Basharas al-Assadas, kuris Siriją valdė geležine ranka beveik ketvirtį amžiaus, pagaliau nuverstas. Šis įvykis sukrėtė ne tik Artimuosius Rytus, bet ir visą pasaulį. Tačiau kas tie sukilėliai, kurie sugebėjo nuversti vieną žiauriausių regiono diktatorių? Kokios jų tikrosios intencijos ir kas laukia Sirijos ateityje?
Kas sudaro sukilėlių koaliciją
Sirijos opozicija nėra vienalytė jėga – tai sudėtinga įvairių grupuočių mozaika, kurios kartais turi visiškai skirtingus tikslus. Didžiausią vaidmenį Assado nuvertime suvaidino islamistinė grupuotė „Hayat Tahrir al-Sham” (HTS), vadovaujama Abu Mohammedo al-Jolani. Ši organizacija kontroliavo Idlibo provinciją šalies šiaurės vakaruose ir per pastaruosius metus sugebėjo reikšmingai sustiprėti.
HTS istorija yra gana komplikuota. Grupuotė kilo iš „Al Qaeda” filialų Sirijoje, tačiau 2016 metais oficialiai nutraukė ryšius su šia teroristine organizacija. Jolani, kuris anksčiau kovojo Irake prieš amerikiečius, stengiasi formuoti saikingesnį įvaizdį, kalbėdamas apie religinį toleranciškumą ir pliuralistinę Sirijos ateitį. Tačiau daugelis ekspertų lieka skeptiški dėl šių pažadų nuoširdumo.
Be HTS, sukilėlių pusėje kovojo ir Turkijos remiama Sirijos nacionalinė armija – laisvesnė koalicija, susidedanti iš įvairių grupuočių, nuo sekuliarių iki islamistinių. Šiaurės rytuose veikia kurdų pajėgos, kurios nors ir nedalyvavo tiesioginėje kovoje prieš Assadą, kontroliuoja reikšmingą teritorijos dalį. Pietiniame regione aktyvios ir druzų bendruomenės milicijos.
Kaip jiems pavyko tai, kas atrodė neįmanoma
Assado režimas atrodė nepajudinamas. Rusijos ir Irano parama leido jam atsilaikyti net per sunkiausius pilietinio karo metus. Tačiau 2024-ųjų pabaigoje situacija dramatiškai pasikeitė. Rusija, įklimpusi kare Ukrainoje, nebegalėjo skirti tiek pat dėmesio Sirijai. Iranas, silpninamas Izraelio smūgių jo pajėgoms regione ir ekonominių sunkumų, taip pat negalėjo teikti ankstesnės paramos.
Sukilėliai puikiai pasinaudojo šiomis aplinkybėmis. Jų ofensyva prasidėjo lapkričio pabaigoje nuo Alepo – Sirijos antro pagal dydį miesto. Per kelias dienas jie užėmė šį strategiškai svarbų centrą, o Assado pajėgos pasitraukė beveik be pasipriešinimo. Tai buvo šokas visiems – net patiems sukilėliams.
Toliau įvykiai vyko stulbinamu greičiu. Hama, Homas, o galiausiai ir Damaskas krito vienas po kito. Sirijos armija, kurią kamuoja korupcija, žemas moralas ir neapmokėti atlyginimai, tiesiog subyrėjo. Daugelis karių paprasčiausiai nusimetė uniformas ir grįžo namo.
Jolani transformacija iš džihadisto į politiką
Abu Mohammedas al-Jolani tapo sukilimo veidu. Šis 42 metų vyras per pastaruosius metus kruopščiai kūrė naują savo įvaizdį. Vietoj tradicinių džihadistų drabužių jis dabar dėvi karinę uniformą ir kalba apie valstybės kūrimą, institucijų stiprinimą ir mažumų apsaugą.
Idlibe, kurį jo grupuotė kontroliavo nuo 2017-ųjų, Jolani bandė įgyvendinti savo viziją. Buvo sukurta civilinė administracija, teismai, net mokesčių sistema. Tiesa, kritikai nurodo, kad tai buvo autoritarinis valdymas su griežta šariato interpretacija, kur nebuvo vietos tikrai opozicijai ar laisvei.
Dabar Jolani teigia, kad Sirija turi būti visiems jos piliečiams – sunitams, alavitams, krikščionims, druzams, kurdams. Jis žada, kad nebus keršto, kad institucijos bus išsaugotos, kad šalis judės demokratijos link. Bet ar tai tikra transformacija, ar tik pragmatiškas žingsnis siekiant tarptautinio pripažinimo ir paramos?
Ką sukilėliai žada Sirijos ateičiai
Oficialiai naujoji valdžia kalba apie nacionalinį susitaikymą, teisinės valstybės kūrimą ir demokratiją. Jolani pažadėjo, kad bus surengti laisvi rinkimai, kad konstitucija bus parašyta įtraukiant visas bendruomenes, kad niekas nebus persekiojamas dėl savo religijos ar etninės priklausomybės.
