Karas, kuris pakeitė viską
2022-ųjų vasario 24-oji – data, kurią Europa įsimins ilgam. Tą rytą Rusijos kariuomenė kirto Ukrainos sieną iš kelių pusių vienu metu: iš šiaurės per Baltarusiją, iš rytų per Donbasą ir iš pietų per Krymą. Vladimiras Putinas tai pavadino „specialia karine operacija”. Ukrainiečiai tai pavadino tuo, kas tai iš tikrųjų buvo – visapusišku karu. Ir nuo tos dienos pasaulis nebėra toks, koks buvo.
Šis konfliktas nėra kažkoks tolimas regioninis ginčas, kuris mažai ką liečia. Jis tiesiogiai paveikė energetikos kainas visoje Europoje, sukėlė maisto krizę besivystančiose šalyse, perkėlė milijonus žmonių iš jų namų ir privertė Vakarų valstybes iš naujo pagalvoti apie savo gynybos politiką. Lietuva, kaip kaimyninė šalis, šį karą jaučia ypač stipriai – tiek emociškai, tiek praktiškai.
Šiame straipsnyje bandysime išsamiai apžvelgti, kaip iki šio karo priėjome, kaip jis vyksta, ką tai reiškia paprastiems žmonėms ir ko galima tikėtis ateityje. Be propagandos – nei rusiškos, nei kitokios. Tik faktai, kontekstas ir atviras pokalbis.
Kaip visa tai prasidėjo – istorija, kurios negalima ignoruoti
Norint suprasti šį karą, reikia bent trumpai pažvelgti atgal. Ukraina ir Rusija turi ilgą ir sudėtingą bendrą istoriją. Rusija tradiciškai laikė Ukrainą savo „artimojo užsienio” dalimi – tai diplomatinis terminas, reiškiantis, kad Maskva visada jautėsi turinti teisę kištis į šios šalies reikalus.
Lūžio taškas atėjo 2014 metais. Po Euromaidano revoliucijos, kai ukrainiečiai išvijo prorusišką prezidentą Viktorą Janukovičių, Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo remti separatistus Donbaso regione. Vakarai reagavo sankcijomis, bet niekas rimtai nesustabdė Maskvos. Minsko susitarimai, kurie turėjo sustabdyti kovos veiksmus rytuose, faktiškai neveikė – karo veiksmai smulkiu mastu tęsėsi aštuonerius metus iki 2022-ųjų.
Putinas savo veiksmus grindė keliais argumentais: NATO plėtra į rytus esą kelia grėsmę Rusijai, Ukrainoje esą persekiojami rusiškai kalbantys gyventojai, o pati Ukraina esą yra „dirbtinė valstybė”. Šie argumentai buvo ir tebėra plačiai kritikuojami kaip nepagrįsti arba tiesiog melaginga propaganda. NATO plėtra yra suverenių valstybių pasirinkimas, o ne grėsmė. Rusiškai kalbantys ukrainiečiai prieš karą gyveno visiškai normalų gyvenimą. O Ukraina turi tūkstantmečius siekiančią atskirą kultūrinę ir istorinę tapatybę.
Tačiau suprasti Putino logiką – net ir atmetant ją kaip klaidingą – svarbu, nes tai padeda suprasti, kodėl karas vyksta taip, kaip vyksta, ir kodėl derybos iki šiol neduoda rezultatų.
Kaip vyksta karas – frontas, taktika ir realybė žemėje
Pirmosios karo savaitės buvo chaotiškos. Rusija, matyt, tikėjosi greito žlugimo – kad Kijevas kris per kelias dienas, o ukrainiečiai nesipriešins. Taip neatsitiko. Ukrainos kariuomenė, papildyta ginkluotais civiliais ir paramilitariniais daliniais, sulaikė puolimą. Kijevo apylinkėse įvyko kelios svarbios gynybinės kovos – Hostomelio oro uosto mūšis, Irpinės gynyba – kurios tapo simboliniais ukrainiečių pasipriešinimo ženklais.
Iki 2022 metų balandžio Rusija pasitraukė iš šiaurinės Ukrainos ir sutelkė pajėgas į rytus bei pietus. Tai buvo taktinis perkėlimas, bet kartu ir pripažinimas, kad pradinis planas žlugo. Nuo tada karas įgavo pozicinio pobūdžio bruožų – ilgos fronto linijos, artilerijos dvikovos, lėtas judėjimas.
