Kai Dievas tampa nereikalingas: šiuolaikinio pasaulio paradoksas
Dar prieš kelis šimtmečius žmogus, viešai pareiškęs, kad netiki Dievu, rizikavo gyvybe. Šiandien Vakarų Europoje ateizmas yra tiesiog dar viena gyvenimo pozicija – ne skandalas, ne erezija, o paprasčiausias faktas. Kaip atsitiko, kad civilizacija, pastatyta ant krikščioniškų pamatų, taip greitai nuo jų nutolo? Ir ar tai tikrai nutolimas, ar tiesiog kitoks santykis su tuo, kas šventa?
Sekuliarizacija – tai procesas, kurio metu religija praranda savo centrinę vietą visuomeniniame gyvenime. Ji neišnyksta, bet traukiasi į privatų kampą. Bažnyčia nebetvarkia metrikų, nebeprižiūri mokyklų, nebedalyvauja teismuose. Valstybė tampa neutrali. Žmogus – autonomiškas. Bent jau teoriškai.
Sekuliarizacijos istorija: nuo Apšvietos iki šiandien
Sekuliarizacijos šaknys siekia XVII–XVIII amžių Apšvietą. Tada filosofai – Voltaire’as, Rousseau, Locke’as – pradėjo kalbėti apie protą kaip aukščiausią autoritetą. Ne Šventasis Raštas, ne popiežius, o žmogaus intelektas turėjo spręsti, kas yra tiesa ir kas yra teisinga. Tai buvo revoliucija – ne tik politinė, bet ir metafizinė.
Prancūzijos revoliucija 1789 metais buvo pirmasis drastiškas bandymas atskirti valstybę nuo bažnyčios – ir tai buvo daroma labai brutaliai. Bažnyčios turtas buvo nacionalizuotas, kunigai persekiojami, katedros paverstos „Proto šventyklomis”. Tai nebuvo rami evoliucija – tai buvo smurtinis lūžis.
XIX amžiuje Darwino evoliucijos teorija suteikė papildomą argumentą tiems, kurie norėjo atsikratyti kūrėjo idėjos. Jei gyvybė atsirado natūralios atrankos keliu, kam reikalingas Dievas? Marxas tuo pačiu metu kalbėjo apie religiją kaip „liaudies opiumą” – priemonę, kuria valdančioji klasė slopina darbininkus. Freudas vėliau pridėjo psichologinį matmenį: Dievas esąs tik projekcija, tėvo figūros pakaitalas.
XX amžius atnešė du totalitarizmus – komunizmą ir nacionalsocializmą – kurie abu, nors ir skirtingais keliais, stengėsi sunaikinti arba pajungti religiją. Sovietų Sąjungoje bažnyčios buvo griaunamos, kunigai šaudomi, tikėjimas persekiojamas. Paradoksalu, bet šis smurtinis ateizmas daugeliu atvejų tik sustiprino tikėjimą – žmonės, kuriems draudžiama tikėti, tiki dar atkakliau.
Ateizmas – ne vienas, o daugelis
Dažnai daroma klaida – ateizmas traktuojamas kaip vienalytis reiškinys. Iš tikrųjų po šiuo žodžiu slepiasi labai skirtingos pozicijos, ir svarbu jas atskirti.
Tvirtas ateizmas – tai pozicija, kad Dievo tikrai nėra. Ne tiesiog „aš netikiu”, o „Dievo nėra ir aš tuo įsitikinęs”. Tai epistemologiškai drąsi pozicija, nes reikalauja įrodyti negatyvų teiginį – o tai filosofiškai sudėtinga.
Agnosticizmas – tai pozicija, kad mes tiesiog nežinome ir negali žinoti, ar Dievas egzistuoja. Agnostikas nesako „Dievo nėra” – jis sako „nežinau ir niekas nežino”. Tai intelektualiai sąžiningesnė, bet ir mažiau patraukli pozicija tiems, kurie nori aiškių atsakymų.
Praktinis ateizmas – galbūt labiausiai paplitęs šiuolaikiniame pasaulyje. Žmogus galbūt ir tiki kažkokia aukštesne jėga, bet tai niekaip nepaveikia jo kasdienio gyvenimo. Jis nesimeldžia, nebūna bažnyčioje, nesilaiko religinių normų. Dievas egzistuoja kaip abstrakti idėja, bet ne kaip gyva tikrovė.
Naujasis ateizmas – tai agresyvesnė XX–XXI amžių sandūros kryptis, kurios atstovai – Richardas Dawkinsas, Christopheris Hitchensas, Samuelis Harrisas – ne tik patys netiki, bet aktyviai kritikuoja religiją kaip žalingą visuomenei. Jų teigimu, religija ne tik klaidinga, bet ir pavojinga.
