Kas iš tikrųjų slepiasi po tuo įstatymo pavadinimu
Partnerystės įstatymas Lietuvoje – tai tema, kuri jau ne vienerius metus sukasi politiniuose debatuose, socialiniuose tinkluose ir virtuvės pokalbiuose. Vieni sako, kad tai ilgai lauktas žingsnis į priekį, kiti – kad tai grėsmė tradicinėms vertybėms. Bet tarp šių dviejų kraštutinumų yra daugybė žmonių, kurie tiesiog nori suprasti: apie ką iš tikrųjų kalbama? Ką tas įstatymas duotų, ko dabar nėra? Ir kodėl tai trunka taip ilgai?
Pabandykime išnarplioti šį klausimą be politinių šūkių ir be to jausmo, kad kažkas bando jus įtikinti vienoje ar kitoje pusėje. Tik faktai, kontekstas ir šiek tiek sveiko proto.
Kaip viskas prasidėjo ir kodėl vis dar nesibaigia
Pirmieji rimti bandymai įteisinti partnerystę Lietuvoje siekia dar 2000-uosius metus. Tada Seime buvo svarstomos pirmosios koncepcijos, tačiau jos greitai nuskendo politinėse batalijose. Nuo to laiko įvairūs projektai buvo teikiami, atmetami, grąžinami komitetams, vėl teikiami – ir taip ratu.
2023 metais situacija pasikeitė gana dramatiškai. Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Lietuvos Konstitucija nedraudžia įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystės – tai buvo esminis posūkis, nes iki tol nemažai politikų naudojo argumentą, kad Konstitucija tokio dalyko neleidžia. Teismas pasakė: neleidžia santuokos, bet partnerystė – kitas reikalas.
Po šio sprendimo Seimas atsidūrė kebloje padėtyje. Ignoruoti Konstitucinio Teismo išaiškinimą – politiškai rizikinga. Priimti įstatymą – taip pat rizikinga, nes rinkėjai skiriasi. Tad prasidėjo tas pats šokis: komitetai, svarstymai, pakeitimai, balsavimai, kurie vos praeina arba vos nepraeina.
2024 metų pabaigoje Seimas vis dėlto priėmė Partnerystės įstatymą – tai buvo istorinis momentas, nepaisant to, kad debatai dėl jo įgyvendinimo tęsiasi iki šiol.
Ką konkrečiai suteikia partnerystė – ir ko nesuteikia
Čia dažnai kyla didžiausia painiava, todėl verta išdėstyti konkrečiai. Partnerystė – tai ne santuoka. Tai teisinis ryšys tarp dviejų asmenų, kuris suteikia tam tikras teises ir pareigas, bet nesutampa su tuo, ką duoda santuoka.
Ką partnerystė paprastai suteikia:
- Paveldėjimo teises – partneris gali paveldėti turtą be sudėtingų teisinių procedūrų, kaip kad šiuo metu reikia daryti per testamentus ar kitas priemones.
- Teisę į informaciją ligoninėje – tai skamba paprastai, bet realybėje žmonės susiduria su situacijomis, kai partnerio neįleidžia pas sunkiai sergantį žmogų, nes jis „nėra šeimos narys”.
- Bendro turto reguliavimą – aiškios taisyklės, kas kam priklauso, jei santykiai baigiasi.
- Socialines garantijas – tam tikras teises į partnerio pensiją, draudimą ir panašiai.
- Teisinį statusą valstybės institucijose – galimybę atstovauti partneriui teisiškai.
Ko partnerystė nesuteikia (bent jau Lietuvos variante):
- Įvaikinimo teisių – tai atskiras ir labai ginčytinas klausimas.
- Visiško sutapatinimo su santuoka visose srityse.
- Automatinio pilietybės suteikimo užsienio partneriui tokiomis pačiomis sąlygomis kaip sutuoktiniui.
