Kai tiesa skęsta informacijos sraute
Prisimenu, kaip prieš keletą metų mano teta pasidalino Facebook’e straipsniu apie tai, kad mikrobanginės krosnelės spinduliuotė sukelia vėžį. Ji buvo tikrai įsitikinusi – juk ten buvo net „mokslininkų” nuotraukos ir sudėtingi terminai. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo visiškas melas, sukurtas kažkokioje abejotinoje svetainėje. Bet žala jau buvo padaryta – ji išmetė savo krosnelę ir įkalbinėjo visus kaimynus daryti tą patį.
Štai tokia yra šiuolaikinė realybė. Kiekvieną dieną per socialinius tinklus perliejama tiek informacijos, kad net patyrę žurnalistai kartais sunkiai atskiria, kas tikra, o kas ne. O ką jau kalbėti apie paprastus vartotojus, kurie tarp darbo, šeimos rūpesčių ir kasdienių reikalų bando suprasti, kas vyksta pasaulyje.
Dezinformacija – tai nebėra tik politinė problema ar kokia nors tolima grėsmė. Ji veikia mūsų kasdienį gyvenimą: kaip balsuojame, ką perkame, kaip gydome vaikus, net kaip suvokiame save ir aplinkinius. Ir socialiniai tinklai tapo pagrindine arena, kur vyksta šis informacinis karas.
Kodėl mes taip lengvai patikime netiesomis
Žmogaus smegenys nėra sukurtos skaitmeniniam amžiui. Jos formavosi tūkstančius metų, kai informacija buvo ribota ir dažniausiai patikima – jei genties vyresnioji sakė, kad tam tikri grybai nuodingi, tai greičiausiai taip ir buvo. Šiandien situacija visiškai kitokia, bet mūsų smegenys vis dar veikia pagal senus principus.
Pirmiausia, mes linkę tikėti tuo, kas patvirtina mūsų jau turimus įsitikinimus. Psichologai tai vadina patvirtinimo šališkumu. Jei aš jau manau, kad klimato kaita – tai apgaulė, aš greičiau patikėsiu straipsniu, kuris tai „įrodo”, net jei jis bus pilnas klaidų ir prieštaravimų. Mano smegenys tiesiog jausis patogiai – štai, žiūrėkit, aš buvau teisus!
Antra, emocijos visada laimi prieš logiką. Tyrimai rodo, kad klaidinančios naujienos socialiniuose tinkluose plinta šešis kartus greičiau nei tikros. Kodėl? Nes jos sukurtos taip, kad sukeltų stiprias emocijas – pyktį, baimę, pasipiktinimą. O kai mes emociškai įsitraukę, kritinis mąstymas tiesiog išsijungia. Niekas nesustoja ir nepasidomisi faktais, kai krūtinėje verda pykčio banga.
Dar viena problema – socialinių tinklų algoritmai. Jie nėra neutralūs informacijos platintojai. Jų tikslas – išlaikyti mus platformoje kuo ilgiau, nes taip uždirbama daugiau pinigų iš reklamos. O kas labiausiai prikaustė dėmesį? Skandalingos, šokiruojančios, poliarizuojančios naujienos. Todėl algoritmai mums ir rodo būtent tokį turinį, nepriklausomai nuo to, ar jis tikras.
Raudonos vėliavėlės, kurias reikia pastebėti
Gerai, teorija suprantama. Bet kaip praktiškai atpažinti, kad kažkas čia ne taip? Yra keletas aiškių ženklų, kurie turėtų įjungti jūsų vidinę signalizaciją.
Pirmiausia, atkreipkite dėmesį į antraštę. Jei ji rašyta DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS, pilna šauktukinių ženklų ir skamba kaip sensacija – greičiausiai tai ir yra bandymas jus apgauti. Tikros naujienų organizacijos nenaudoja tokių metodų. Pavyzdžiui, antraštė „ŠOKAS!!! Vyriausybė slepia BAISIĄ TIESĄ apie vakciną!!!” – tai klasikinis klaidinančios informacijos pavyzdys.