Lietuva tarp tikėjimo ir abejingumo
Lietuvos atvejis yra ypač įdomus. Katalikybė čia buvo ne tik religija, bet ir tautinio identiteto dalis. Sovietmečiu tikėjimas buvo pasipriešinimo forma – eiti į bažnyčią reiškė sakyti „ne” okupantams. Todėl nepriklausomybės aušroje Lietuva buvo viena religiškiausių posovietinių šalių.
Tačiau per pastaruosius tris dešimtmečius situacija kardinaliai pasikeitė. Pagal 2021 metų surašymo duomenis, katalikais save laiko apie 74 procentai gyventojų – bet ši statistika apgaulinga. Reguliariai į bažnyčią einančių žmonių skaičius yra daug mažesnis. Sociologai kalba apie „kultūrinę katalikybę” – žmonės save laiko katalikais, bet praktiškai tikėjimas jų gyvenime nevaidina didelio vaidmens.
Jaunoji karta – ypač miestų gyventojai, aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės – vis dažniau renkasi agnosticizmą arba atvirą ateizmą. Tai nėra dramatiškas atsisakymas – tai tiesiog tylus nutolimas. Žmonės nebeprisijungia prie bažnyčios, bet ir nekovoja su ja. Jie tiesiog gyvena savo gyvenimą be religijos.
Įdomu tai, kad Lietuvoje ateizmas vis dar turi tam tikrą stigmą – ne tokią stiprią kaip prieš dvidešimt metų, bet ji egzistuoja. Žmogus, atvirai sakantis „aš ateistas”, kai kur vis dar sulaukia nustebusių žvilgsnių. Tai skiriasi nuo Skandinavijos šalių, kur ateizmas yra tiesiog neutrali pozicija.
Kodėl žmonės nustoja tikėti – ir kodėl kai kurie pradeda
Sekuliarizacijos priežastys yra kompleksinės ir jų negalima redukuoti į vieną veiksnį. Sociologai išskiria kelis pagrindinius mechanizmus.
Pirmiausia – išsilavinimas ir mokslo pažanga. Kuo labiau žmogus išsilavinęs, tuo labiau jis linkęs reikalauti empirinių įrodymų. Religija siūlo tikėjimą be įrodymų – o tai šiuolaikiniam žmogui, pratusiam prie mokslinio mąstymo, sunkiai priimama. Tačiau čia reikia būti atsargiems: daugelis puikių mokslininkų yra giliai tikintys žmonės. Mokslas ir tikėjimas nebūtinai prieštarauja vienas kitam – tai skirtingi klausimai.
Antra – gerovės valstybė. Tyrimai rodo, kad turtingesnėse ir saugesnėse visuomenėse religingumas mažėja. Kai žmogus turi socialinį draudimą, gerą sveikatos priežiūrą, stabilias pajamas – jam mažiau reikia kreiptis į Dievą pagalbos. Bažnyčia istoriškai atliko socialinės apsaugos funkciją – šiandien šią funkciją perėmė valstybė.
Trečia – individualizmas. Šiuolaikinis žmogus nori pats spręsti, kuo tikėti ir kaip gyventi. Institucinis religingumas – su jo dogmomis, hierarchija, reikalavimais – daugeliui atrodo per griežtas. Todėl populiarėja „à la carte” spiritualumas: žmogus pasirenka tai, kas jam patinka iš įvairių tradicijų, ir sukuria savo asmeninę „religiją”.
Ketvirta – bažnyčių skandalai. Pedofilijos skandalai Katalikų bažnyčioje, finansiniai piktnaudžiavimai, veidmainiavimas – visa tai stipriai pakenkė institucinei religijai. Žmonės gali tikėti Dievu, bet nebepasitikėti bažnyčia kaip institucija. Tai svarbus skirtumas.
Tačiau yra ir priešinga tendencija. Kai kurie žmonės – ypač praėję sunkius gyvenimo išbandymus – atranda tikėjimą. Mirties artumas, sunkios ligos, asmeninės tragedijos dažnai stumia žmones link dvasingumo. Tai vadinamasis „lapkričio efektas” – kai gyvenimas tampa trapus, metafiziniai klausimai tampa skubūs.
Ar sekuliari visuomenė yra geresnė visuomenė?
Tai klausimas, dėl kurio ginčijamasi jau kelis šimtmečius. Naujieji ateistai tvirtina, kad taip – sekuliarios visuomenės yra tolerantiškesnės, laisvesnės, mažiau linkusios į smurtą. Jie nurodo Skandinavijos šalis – mažai religingos, bet labai gerai gyvenančios, su mažu nusikalstamumu ir aukštu pasitenkinimu gyvenimu.
