Kai garsenybių poelgiai tampa absurdo teatru
Vėl tas pats – socialiniai tinklai ūžia, antraštės šaukia, o mes visi staiga tampame moralės ekspertais. Eilinė žvaigždė padarė kažką „šokiruojančio”, ir štai mes, ištikima publika, maitinama sensacijomis lyg alkani žuvėdros uosto krantinėje. Šį kartą dainininkė (kurios vardą visi žino, bet aš tyčia neminėsiu, nes šios istorijos esmė ne konkreti asmenybė, o reiškinys) nusprendė peržengti dar vieną „tabu” ribą.
Tiesą sakant, jau seniai pastebėjau, kad žodis „šokiravo” žiniasklaidoje tapo toks nuvalkiotas, kad prarado bet kokią prasmę. Dabar „šokiruojantis” gali būti naujas šukuosenos stilius, neįprastas drabužis ar tiesiog nuomonė, nesutampanti su daugumos. Šiuo atveju kalbame apie poelgį, kuris, objektyviai vertinant, yra tiesiog dar vienas desperatiškas bandymas išlikti dėmesio centre.
Dėmesio ekonomika: kodėl skandalai tapo valiuta
Mūsų kultūroje įsitvirtino paradoksali sistema – kuo labiau provokuojantis elgesys, tuo daugiau dėmesio, o dėmesys šiandien konvertuojamas į labai apčiuopiamus dalykus: sekėjus, reklamos kontraktus ir, galiausiai, pinigus. Garsenybės ir jų vadybininkai tai puikiai supranta, todėl nuolat ieško būdų, kaip sukurti „momentą”, apie kurį visi kalbėtų.
Anksčiau atlikėjai konkuruodavo muzikos kokybe, balso galimybėmis ar sceniniais pasirodymais. Dabar vis dažniau matome konkurenciją, kas labiau šokiruos, kas peržiangs daugiau ribų, kas sukels didesnį pasipiktinimą. Ir mes, publika, esame šios sistemos bendrakaltiai – kiekvieną kartą paspausdami, komentuodami ar dalindamiesi tokiomis naujienomis, mes maitiname šį ciklą.
Dabartinis incidentas – tiesiog dar vienas šios tendencijos pavyzdys. Atlikėja puikiai žinojo, kokią reakciją sukels jos veiksmai, ir būtent to ir siekė. Tai ne spontaniškas poelgis, o kruopščiai suplanuota rinkodaros strategija.
Kai autentiškumas tampa prekės ženklu
Ironija slypi tame, kad šiuolaikinė garsenybių kultūra nuolat propaguoja „autentiškumo” vertę. „Būk savimi”, „Nebijok parodyti tikrojo savęs” – šios frazės tapo mantromis. Tačiau realybėje matome visiškai priešingą tendenciją – kruopščiai sukonstruotus įvaizdžius ir tapatybės performansus, kurie su autentiškumu turi mažai ką bendro.
Minima dainininkė ne kartą viešai kalbėjo apie savo „tikrąjį aš” ir „asmeninę laisvę”, tačiau jos veiksmai atrodo kaip gerai surepetuotas spektaklis, kurio tikslas – išlaikyti dėmesį ir generuoti naujienų srautą. Šiame kontekste jos naujausi poelgiai – ne drąsos ar individualumo išraiška, o tiesiog dar vienas bandymas išlikti relevantiškai industrijos žaidime.
Mane ypač erzina tai, kad tokie poelgiai dažnai pateikiami kaip „ribų laužymas” ar „socialinių normų kvestionavimas”, nors iš tiesų jie tik sustiprina egzistuojančias galios struktūras ir išnaudoja publikos smalsumą.
Gerbėjų psichologija: kodėl mes negalime atsispirti?
Kodėl mes taip godžiai ryjame šias istorijas? Psichologai kalba apie kelis faktorius. Visų pirma, žmonėms būdingas socialinis palyginimas – stebėdami kitų (ypač aukštesnio statuso asmenų) klaidas ar kontroversiškus poelgius, mes jaučiamės geriau dėl savęs. Antra, egzistuoja vadinamasis „traukinio avarijos efektas” – negalime nusisukti nuo to, kas šokiruoja ar piktina, net jei žinome, kad tai nėra vertinga informacija.
Bet galbūt svarbiausia priežastis – mūsų prigimtinis troškimas priklausyti bendruomenei. Sekdami garsenybių dramas, mes tampame didesnio socialinio pokalbio dalimi. Galime diskutuoti apie tai su draugais, kolegomis, interneto bendruomenėmis. Tai suteikia bendrą kalbą ir patirtį, net jei ta patirtis yra paviršutiniška ir beprasmė.