Praktiškai tai reiškia milžinišką iššūkį. Sirija po 13 metų pilietinio karo yra sugriauta šalis. Ekonomika sunaikinta, infrastruktūra sugriuvusi, milijonai žmonių pabėgę. Šalyje vis dar yra įvairių ginkluotų grupuočių, kontroliuojančių skirtingas teritorijas. Kurdai šiaurės rytuose turi savo autonomiją ir nėra linkę ją atiduoti. Turkija turi savo interesus ir remia tam tikras grupuotes.
Vienas didžiausių klausimų – kaip bus elgiamasi su alavitų bendruomene, iš kurios kilęs Assadas ir kuri sudarė jo režimo pagrindą. Nors sukilėliai žada nebūti keršto, daugelis alavitų bijo persekiojimų. Jau pasigirsta pranešimų apie susidorojimus su buvusiais režimo pareigūnais, nors naujoji valdžia teigia, kad tai pavieniai incidentai.
Tarptautinė bendruomenė ieško atsakymų
Vakarų šalys atsidūrė keblioje situacijoje. Iš vienos pusės, jos džiaugiasi Assado, kuris naudojo cheminius ginklus prieš savo žmones, nuvertimu. Iš kitos pusės, jos nerimauja dėl to, kas ateis jo vietoje. HTS vis dar yra įtraukta į teroristinių organizacijų sąrašus, nors kai kurios šalys jau užsimena apie galimą šio statuso peržiūrėjimą.
JAV prezidentas Joe Bidenas pareiškė, kad tai istorinė galimybė Sirijai, bet taip pat perspėjo dėl rizikos ir neapibrėžtumo. Europos šalys stebi situaciją, svarstydamos, ar dabar saugu siųsti atgal sirų pabėgėlius. Turkija, kuri remia dalį sukilėlių, tikisi, kad dabar galės spręsti kurdų klausimą savo naudai.
Rusija ir Iranas prarado savo pagrindinį sąjungininką regione. Rusija bando derėtis dėl savo karinių bazių Sirijoje išsaugojimo, bet jos ateitis neaiški. Iranas neteko svarbaus koridoriaus tiekiant ginklus Hezbollah Libane.
Realybė po euforiškų pirmųjų dienų
Pirmosios dienos po Assado nuvertimo buvo kupinos euforiijos. Žmonės šoko gatvėse, griovė diktatoriaus statulas, šventė laisvę. Kalėjimai buvo atidaryti, išlaisvinti tūkstančiai politinių kalinių. Šeimos ieškojo savo artimųjų, dingusių per režimo terorą.
Bet greitai pradėjo ryškėti ir problemos. Grobstymai, chaosas, neaiškumas dėl valdžios struktūrų. Kai kuriose vietose kilo susirėmimai tarp skirtingų sukilėlių grupuočių. Ekonominė situacija toliau blogėja – duonos ir kuro trūkumas, infliacijos šuolis.
Damaske naujoji valdžia stengiasi užtikrinti bent minimalų normalumą. Policija grįžo į gatves, kai kurios valstybinės institucijos vėl pradėjo veikti. Bet daugelis žmonių vis dar bijo – neaišku, kas bus rytoj, ar pažadai bus įvykdyti, ar prasidės naujas smurto ciklas.
Kelias į priekį: vilčių ir pavojų balansas
Sirija dabar yra kryžkelėje. Šalis turi unikalią galimybę pradėti iš naujo, sukurti tikrą demokratiją, kur visos bendruomenės galėtų gyventi taikiai. Bet taip pat egzistuoja reali grėsmė, kad situacija virš į dar didesnį chaosą, kad prasidės nauji konfliktai, kad viena diktatūra bus pakeista kita.
Daug kas priklausys nuo to, kaip sukilėliai valdys pergalę. Ar jie sugebės įtraukti visas grupes į politinį procesą? Ar jie tikrai laikysis savo pažadų dėl tolerancijos ir pliuralizmo? Ar tarptautinė bendruomenė suteiks reikalingą paramą šalies atstatymui?
Sirų žmonės, kurie tiek daug iškentėjo per šiuos baisius metus, nusipelno taikos ir normalaus gyvenimo. Jie nusipelno šalies, kur nebereikės bijoti slaptosios policijos, kur vaikai galės augti be karo, kur bus galima svajoti apie ateitį. Bet ar naujoji valdžia sugebės tai užtikrinti – tai klausimas, į kurį atsakymas paaiškės tik per ateinančius mėnesius ir metus. Kol kas galima tik stebėti, tikėtis geriausio ir būti pasiruošusiems blogiausiam. Viena aišku – Sirijos istorija įžengė į naują, nežinomą skyrių, ir visa regiono ateitis priklausys nuo to, kaip šis skyrius bus parašytas.