Svarbiausi mūšiai vyko ir tebevyksta Donbaso regione – Bachmuto, Avdijivkos, Mariupolio miestai tapo tikrais simboliais. Mariupolis krito 2022 metų gegužę po ilgos apgulties, per kurią „Azovstali” plieno gamykloje įsitvirtinę ukrainiečių kariai ir civiliai ištvėrė nepaprastai sunkias sąlygas. Bachmuto mūšis truko beveik metus ir baigėsi 2023 metų gegužę Rusijos pergale, tačiau ji kainavo milžiniškas abiejų pusių aukas.
2022 metų rugsėjį Ukraina surengė sėkmingą kontrpuolimą Charkivo srityje ir atgavo didelę teritoriją. Lapkritį buvo atgautas Chersonas – vienintelis regioninis centras, kurį Rusijai pavyko užimti. Tačiau 2023 metų vasarą pradėtas didelis ukrainiečių kontrpuolimas nepasiekė lauktų rezultatų – gynybinės linijos, kurias Rusija spėjo paruošti, pasirodė labai atsparios.
Šiuo metu frontas juda lėtai, bet Rusija turi iniciatyvą keliuose sektoriuose. Ukraina susiduria su rimtomis problemomis: amunicijos trūkumu, žmogiškųjų išteklių nuostoliais ir Vakarų paramos svyravimais.
Humanitarinė katastrofa – skaičiai, kurie slegia
Karo statistika yra šalta ir beasmenė, bet ji būtina norint suprasti mastą. JT duomenimis, nuo 2022 metų vasario iki 2024 metų pradžios žuvo daugiau nei 10 000 civilių ukrainiečių, tačiau tikrasis skaičius greičiausiai yra žymiai didesnis – daugelis aukų liko neužregistruotos aktyvių kovų zonose. Karių nuostoliai iš abiejų pusių skaičiuojami šimtais tūkstančių, nors tikslūs skaičiai yra sunkiai patikrinami ir abi pusės juos slepia.
Daugiau nei 6 milijonai ukrainiečių tapo pabėgėliais užsienyje. Dar apie 5–6 milijonai yra vidiniai perkeltieji asmenys – žmonės, kurie paliko savo namus, bet liko Ukrainoje. Lietuva priėmė apie 70–80 tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių – tai vienas didžiausių skaičių Europoje proporcingai gyventojų skaičiui.
Infrastruktūros žala yra milžiniška. Rusija sistemingai taikosi į elektros stotis, šildymo sistemas ir vandens tiekimo infrastruktūrą – tai yra karo nusikaltimas pagal tarptautinę teisę, nes civiliai gyventojai paliekami be šilumos ir vandens žiemos metu. Mariupolis, Bachmutас, Avdijivka – šie miestai praktiškai sunaikinti. Ukrainos ekonomika patyrė milžiniškus nuostolius, kurie skaičiuojami šimtais milijardų eurų.
Psichologinė žala – tai, apie ką kalbama mažiausiai. Milijonai žmonių gyvena su potrauminio streso sutrikimu. Vaikai auga karo sąlygomis, mokosi slėptuvėse, praranda tėvus. Šios žaizdos gis dešimtmečius.
Tarptautinė reakcija – kas padeda, kas žiūri, kas trukdo
Vakarų reakcija į Rusijos invaziją buvo greita ir, bent jau iš pradžių, vieninga. Europos Sąjunga, JAV, Jungtinė Karalystė ir kitos šalys paskelbė precedento neturinčias sankcijas Rusijai: buvo įšaldyti Rusijos centrinio banko rezervai, išjungtos rusų bankai iš SWIFT sistemos, uždrausta eksportuoti technologijas ir daugelį kitų prekių.
Karinė parama Ukrainai taip pat buvo reikšminga. JAV suteikė daugiau nei 40 milijardų dolerių vertės karinės pagalbos. Europos šalys kartu suteikė panašią sumą. Ukraina gavo modernių ginklų sistemų – „Javelin” prieštankinių raketų, HIMARS raketų sistemų, „Leopard” ir „Abrams” tankų, oro gynybos sistemų „Patriot”. Kiekvienas iš šių ginklų turėjo reikšmingą poveikį mūšio lauke.
Tačiau parama nebuvo vienoda ir nuosekli. JAV Kongrese ilgai strigo pagalbos paketai dėl Respublikonų partijos dalies priešinimosi. Kai kurios Europos šalys – ypač Vengrija – blokavo arba vėlino ES sprendimus. Vokietija ilgai delsė su sunkiosios technikos tiekimu. Šie svyravimai turėjo realių pasekmių fronte.
