Vilnius gyventojas Aurimas R. į darbą kartais keliauja net valandą ir penkiolika minučių, nors ir gyvena, ir dirba toje pačioje sostinėje. Rytinė kelionė jam virsta tarsi papildomu darbu, už kurį niekas nemoka, o vakare laukia dar viena tokia pati. Labiausiai jį žeidžia jausmas, kad iš vairuotojų tiesiog tikimasi, jog prie tokios kasdienybės jie priprastų.
Vieną rytą, sustojęs prie dar vienos sankryžos, jis pažiūrėjo į laikrodį: nuo išvažiavimo buvo praėjusios keturiasdešimt minučių. Iki vietos, nuo kurios paprastai prasideda sunkiausia kelio dalis, dar nebuvo nuvažiavęs.
Kolegai jis parašė, kad gali pavėluoti. Žinutę siuntė stovėdamas eilėje, kuri jau kurį laiką visai nejudėjo. Atsakymas buvo trumpas: „Aš irgi.“
Taip atrodo jų rytinis pasisveikinimas. Kolegos aptaria, kas kur įstrigęs ir ką rodo navigacija. Kartais susirinkimo pradžią tenka derinti prie to, ar visi jau pasiekė biurą.
Rytas prasideda nuo skaičiavimo, kiek anksčiau reikės išvažiuoti
Aurimas gyvena Fabijoniškėse, o dirba Naujamiestyje. Rinkdamasis darbą jis suprato, kad kelionė užtruks, ir nesitikėjo kasdien prie biuro durų atsidurti per penkiolika minučių. Vis dėlto valanda ir penkiolika minučių jam atrodo per daug.
Iš pradžių jis bandė išvažiuoti dešimčia minučių anksčiau, paskui – dvidešimčia. Pasitaikydavo ir geresnių rytų, tačiau ilgainiui jis ėmė planuoti ne įprastą kelionės trukmę, o atsargą blogiausiam variantui.
Tai reiškia anksčiau keltis, greičiau pusryčiauti ir trumpiau pabūti su šeima. Vaikas dar ieško sportinės aprangos, žmona kažko paklausia, o jis jau žiūri į telefoną ir mato, kaip numatomas atvykimo laikas slenka pirmyn.
Aurimas nenori būti žmogus, kuris ryte namiškius skubina dėl kiekvienos minutės. Vis dėlto taip elgiasi, nes žino: pavėlavęs išvažiuoti gali prarasti gerokai daugiau laiko.
Navigaciją jis įsijungia net puikiai žinodamas kelią. Kartais ji pasiūlo kitą maršrutą. Pasukęs ir pravažiavęs kelias gatves, netrukus vėl pamato tokią pačią automobilių eilę ir pradeda svarstyti, ar senuoju keliu nebūtų važiavęs greičiau.
Didelę įtampą kelia ir nežinomybė: iš vakaro jis negali patikimai pasakyti, kiek rytoj užtruks. Jeigu kelionė visada trukų vienodai, bent galėtų tiksliau susidėlioti dieną. Dabar nuolat tenka rinktis tarp galimybės atvažiuoti gerokai per anksti ir rizikos pavėluoti.
Kodėl atrodo, kad miestas nieko nedaro?
Kai po tokio ryto Aurimas pasako, kad miestas nieko nedaro dėl kamščių, išgirsta prieštaravimų. Jam primenamas viešasis transportas, gatvių pertvarkymas, skirtingi gyventojų poreikiai. Jis supranta, kad vaizdas pro priekinį stiklą neaprėpia viso miesto.
Sąžiningai tvirtinti, kad niekur niekas nedaroma, jis negali. Gali pasakyti tik, kaip jaučiasi pats: savo kasdienėje kelionėje pastangų rezultato nemato. Dėl to ir kyla pyktis.
Jam neužtenka išgirsti, kad problema sudėtinga. Jis pats mato, kiek daug automobilių važiuoja tuo pačiu metu, ir supranta, kad kiekvienas vairuotojas, įskaitant jį patį, tą eilę pailgina.
Vis dėlto, anot jo, gyventojas neturėtų pats spręsti visos savo kelionės problemos vien bandydamas vis anksčiau išvažiuoti. Aurimas norėtų aiškiai suprasti, kokio pagerėjimo galima tikėtis, kuriose vietose ir kaip bus vertinama, ar sprendimai padėjo.
Labiausiai erzina rytai, kai prie sankryžos tenka laukti kelis šviesoforo ciklus. Užsidega žalia, bet važiuoti nėra kur, nes priekyje esanti sankryža užkimšta. Keli automobiliai vis tiek įvažiuoja ir užstoja kelią kitiems, o netrukus jau signalizuojama iš visų pusių.
Tokiais momentais visas Vilnius jam iš tiesų atrodo kaip vienas didelis kamštis. Jis žino, kad kitame rajone eismas tuo metu galbūt juda normaliai. Tačiau sėdėdamas toje eilėje miesto dydį matuoja labai paprastai: kiek dar liko iki darbo ir kiek ryto jau atidavė keliui.
Kokio viešojo transporto reikėtų, kad vairuotojas juo pasikliautų?
Beveik kiekviena diskusija apie kamščius anksčiau ar vėliau pasiekia tą patį pasiūlymą: važiuok autobusu.
Aurimas yra važiavęs. Kai gali patogiai pasiekti reikiamą vietą, automobilį palieka namuose. Sėdėti prie vairo jam nebūtina: kelionėje mielai skaitytų arba ramiai klausytųsi muzikos, užuot nuolat stebėjęs priekyje mirksinčius stabdžių žibintus.
Tačiau dienos maršrutas ne visada baigiasi darbu. Kartais po jo reikia paimti vaiką, nuvažiuoti pas tėvus ar parsivežti sunkesnių pirkinių. Galima sakyti, kad viską įmanoma suplanuoti kitaip, ir dalį dienų tikrai įmanoma. Kitomis toks planavimas pareikalautų dar daugiau laiko.
Kad dažniau rinktųsi viešąjį transportą, jam svarbi patogi visa kelionė: nuo išėjimo iš namų iki darbo durų, o vakare – iki kitų būtinų vietų. Svarbu ir laukimas, ir persėdimai, ir galimybė numatyti, kada atvyks.
Supriešinti vairuotojų su autobusų keleiviais jis nenori. Toje pačioje šeimoje vienas žmogus ryte važiuoja automobiliu, kitas – troleibusu, o trečias eina pėsčiomis. Visi nori pasiekti savo vietą saugiai ir per protingą laiką.
Tą rytą į darbą Aurimas atvyko po valandos ir penkiolikos minučių. Pirmiausia jam reikėjo kelių minučių nusiraminti: buvo susierzinęs dar nepradėjęs dirbti, nors niekas biure dėl jo kelionės nebuvo kaltas.
Vakare, prieš išvažiuodamas, jis vėl atsidarė navigaciją. Paskambino namo pasakyti, kad nežino, kada tiksliai grįš, ir pasiūlė vakarienę pradėti be jo.
Sunkiausia susitaikyti būtent su tuo: namai ir darbas yra tame pačiame mieste, tačiau eilinis grįžimas pas šeimą kasdien reikalauja tiek atsargos. Aurimas norėtų ryte išvažiuoti žinodamas, kada atvyks, o vakare galėti vaikui pažadėti laiką, kuriuo tikrai bus namuose.
