Dokumentinis filmas apie Landsbergį: kelias į ekranus per skepticizmą
Filmas apie Vytautą Landsbergį, kurį pristatė režisierė Giedrė Žeimytė-Jašinskienė, susidūrė su iššūkiais, nes ne visi norėjo jį rodyti. Šis dokumentinis filmas, pasakojantis apie vieną iš svarbiausių Lietuvos politinių figūrų, susilaukė įvairių reakcijų. Kai kurie kino teatrai ir platformos buvo skeptiški dėl filmo turinio ir jo potencialios auditorijos.
Dokumentinis filmas „Landsbergis. Paskutinis Nepriklausomybės akto signataras” (2022) tapo vienu labiausiai diskutuojamų lietuviško kino projektų pastaruoju metu. Filmą finansavo Lietuvos kino centras, tačiau kelias į plačiąją auditoriją nebuvo lengvas. Pasak režisierės, kai kurie platintojai baiminosi, kad politinė tematika gali nesudominti pakankamai žiūrovų, o kiti nenorėjo įsivelti į galimas politines diskusijas.
Filmo kūrimo procesas truko beveik ketverius metus, per kuriuos buvo surinkta gausi archyvinė medžiaga ir atlikti išsamūs interviu ne tik su pačiu V. Landsbergiu, bet ir su jo artimaisiais, bendražygiais bei politiniais oponentais. Režisierė pasakoja, kad vienas didžiausių iššūkių buvo išlaikyti objektyvumą pristatant tokią prieštaringai vertinamą asmenybę.
Politinės figūros portretas
Nepaisant to, kūrėjai tikisi, kad filmas ras savo žiūrovus ir padės geriau suprasti Landsbergio vaidmenį Lietuvos istorijoje. Filmo kūrėjai pabrėžia, kad jų tikslas buvo ne tik parodyti politiko gyvenimą, bet ir atskleisti jo asmenybę bei įtaką šalies raidai.
V. Landsbergis, gimęs 1932 metais Kaune, muzikologas ir politikas, vadovavo Sąjūdžiui ir tapo pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovu 1990-1991 metais. Jo vaidmuo Sausio 13-osios įvykiuose ir diplomatinėse pastangose siekiant tarptautinio Lietuvos pripažinimo išlieka vienu reikšmingiausių modernios Lietuvos istorijos momentų.
Filmas atskleidžia mažiau žinomus Landsbergio gyvenimo aspektus – jo muzikologinę veiklą, domėjimąsi M. K. Čiurlionio kūryba, šeimos gyvenimą ir asmenines dilemas. Dokumentinėje juostoje taip pat nevengiama sudėtingų temų, tokių kaip politiniai konfliktai, santykiai su oponentais ir kritikų požiūris.
Kino ir politikos sankryžoje
Filmo premjera įvyko prestižiniame Roterdamo kino festivalyje, kur sulaukė tarptautinio dėmesio. Tai buvo reikšmingas pasiekimas lietuviškam dokumentiniam kinui, atvėręs duris į platesnį tarptautinį pripažinimą.
Lietuvoje filmas buvo rodomas ribotu mastu – pradžioje tik keliuose kino teatruose, vėliau planuojama platinti per švietimo įstaigas ir kultūros centrus. Pasak kūrėjų, filmas tapo savotišku išbandymu Lietuvos visuomenei – kiek ji pasirengusi reflektuoti savo naujausią istoriją be išankstinių nusistatymų.
Režisierė Žeimytė-Jašinskienė pastebi, kad jaunesniajai kartai V. Landsbergis dažnai yra tiesiog istorinė figūra iš vadovėlių, todėl filmas gali tapti svarbiu tiltu tarp kartų, padedančiu geriau suprasti Lietuvos kelią į nepriklausomybę.
Istorijos veidrodžiai
Dokumentinis kinas apie politines asmenybes visada balansavo ant objektyvumo ir interpretacijos ribos. Landsbergio portretas ekrane – tai ne tik vieno žmogaus istorija, bet ir veidrodis, atspindintis sudėtingą mūsų valstybės kelią. Filmo kūrėjai tikisi, kad jų darbas paskatins nuoširdesnį dialogą apie mūsų praeitį, o galbūt ir padės rasti bendrą kalbą tarp skirtingų politinių pažiūrų žmonių. Juk galiausiai, nepriklausomai nuo požiūrio į konkrečius istorijos veikėjus, visi siekiame geriau suprasti, kas formavo mūsų dabartį ir kas padės kurti ateitį.