Kita pusė – šalys, kurios padeda Rusijai arba bent jau netrukdo. Kinija oficialiai laikosi „neutralios” pozicijos, bet tiekia Rusijai dvejopo naudojimo prekes ir technologijas, kurios naudojamos karo pramonėje. Iranas tiekia dronus. Šiaurės Korėja – artilerijos sviediniuos ir, pasak kai kurių pranešimų, net karius. Tai rodo, kad Rusija nėra visiškai izoliuota, nors ir susiduria su rimtais išteklių apribojimais.
Lietuva šiame kontekste yra viena aktyviausių Ukrainos rėmėjų proporcingai savo dydžiui. Lietuvos valdžia nuo pat pradžių reikalavo griežčiausių sankcijų, tiekė ginklus ir humanitarinę pagalbą, priėmė pabėgėlius. Tai nėra tik geranoriškumas – Lietuva puikiai supranta, kad Ukrainos pralaimėjimas tiesiogiai keltų grėsmę ir Baltijos šalių saugumui.
Ekonominiai padariniai – kaip karas paveikė mūsų kišenes
Karas Ukrainoje sukėlė ekonominius sukrėtimus, kuriuos pajuto kiekvienas Europos gyventojas. Energetikos krizė 2022 metais buvo tiesioginis karo padarinys. Rusija sumažino dujų tiekimą į Europą, tikėdamasi, kad energetinė priklausomybė privers Vakarų valstybes atsitraukti. Taip neatsitiko, bet kainos šovė į viršų – dujų kainos padidėjo kelis kartus, elektros kainos sekė paskui.
Lietuva šiuo atžvilgiu buvo geriau pasirengusi nei daugelis kitų šalių – dar iki karo buvo pradėtas LNG terminalo Klaipėdoje naudojimas, o priklausomybė nuo rusiškų dujų buvo mažesnė. Tačiau ir mes pajutome kainų augimą. 2022–2023 metų žiema buvo brangi daugeliui lietuvių šeimų.
Maisto kainos taip pat šoko. Ukraina ir Rusija kartu tiekia apie 30 procentų pasaulinės kviečių eksporto. Kai karas nutraukė Ukrainos grūdų eksportą, pasaulinės maisto kainos išaugo dramatiškai – tai labiausiai paveikė neturtingas šalis Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Vėliau buvo sudaryta Juodosios jūros grūdų iniciatyva, leidusi atnaujinti eksportą, bet Rusija ją nutraukė 2023 metais.
Ilgalaikiai ekonominiai padariniai dar tik ryškėja. Europa sparčiai diversifikuoja energetikos šaltinius – statomi nauji SGD terminalai, plečiama atsinaujinančios energetikos gamyba, mažinama priklausomybė nuo rusiškų žaliavų. Tai skausminga ir brangu trumpuoju laikotarpiu, bet strategiškai teisinga. Gynybos išlaidos visoje Europoje auga – daugelis šalių jau pasiekė arba viršijo NATO rekomenduojamą 2 procentų BVP ribą.
Dezinformacija ir informacinis karas – kaip neapsigauti
Šis karas vyksta ne tik fronte, bet ir informacinėje erdvėje. Rusija nuo pat pradžių vykdo masyvią dezinformacijos kampaniją – tiek savo piliečiams, tiek užsienio auditorijai. Rusijos valstybiniai mediai, socialinių tinklų trolliai ir koordinuotos kampanijos platina melagingą informaciją apie karo eigą, ukrainiečių „neonacizmą”, Vakarų „provokacijas” ir panašiai.
Kaip atpažinti dezinformaciją? Keletas praktinių patarimų:
- Tikrinkite šaltinį. Ar tai žinomas, patikimas naujienų portalas? Ar tai anoniminė svetainė ar socialinio tinklo paskyra be aiškios tapatybės?
- Ieškokite kelių šaltinių. Jei informaciją skelbia tik vienas šaltinis, ypač jei jis yra prorusiškas, būkite atsargūs. Tikri įvykiai paprastai patvirtinami keliais nepriklausomais šaltiniais.
- Tikrinkite nuotraukas ir vaizdo įrašus. Yra nemokamų įrankių, kaip „Google Reverse Image Search” ar „TinEye”, kurie leidžia patikrinti, ar nuotrauka nėra sena arba paimta iš kito konteksto.
- Atkreipkite dėmesį į emocingumą. Dezinformacija dažnai skirta sukelti stiprias emocijas – pyktį, baimę, pasipiktinimą. Jei turinys jus labai erzina arba baugina, prieš dalindamiesi patikrinkite jį.
