip tyrimo objektas: etika ir ribos
Psichologijos tyrimai susiduria ir su unikalia problema, kurios neturi, pavyzdžiui, fizika ar chemija: tyrimo objektas yra žmogus. Ir žmogus ne tik reaguoja į tyrimo sąlygas – jis jas interpretuoja, jiems prisitaiko, kartais sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi taip, kaip, jo manymu, tyrėjas tikisi.
Tai vadinama Hawthorno efektu – žmonės keičia savo elgesį vien dėl to, kad žino, jog yra stebimi. Tai reiškia, kad net ir gerai suplanuotas tyrimas gali duoti iškreiptus rezultatus, nes dalyviai nėra pasyvūs objektai, o aktyvūs interpretuotojai.
Etiniai apribojimai taip pat riboja, ką psichologai gali tirti. Negalima tyčia sukelti žmonėms rimto psichologinio sužalojimo vardan mokslo – ir tai yra teisinga. Tačiau tai reiškia, kad kai kurie klausimai lieka neatsakyti arba turi būti tiriami netiesioginiais metodais, kurie yra mažiau tikslūs.
Kita vertus, etiniai standartai psichologijoje labai išaugo per pastaruosius dešimtmečius. Šiandien bet koks tyrimas su žmonėmis turi gauti etikos komiteto patvirtinimą, dalyviai turi duoti informuotą sutikimą, o jų duomenys turi būti apsaugoti. Tai sulėtina mokslo eigą, bet daro jį patikimesnį ir atsakingesnį.
Tarp mokslo ir gyvenimo: ką verta žinoti kiekvienam
Psichologijos tyrimai – tai ne tobulas veidrodis, atspindintis žmogaus prigimties tiesą. Tai žmogiška veikla, su visais žmogiškais trūkumais: karjerizmu, šališkumu, noru gauti sensacingus rezultatus, finansiniais spaudimais ir paprasčiausiais klaidomis. Tačiau tai nereiškia, kad psichologija neturi ką pasakyti.
Svarbiausia yra išmokti skaityti psichologinius tyrimus kritiškai – ne su cinizmu, kuris viską atmeta, ir ne su naivumu, kuris viską priima. Kai kitas straipsnis jūsų socialiniuose tinkluose skelbs, kad „mokslininkai įrodė” kažką stulbinančio apie žmogaus elgesį, verta sustoti ir paklausti: kiek žmonių buvo tiriama? Ar tyrimas buvo pakartotas? Ar tai koreliacija ar priežastingumas? Kas finansavo tyrimą?
Psichologijos mokslas šiuo metu išgyvena skausmingą, bet būtiną brandos procesą. Replikacijos krizė, WEIRD problema, etiniai klausimai – visa tai ne silpnina mokslą, o verčia jį tapti geresnį. Mokslininkai, kurie drąsiai kelia šiuos klausimus ir reikalauja aukštesnių standartų, daro psichologijai didesnę paslaugą nei tie, kurie tik kuria įspūdingus eksperimentus ir rašo bestselerius.
O mums, eiliniams žmonėms, psichologijos tyrimai gali būti labai naudingi – jei žiūrime į juos kaip į žemėlapį, o ne į tikslų GPS. Žemėlapis gali klysti, gali būti pasenęs, gali praleisti kai kurias detales. Bet jis vis tiek padeda orientuotis – jei tik nepamirštame, kad žemėlapis nėra pats kraštovaizdis.