Toliau – pažiūrėkite į šaltinį. Ar tai žinoma naujienų organizacija? Ar svetainės pavadinimas atrodo keistai, gal net bando imituoti tikrą žiniasklaidą? Yra buvę atvejų, kai sukuriamos svetainės su pavadinimais, panašiais į tikrus – pavyzdžiui, vietoj „delfi.lt” gali būti „delfii.lt” ar „delfi-naujienos.lt”. Viena raidė skirtumas, o turinys – visiškai kitoks.
Pažvelkite į datą. Kartais senos naujienos iš naujo iškeliamos socialiniuose tinkluose be konteksto, sukuriant įspūdį, kad tai nutiko dabar. Pavyzdžiui, straipsnis apie kokį nors įvykį iš 2015 metų gali būti pasidalintas 2024-aisiais, tarsi tai šviežia informacija.
Ar straipsnyje yra autorius? Ar galite rasti informacijos apie jį? Rimti žurnalistai nenori būti anonimiški – jų vardas yra jų reputacija. Jei straipsnis neturi autoriaus arba jis pasirašytas kažkokiu keistuolišku slapyvardžiu – tai įtartina.
Nuotraukos ir vaizdo įrašai – kai akys gali apgauti
„Nuotrauka neapgaus” – šis posakis šiandien nebegalioja. Dirbtinio intelekto technologijos pasiekė tokį lygį, kad sukurti įtikinamą netikrą nuotrauką ar vaizdo įrašą gali net paauglys su nešiojamuoju kompiuteriu.
Tačiau dažniausiai manipuliuojama ne kuriant visiškai netikras nuotraukas, o naudojant tikras ne pagal kontekstą. Pavyzdžiui, nuotrauka iš protesto Ispanijoje gali būti pateikta kaip įvykis Lietuvoje. Arba sena nuotrauka iš gamtinio katastrofos gali būti panaudota iliustruojant visai kitą įvykį.
Kaip tai patikrinti? Naudokite atvirkštinę vaizdo paiešką. Google Images leidžia įkelti nuotrauką ir pamatyti, kur dar ji pasirodo internete. Dažnai taip galima rasti originalų šaltinį ir sužinoti tikrąjį kontekstą. Tai užtrunka gal minutę, bet gali apsaugoti nuo didelio nesusipratimo.
Su vaizdo įrašais sunkiau, bet yra ženklų, į kuriuos galima atkreipti dėmesį. „Deepfake” vaizdo įrašuose dažnai būna keistų artefaktų – nenatūralūs akių judesiai, keistas apšvietimas veide, lūpos galbūt nesusinchronizuoja su garsu. Žinoma, technologijos tobulėja, bet kol kas šie ženklai dar padeda.
Patikrinimo įrankiai ir metodai
Laimei, neturime kovoti su dezinformacija tuščiomis rankomis. Yra daug nemokamų įrankių ir metodų, kurie gali padėti.
Faktų tikrinimo svetainės – tai jūsų pirmieji draugai. Lietuvoje veikia „Melo Detektorius”, tarptautiniu mastu žinomos „Snopes”, „FactCheck.org”, „PolitiFact”. Šios organizacijos profesionaliai tikrina plačiai paplitusias abejotinas naujienas ir pateikia išsamius paaiškinimus. Prieš pasidalindami kažkuo įtartinu, verta paieškoti, ar kas nors jau tai yra patikinęs.
Naudokite kelis šaltinius. Jei kažkas tikrai nutiko, apie tai rašys ne viena naujienų organizacija. Jei radote šokiruojančią naujieną tik vienoje keistoje svetainėje, o nė viena pagrindinė žiniasklaidos priemonė apie tai neužsimena – tai labai įtartina. Taip, žiniasklaida nėra tobula, bet didelių įvykių ji nepraleidžia.
„Lateral reading” metodas – tai skaitymo technika, kurią naudoja profesionalūs faktų tikrintojai. Vietoj to, kad gilintumėtės į patį straipsnį, atidarykite keletą naujų skirtukų ir paieškokite informacijos apie šaltinį, autorių, pačią temą. Tai padeda greitai susidaryti platesnį vaizdą ir įvertinti patikimumą.