- Naudokite patikimus faktų tikrinimo šaltinius. Lietuvoje veikia „Demaskuok”, tarptautiniu mastu – „Bellingcat”, „StopFake”, „Snopes” ir kiti.
Svarbu suprasti, kad dezinformacija veikia ne tik atvirai prorusiškai nusiteikusius žmones. Ji skirta ir tiems, kurie „tik klausia klausimų” arba „nori išgirsti abi puses”. Abi pusės nėra vienodai teisios, kai viena iš jų vykdo tarptautinės teisės pažeidžiančią agresiją.
Ką tai reiškia Lietuvai ir ką mes galime padaryti
Lietuvai šis karas nėra abstraktus. Mes turime sieną su Rusija (per Kaliningradą) ir Baltarusija – Rusijos sąjungininke. Mes esame NATO nariai, bet esame ir vieni pažeidžiamiausių aljanso narių geografiniu požiūriu. Suvalkų koridorius – siauras sausumos ruožas, jungiantis Lenkiją su Lietuva – yra strategiškai svarbus ir potencialiai pažeidžiamas taškas.
Lietuvos valdžia į šią grėsmę reaguoja rimtai. Gynybos biudžetas didinamas, šaukiamoji tarnyba atnaujinta, NATO pajėgos Lietuvoje stiprinamos. Vokietija įsipareigojo dislokuoti nuolatinę brigadą Lietuvoje – tai reikšmingas žingsnis. Tačiau kiekvienas pilietis taip pat gali ir turėtų prisidėti prie saugumo stiprinimo.
Ką galite padaryti jūs asmeniškai:
- Susipažinkite su civilinės saugos rekomendacijomis. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas skelbia rekomendacijas, ką daryti krizės atveju. Turėkite namuose neliečiamąjį maisto ir vandens atsargą bent kelioms dienoms.
- Remkite Ukrainą. Yra daugybė patikimų organizacijų, kurios renka lėšas Ukrainos gynybai ir humanitarinei pagalbai – „Lietuvos Raudonasis Kryžius”, „Blue/Yellow” fondas, „Razom for Ukraine” ir kitos.
- Domėkitės ir informuokite kitus. Kalbėkite su savo artimaisiais apie tai, kas vyksta. Korektiška informacija yra gynybos priemonė.
- Palaikykite politikus, kurie rimtai žiūri į gynybą. Rinkimai turi reikšmę. Šalys, kuriose prie valdžios ateina prorusiškai nusiteikę politikai, silpnina bendrą Vakarų atsaką.
- Neskleidžite nepatikrintos informacijos. Kiekvienas persiųstas melagienų pranešimas yra mažas, bet realus indėlis į informacinį karą prieš mus.
Tarp vilties ir realybės – kur link eina šis karas
Niekas negali tiksliai pasakyti, kaip ir kada šis karas baigsis. Bet galima apžvelgti scenarijus ir realias tendencijas.
Optimistinis scenarijus – Ukraina, gavusi pakankamą Vakarų paramą, sugebės atgauti daugiau teritorijų arba bent jau sustabdyti Rusijos puolimą, o Rusija dėl vidaus problemų ir ekonominės erozijos bus priversta derėtis. Pesimistinis scenarijus – Vakarų parama susilpnėja (ypač jei JAV politika pasikeičia), Ukraina praranda daugiau teritorijų ir yra priversta sudaryti nepalankią taiką. Yra ir tarpinių scenarijų – užšalęs konfliktas, panašus į Korėjos situaciją, kur fronto linija stabilizuojasi, bet taika nepasirašoma.
Vienas dalykas yra aiškus: greito ir lengvo sprendimo nėra. Ukraina nėra pasirengusi atiduoti savo teritorijų – tai suprantama ir teisėta pozicija. Rusija, bent jau kol Putinas yra valdžioje, neatrodo pasirengusi atsisakyti savo tikslų. Derybos galimos tik tada, kai abi pusės mato daugiau naudos iš taikos nei iš karo tęsimo – ir kol kas tokio momento nematyti.
Tačiau istorija rodo, kad karai baigiasi. Net tie, kurie atrodė begaliniai. Ukrainiečiai kovoja už savo šalies egzistenciją – tai suteikia jiems ypatingą motyvaciją ir atsparumą. Pasaulis, kuris leido šiam karui tęstis be rimtų pasekmių agresorei, būtų pavojingesnis pasaulis visiems. Todėl tai, kas vyksta Ukrainoje, nėra kažkieno kito problema. Tai mūsų visų problema, ir mūsų visų atsakomybė – bent jau žinoti, suprasti ir nelikti abejingiems.