Svarbu suprasti, kad skirtingose šalyse partnerystės modeliai labai skiriasi. Prancūzijoje PACS (civilinė solidarumo sutartis) gali sudaryti ir skirtingų lyčių poros – tai iš esmės alternatyva santuokai visiems. Vokietijoje registruota partnerystė buvo žingsnis prieš vėliau įteisintą santuoką. Lietuva kuria savo modelį, kuris, atrodo, bus kažkur per vidurį.
Kas gali sudaryti partnerystę pagal Lietuvos įstatymą
Vienas iš labiausiai diskutuojamų klausimų – ar partnerystė bus prieinama tik tos pačios lyties poroms, ar ir skirtingų lyčių. Tai nėra trivialus klausimas.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti: kam skirtingų lyčių porai partnerystė, jei jos gali susituokti? Tačiau realybėje yra žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių nenori santuokos – gal dėl ankstesnės skyrybų patirties, gal dėl finansinių priežasčių (kai kuriose situacijose santuoka pakeičia mokesčių ar išmokų skaičiavimą), gal tiesiog dėl asmeninių įsitikinimų – bet vis tiek nori turėti teisinę apsaugą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad valstybės privalo suteikti tos pačios lyties poroms galimybę teisiškai įforminti santykius. Tačiau dėl skirtingų lyčių porų tokios pareigos nėra. Lietuva šiuo metu linksta į modelį, kur partnerystė bus prieinama abiem atvejais – tai sumažintų diskriminacijos riziką ir supaprastintų teisinę sistemą.
Amžiaus riba – 18 metų, kaip ir santuokai. Artimi giminaičiai partnerystės sudaryti negalės. Vienu metu galima būti tik vienos partnerystės arba santuokos dalyvis – tai logiška ir atitinka bendrus šeimos teisės principus.
Bažnyčia, visuomenė ir tie amžinieji „tradicinių vertybių” ginčai
Neįmanoma kalbėti apie Partnerystės įstatymą Lietuvoje nepaminėjus Katalikų bažnyčios pozicijos. Ji buvo ir išlieka aiškiai prieš – tiek partnerystę, tiek bet kokį tos pačios lyties santykių teisinį pripažinimą. Bažnyčia organizavo peticijas, viešas kampanijas, o kai kurie kunigai ragino tikinčiuosius spausti savo atstovus Seime.
Tačiau įdomu tai, kad visuomenės nuomonė per pastaruosius dešimt metų gana ženkliai pasikeitė. 2012 metais apklausos rodė, kad apie 70 procentų lietuvių nepritaria tos pačios lyties santykių teisiniam įteisinimui. Paskutiniaisiais metais skaičiai apsivertė – dauguma apklaustų palaiko bent jau partnerystę, net jei santuokos klausimas išlieka labiau padalijęs.
Ypač ryškus skirtumas tarp kartų. Jaunimas iki 35 metų dažniausiai palaiko, vyresnė karta – skeptiškesnė. Miestas ir kaimas taip pat skiriasi. Tai nėra lietuviškas fenomenas – panašūs modeliai matomi visoje Rytų ir Vidurio Europoje.
Čia svarbu pasakyti vieną dalyką: demokratinėje valstybėje bažnyčios pozicija yra svarbi, bet ne lemiama. Valstybė yra pasaulietinė, o įstatymai kuriami visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Tai nereiškia, kad religiniai argumentai neturi vietos diskusijoje – turi. Bet jie negali būti vienintelis kriterijus.
Ką sako kaimynai ir kodėl tai svarbu
Lietuva nėra sala. Tai, ką daro kaimyninės šalys, turi praktinę reikšmę – ypač ES kontekste, kur žmonės juda laisvai.
Estija – mūsų šiaurinė kaimynė – 2024 metais tapo pirmąja buvusios Sovietų Sąjungos šalimi, įteisinusia tos pačios lyties santuoką. Tai buvo drąsus žingsnis, kuris sukėlė diskusijų bangą ir Latvijoje, ir Lietuvoje.
Latvija šiuo metu yra panašioje padėtyje kaip Lietuva – Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad partnerystė turi būti įteisinta, ir politikai ieško formulės.
Lenkija – tradiciškai konservatyvesnė, bet ir ten vėjai keičiasi po 2023 metų rinkimų, kai į valdžią atėjo koalicija, pažadėjusi civilinę partnerystę.