Kritiniai klausimai, kuriuos turėtumėte užduoti sau: Kas tai parašė ir kodėl? Kokie yra įrodymai? Ar yra alternatyvių paaiškinimų? Kas galėtų turėti naudos iš šios informacijos paplitimo? Šie paprasti klausimai gali išgelbėti nuo daugelio klaidų.
Socialinių tinklų ekologija ir mūsų atsakomybė
Kiekvienas iš mūsų yra ne tik informacijos vartotojas, bet ir platintojas. Kai paspaudžiame „pasidalinti”, mes tampame tuo straipsniu atsakingi. Jei jis klaidinantis, mes prisidedame prie dezinformacijos plitimo, net jei tai darėme netyčia.
Yra tokia koncepcija kaip „informacinė higiena”. Kaip mes kiekvieną dieną plauname rankas, taip turėtume kasdien praktikuoti sveikus informacijos vartojimo įpročius. Tai reiškia: stabtelėti prieš pasidalinant, patikrinti šaltinį, nepulti emocijų bangos.
Deja, daugelis žmonių socialiniuose tinkluose elgiasi impulsyviai. Pamatė kažką, kas sukėlė stiprią reakciją – ir iš karto pasidalino. Bet būtent šis impulsyvumas ir yra dezinformacijos ginklas. Tie, kurie kuria klaidinančias naujienas, skaičiuoja būtent į tai, kad žmonės negalvos, tik reaguos.
Dar vienas svarbus aspektas – kaip mes reaguojame, kai kas nors mūsų pažįstamas dalijasi dezinformacija. Daugelis vengia konfrontacijos, bijo sugadinti santykius. Bet tylėjimas irgi nėra sprendimas. Galima švelniai, be pamokymo tono, pasiūlyti papildomos informacijos ar užduoti klausimų, kurie paskatintų žmogų pačiam susimąstyti. „Įdomu, ar tai tikrai taip? Gal verta pasitikrinti?” – toks klausimas gali būti daug efektyvesnis nei agresyvus „Tai melas!”
Vaikų ir paauglių skaitmeninis raštingumas
Jei mums, suaugusiems, sunku orientuotis informacijos sraute, tai vaikams ir paaugliams – dar sunkiau. Jie užaugo su socialiniais tinklais, bet tai nereiškia, kad jie automatiškai supranta, kaip jie veikia ar kaip atpažinti manipuliaciją.
Tyrimai rodo, kad daugelis paauglių negali atskirti reklamos nuo tikro turinio, nepažįsta šališkų šaltinių ir nesupranta, kaip veikia algoritmai. Jie gali būti techniškai įgudę – mokėti naudotis visomis programėlėmis ir funkcijomis – bet kritinio mąstymo įgūdžių trūksta.
Todėl skaitmeninio raštingumo ugdymas turėtų prasidėti anksti. Tėvai gali pradėti nuo paprastų dalykų: žiūrėdami naujienas kartu su vaikais, diskutuoti apie tai, kaip jie žino, kad tai tiesa. Kas tai sako? Kodėl jie turėtų žinoti? Ar yra kitų šaltinių, kurie tai patvirtina?
Mokyklose taip pat turėtų būti daugiau dėmesio skiriama šiems įgūdžiams. Ne tik teoriškai paaiškinti, kas yra dezinformacija, bet praktiškai mokyti, kaip ją atpažinti. Duoti užduotis, kur mokiniai patys analizuoja straipsnius, tikrina faktus, lygina šaltinius. Tai turėtų būti ne viena pamoka per metus, o nuolatinė praktika įvairiuose dalykuose.
Kai informacija tampa ginklu
Negalime kalbėti apie dezinformaciją nepaminėję jos politinio ir geopolitinio konteksto. Klaidinančios naujienos nėra tik atsitiktinių apgavikų darbas – tai dažnai organizuota veikla, turinti aiškius tikslus.