Minėtos dainininkės gerbėjai dabar skyla į dvi stovyklas – vieni gina ją kaip „drąsią” ir „autentišką”, kiti smerkia kaip „dėmesio siekiančią” ir „netinkamą pavyzdį”. Tačiau abi šios grupės, patinka joms tai ar ne, dalyvauja tame pačiame spektaklyje ir padeda jam tęstis.
Žiniasklaidos atsakomybė ir etikos klausimas
Žiniasklaida šioje situacijoje vaidina ypatingą vaidmenį. Sensacingos antraštės, ištrauktos iš konteksto citatos ir hiperbolizuoti aprašymai – visa tai sukuria dirbtinį skubos ir svarbos jausmą. „Šokiravo”, „sukrėtė”, „paliko gerbėjus be žado” – šie žodžiai tapo standartiniais įrankiais, kuriais manipuliuojama skaitytojų dėmesiu.
Ypač ciniškai atrodo, kai tie patys leidiniai, kurie pelno iš sensacijų kūrimo, vėliau publikuoja „gilias analizes” apie žiniasklaidos kultūros problemas ar garsenybių psichikos sveikatos iššūkius. Šis dviveidiškumas rodo, kad sistema veikia ne informavimo, o pelno logika.
Ar galime kaltinti žiniasklaidą? Taip ir ne. Jie teikia tai, ko prašo rinka. Tačiau profesinė etika turėtų kelti aukštesnius standartus nei paprasčiausias pelno vaikymasis. Deja, konkurencingoje skaitmeninėje aplinkoje etika dažnai pralaimi kovą dėl paspaudimų.
Jaunoji karta: kitokie lūkesčiai ir vertybės
Įdomu stebėti, kaip į tokius įvykius reaguoja skirtingos kartos. Z karta ir jaunesni tūkstantmečiai atrodo mažiau šokiruoti ir labiau kritiški tokių „skandalų” atžvilgiu. Jie užaugo pasaulyje, kur ribos tarp viešo ir privataus, tikro ir sukonstruoto tapo labai miglotos.
Jaunesni gerbėjai dažnai geriau supranta žiniasklaidos mechanizmus ir garsenybių industrijos veikimo principus. Jie mažiau linkę romantizuoti garsenybių gyvenimus ir dažniau vertina juos kaip sudėtingą verslo ir įvaizdžio kūrimo sistemą.
Tai teikia vilties, kad ateityje galbūt matysime kitokį santykį su garsenybių kultūra – labiau sąmoningą, mažiau manipuliuojamą ir labiau orientuotą į tikrą turinį, o ne į dirbtinai sukurtus skandalus.
Tačiau kol kas minėta dainininkė ir jos komanda gali džiaugtis – misija įvykdyta, dėmesys pritrauktas, straipsniai (įskaitant šį) parašyti. Ciklas tęsiasi.
Už užuolaidos: ką visa tai sako apie mus?
Užuot tiesiog teisę ar smerkę minėtą dainininkę, verta paklausti savęs – ką mūsų kolektyvinis apsėdimas garsenybių dramomis sako apie mūsų visuomenę? Galbūt tai simptomas gilesnių socialinių problemų – bendruomeniškumo stokos, prasmės paieškų, noro pabėgti nuo kasdienybės.
Kiekvieną kartą, kai dalijamės „šokiruojančia” naujiena, mes ne tik palaikome šią sistemą, bet ir atiduodame dalį savo riboto dėmesio ir laiko kažkam, kas retai kada to verta. Tuo tarpu tikrai svarbūs klausimai – klimato kaita, socialinė nelygybė, demokratijos iššūkiai – lieka nuošalyje, nes jiems trūksta to „šoko faktoriaus”, kuris garantuotų paspaudimus.
Vietoj to, kad toliau maitintume šį beprasmį ciklą, galbūt verta grįžti prie pamatinių klausimų: kokios informacijos iš tiesų reikia mūsų gyvenimams? Kokias vertybes norime puoselėti? Kokią kultūrą kuriame savo pasirinkimais?
Taigi, kitą kartą, kai pamatysite antraštę apie „šokiruojantį” garsenybės poelgį, sustokite akimirkai ir paklauskite savęs – ar tikrai noriu būti šio spektaklio dalimi? Galbūt jūsų dėmesys vertas kažko daugiau.