Tačiau šis argumentas turi spragų. Pirma, koreliacija nėra priežastingumas. Galbūt Skandinavija gerai gyvena ne todėl, kad mažai religinga, o abu šie faktai yra kitų veiksnių – istorijos, kultūros, institucijų – pasekmė. Antra, labiausiai religingi JAV regionai ir labiausiai religingi pasaulio regionai skiriasi labai drastiškai – tai rodo, kad religijos poveikis visuomenei labai priklauso nuo konteksto.
Kita vertus, religija istoriškai atliko svarbias socialines funkcijas: kūrė bendruomeniškumą, teikė prasmę, reguliavo moralę, rūpinosi silpnaisiais. Sekuliari visuomenė turi rasti šių funkcijų pakaitalus. Kai kurie teigia, kad tai pavyksta – per pilietines organizacijas, terapiją, meną, filosofiją. Kiti mano, kad šie pakaitalai yra nepakankami ir kad sekuliari visuomenė kenčia nuo prasmės krizės.
Duomenys apie psichinę sveikatą yra dviprasmiški. Viena vertus, religingi žmonės vidutiniškai pranešą apie aukštesnį gyvenimo pasitenkinimą ir mažesnį depresijos lygį. Kita vertus, sunku atskirti, ar tai religijos poveikis, ar socialinio ryšio, kurį suteikia religinė bendruomenė, poveikis.
Spiritualumas be religijos: nauja tendencija
Vienas įdomiausių šiuolaikinio pasaulio reiškinių – augantis skaičius žmonių, kurie save apibūdina kaip „dvasingus, bet ne religinius”. Angliškai tai vadinama „spiritual but not religious” arba SBNR. Šie žmonės netiki institucine religija, bet ieško transcendencijos, prasmės, ryšio su kažkuo didesniu už save.
Jie medituoja, bet ne kaip budistai. Skaito Stoikus ir Markusą Aurelijų. Eina į gamtą ir jaučia kažką, ką sunku pavadinti, bet kas atrodo svarbu. Domisi psichedelikais kaip dvasinio patyrimo priemone. Lanko jogos studijas. Skaito Eckartą Tolle.
Tai nėra tradicinis ateizmas – bet tai ir nėra tradicinis tikėjimas. Tai kažkas tarpinio, ir sociologai vis dar ginčijasi, kaip tai vadinti ir kaip tai vertinti.
Kai kurie religijų tyrinėtojai teigia, kad žmogus iš prigimties yra „homo religiosus” – religinė būtybė. Transcendencijos poreikis yra įgimtas, ir jei tradicinės religijos jo nepatenkina, žmogus ieško kitų kelių. Šia prasme sekuliarizacija nėra religingumo mirtis – tai jo transformacija.
Ką daryti su šia informacija: kelios mintys tiems, kurie ieško
Jei skaitote šį straipsnį ir esate tarp tų, kurie nežino, kuo tikėti – tai normalu. Šiuolaikinis pasaulis siūlo per daug pasirinkimų ir per mažai aiškumo. Keletas praktinių minčių:
Neskubėkite su etiketėmis. Nebūtina save vadinti ateistais, agnostikais ar katalikais. Galite tiesiog būti žmogus, kuris klausia. Klausimai yra vertingesni nei greiti atsakymai.
Skaitykite pirminius šaltinius. Jei domitės ateizmu – skaitykite Dawkinsą, Hitchensą, bet taip pat ir jų kritikus. Jei domitės tikėjimu – skaitykite ne tik katekizmą, bet ir Dostojevskį, Kierkegaard’ą, Simone Weil. Tiesa retai būna vienpusė.
Atskirkite instituciją nuo idėjos. Galima kritikuoti Katalikų bažnyčią kaip instituciją ir vis tiek rimtai svarstyti krikščionybės teologines idėjas. Tai skirtingi dalykai.
Ieškokite bendruomenės. Tyrimai rodo, kad vienas svarbiausių religijos poveikių – socialinis ryšys. Jei nesate religingas, ieškokite kitų bendruomenės formų. Žmogus nėra sukurtas gyventi vienas.
Nesistebėkite savo abejone. Net giliai tikintys žmonės abejoja. Net įsitikinę ateistai kartais jaučia kažką, ką sunku paaiškinti. Tai žmogiška. Abejojimas nėra silpnybė – tai intelektualinio sąžiningumo ženklas.
Sekuliarizacija nėra istorijos pabaiga ir tikrai nėra galutinis atsakymas. Ji yra procesas, kuris tęsiasi, keičiasi, kartais grįžta atgal. Religija nemirė – ji transformavosi. Ateizmas neišsprendė visų klausimų – jis tik pakeitė kai kuriuos atsakymus. Ir galbūt tai ir yra esmė: žmogus yra būtybė, kuri klausia. Kol klausiame – esame gyvi. Ir kol gyvi – klausiame.