Praktinė problema, kurią sprendžia partnerystės įstatymas: Lietuvos pilietis susituokia su kitu vyru ar moterimi Olandijoje ar Ispanijoje. Grįžta į Lietuvą. Čia jų santuoka nepripažįstama. Tai reiškia, kad ligoninėje jis nėra „šeimos narys”, paveldėjimo teisių nėra, jei partneris miršta – biurokratinis košmaras. Partnerystės įstatymas bent iš dalies šią problemą sprendžia, suteikdamas galimybę tokiems poroms registruoti santykius Lietuvoje.
Praktiniai klausimai tiems, kurie nori suprasti, ką daryti dabar
Jei esate pora – tos pačios ar skirtingų lyčių – ir jums rūpi teisinė apsauga, štai keletas praktinių patarimų, kaip situacija atrodo šiandien:
Testamentas – tai vienas svarbiausių dokumentų, kurį pora gali sudaryti dabar, nelaukdama jokio įstatymo. Notaro patvirtintas testamentas leidžia perduoti turtą pasirinktam asmeniui. Tai nekainuoja daug, bet gali išgelbėti nuo didelių problemų.
Įgaliojimas – generalinis įgaliojimas leidžia jūsų partneriui atstovauti jums įvairiose situacijose, įskaitant medicinos. Tai ne tobulas sprendimas, bet laikinas.
Bendros nuosavybės sutartys – jei kartu perkate turtą, notaro sutartis gali aiškiai apibrėžti, kas kam priklauso ir kas nutinka, jei santykiai baigiasi.
Draudimas – daugelis draudimo bendrovių leidžia nurodyti bet kurį asmenį kaip naudos gavėją, nepriklausomai nuo giminystės ryšio.
Tai nėra idealūs sprendimai – jie reikalauja papildomų pastangų ir išlaidų, kurių santuokoje esančios poros neturi. Bet kol įstatymas dar neveikia pilna apimtimi, tai yra protingi žingsniai.
Advokatams ir notarams šiuo metu tenka nemažai konsultacijų iš porų, kurios nori apsisaugoti. Jei esate tokioje situacijoje – kreipkitės į šeimos teisę išmanantį advokatą. Kiekviena situacija skirtinga, ir bendri patarimai internete negali pakeisti individualios konsultacijos.
Kai istorija pagaliau pasiveja tikrovę
Partnerystės įstatymas Lietuvoje – tai ne revoliucija ir ne apokalipsė. Tai tiesiog teisinė priemonė, kuri pripažįsta faktą, kad šalyje gyvena žmonės, kurių santykiai iki šiol neturėjo jokios teisinės formos. Jie moka mokesčius, dirba, kuria namus, augina vaikus – ir vis tiek teisinėje sistemoje jų nėra.
Debatai tęsis. Įgyvendinimas bus sudėtingas – reikės keisti daugybę kitų įstatymų, sukurti registracijos procedūras, išmokyti valdininkus. Tai ne vienos dienos darbas. Ir tikrai atsiras situacijų, kai įstatymo tekstas ir realybė nesutaps – tada vėl reikės grįžti ir taisyti.
Tačiau svarbiausia, ką šis procesas parodo: Lietuva keičiasi. Lėtai, kartais skausmingai, su dideliais ginčais – bet keičiasi. Prieš dvidešimt metų net mintis apie tokį įstatymą buvo politinė savižudybė. Šiandien jis priimtas. Tai nieko nesako apie tai, ar jis geras ar blogas – tai tik parodo, kad visuomenės pokalbiai turi prasmę ir kad niekas nėra amžinas.
Tiems, kurie džiaugiasi – tai tikras laimėjimas, bet darbas nesibaigė. Tiems, kurie nerimauja – įstatymas nekeičia jūsų gyvenimo, jis tik suteikia teises tiems, kurie jų neturėjo. O tiems, kurie vis dar nesuprato, apie ką čia kalbama – tikimės, kad šis straipsnis bent šiek tiek padėjo.