Užsienio valstybės naudoja dezinformaciją kaip įrankį įtakoti kitų šalių visuomenę, sėti nesantaiką, silpninti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis. Rusijos vykdytos dezinformacijos kampanijos Vakaruose yra gerai dokumentuotos. Jų tikslas – ne įtikinti žmones konkrečia „tiesa”, o sukurti tokį chaosą, kad žmonės nebežinotų, kuo tikėti.
Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, tai ypač aktualu. Mes esame pirmoje linijoje šio informacinio karo. Reguliariai pasirodo straipsnių, kurie bando diskredituoti NATO, ES, Lietuvos vyriausybę, sėti baimę dėl migrantų, skaldyti visuomenę pagal tautybes ar politines pažiūras.
Bet ne tik užsienio veikėjai kuria dezinformaciją. Vietiniai politikai ir aktyvistai taip pat gali naudoti manipuliacijos metodus savo tikslams pasiekti. Ištrauktos iš konteksto citatos, klaidinanti statistika, emociškai perkrauti kaltinimai – visa tai gali kilti ir iš vidaus.
Kaip apsiginti? Pirmiausia, būti sąmoningam, kad tokia grėsmė egzistuoja. Antra, būti ypač atsargiam su informacija, kuri atrodo pernelyg parankiai patvirtinanti jūsų politines pažiūras ar sukurta specialiai jus supykdyti. Trečia, sekti ne tik tas žiniasklaidos priemones, kurios jums patinka, bet ir tas, kurios galbūt pateikia kitokią perspektyvą – tai padeda išvengti informacinio burbulo.
Gyvenimas už tiesos ribų – kaip išlikti sveikam informacijos chaose
Gali atrodyti, kad visa tai – neįveikiama užduotis. Kaip galima tikrinti kiekvieną naujieną, analizuoti kiekvieną straipsnį, būti nuolat budriam? Ar tai nereiškia gyventi nuolatinėje įtampoje ir nepasitikėjime?
Iš tiesų, nebūtina tapti paranojiškam skeptiku, kuris abejoja viskuo. Tikslas – rasti balansą tarp sveiko skepticizmo ir gebėjimo pasitikėti patikimais šaltiniais. Taip, reikia būti budriam, bet ne iki tokio lygio, kad tai užgožtų visą gyvenimą.
Praktiškai tai reiškia išsiugdyti kelis paprastus įpročius. Prieš pasidalinant kažkuo – stabtelėti ir pagalvoti. Jei kažkas atrodo per daug šokiruojančiai ar per daug tobulai atitinka jūsų pažiūras – patikrinti. Sekti kelias patikimas naujienų šaltinis, o ne tik socialinius tinklus. Būti atviram keisti nuomonę, kai paaiškėja nauji faktai.
Svarbu ir suprasti, kad klysti – normalu. Visi kartais patikime kažkuo, kas paaiškėja esąs netiesa. Svarbu ne niekada neklysti, o pripažinti klaidą ir iš jos pasimokyti. Jei pasidalinote kažkuo klaidingu – ne gėda tai prisipažinti ir ištaisyti. Tai rodo brandą, o ne silpnumą.
Informacijos raštingumas šiandien yra ne prabanga, o būtinybė. Kaip kadaise žmonės mokėsi skaityti ir rašyti, kad galėtų funkcionuoti visuomenėje, taip šiandien turime mokytis orientuotis skaitmeninėje erdvėje. Tai įgūdis, kuris reikalingas kiekvienam – nuo paauglių iki pensininkų, nuo darbininkų iki profesorių.
Socialiniai tinklai niekur nedings. Dezinformacija irgi ne. Bet mes galime tapti atsporesni, išmintingesni, atsargesni. Galime kurti sveikesnę informacinę aplinką sau ir kitiems. Tai prasideda nuo mažų žingsnių – vieno patikrinimo, vieno klausimo, vieno sustojimo prieš paspaudžiant „pasidalinti”. Ir jei kiekvienas iš mūsų darys šiuos mažus žingsnius, kartu pasieksime didelių pokyčių.