Scena, kuri visada buvo daugiau nei tik scena
Lietuvos teatras – tai ne tik vieta, kur žmonės susirenka pažiūrėti spektaklio. Tai kultūrinis termometras, kuris visada rodė, kaip karštai ar šaltai šaliai širdyje. Per carinę okupaciją, per sovietmetį, per atgimimą ir dabar – teatras čia buvo tas keistas, nepatogus, bet nepakeičiamas balsas, kuris kalbėjo tada, kai kiti tylėjo. Ir tai nėra romantizavimas – tai tiesiog faktas, kurį patvirtina istorija.
Šiandien Lietuvos teatras gyvena savotišką paradoksą: viena vertus, jis turi stiprias valstybines institucijas, solidų finansavimą ir tarptautinį pripažinimą, kita vertus – nuolat ieško savo vietos tarp Netflix serijų, socialinių tinklų ir besikeičiančios publikos. Šis straipsnis – bandymas suprasti, iš kur atėjome, kur esame ir kur, tikėtina, einame.
Nuo draudimo iki triumfo: kaip viskas prasidėjo
Lietuviškas teatras oficialiai gimė 1899 metais, kai Palangoje buvo suvaidinta pirmoji lietuviška pjesė – Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Amerika pirtyje”. Tai buvo ne tik kultūrinis, bet ir politinis aktas – lietuviškas žodis scenoje skambėjo kaip iššūkis caro valdžiai, kuri tuo metu buvo uždraudusi lietuvišką spaudą. Žmonės rinkdavosi slaptai, spektakliai vyko privačiuose namuose, klojimų teatras tapo tikra pasipriešinimo forma.
Kai 1904 metais spaudos draudimas buvo panaikintas, teatras išlindo į dienos šviesą. 1920 metais Kaune įkurtas Valstybės teatras – dabar žinomas kaip Nacionalinis Kauno dramos teatras – tapo pirmuoju profesionaliu lietuvišku teatru. Tai buvo milžiniškas žingsnis: nuo klojimų iki valstybinės institucijos per kelis dešimtmečius.
Tarpukario Lietuva teatrui buvo dosni. Kūrėsi naujos trupės, formavosi nacionalinis repertuaras, atvyko užsienio režisieriai, kurie atnešė naujų idėjų. Juozas Vaičkus, Borisas Dauguvietis – šie vardai tuo metu reiškė tiek, kiek šiandien reiškia Oskaras Koršunovas ar Eimuntas Nekrošius. Jie formavo ne tik teatrą, bet ir tai, kaip lietuviai suprato save per meną.
Sovietmetis: kaip išgyventi ir išlikti savimi
Sovietinė okupacija teatrui atnešė tai, ką atnešė viskam kitam – ideologinę priežiūrą, cenzūrą ir privalomą socialistinį realizmą. Scenoje turėjo triumfuoti darbininkai, kolūkiečiai ir partijos herojai. Bet teatras – ir tai yra vienas iš jo stebuklų – mokėjo kalbėti tarp eilučių.
Būtent sovietmečiu išaugo režisieriai, kurie vėliau tapo pasaulinės reikšmės kūrėjais. Eimuntas Nekrošius pradėjo dirbti Jaunimo teatre aštuntajame dešimtmetyje. Jo spektakliai buvo tokie hermetiški, tokie pilni simbolių ir metaforų, kad cenzoriai dažnai nesuprasdavo, ką tiksliai jis nori pasakyti – o tai ir buvo jo strategija. „Kvadratas”, „Pirosmani, Pirosmani…” – šie spektakliai buvo ne apie tai, apie ką oficialiai buvo, ir visi tai žinojo.
Panašiai dirbo ir Rimas Tuminas, kuris vėliau išvyko į Rusiją ir tapo vienu garsiausių Maskvos Vakhtangovo teatro režisierių. Lietuviška mokykla – tai gebėjimas pasakyti daug mažai kalbant, naudoti kūną, erdvę, tylą kaip lygiaverčius teksto partnerius. Šis stilius formavosi kaip atsakas į cenzūrą, bet ilgainiui tapo savita estetika.
Nekrošius ir Koršunovas: du poliai, viena tradicija
Kalbant apie šiuolaikinį lietuvių teatrą, neįmanoma išvengti dviejų vardų – Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo. Jie skirtingi kaip diena ir naktis, bet abu yra tos pačios tradicijos vaikai.
Nekrošius, miręs 2018 metais, buvo poetas scenoje. Jo spektakliai – „Hamletas”, „Makbetas”, „Faustas”, „Idiotas” – buvo ilgi, sunkūs, reikalaujantys visiško dėmesio. Jis niekada neskubėjo. Vienas vaizdas galėjo trukti kelias minutes, ir per tas minutes nutikdavo kažkas, ko neįmanoma apibūdinti žodžiais. Užsienio kritikai jį lygino su Tarkovskiu kine – ir tai buvo teisinga analogija. Jo teatro kompanija „Meno fortas” iki šiol tęsia darbą, nors be jo tai jau kitas skyrius.
Koršunovas – visiškai kitoks. Jo OKT / Vilniaus miesto teatras yra provokuojantis, šiuolaikiškas, kartais šokiruojantis. Jis nesibijo komercinių temų, popkultūros nuorodų, tiesioginės komunikacijos su publika. „Dugne”, „Hamletas”, „Meilė – tai mirtis” – jo spektakliai kelia diskusijas, pykdo ir žavi vienu metu. Koršunovas yra tas režisierius, kuris supranta, kad teatras turi konkuruoti su kitomis pramogomis, ir nesitraukia nuo šios kovos.
Šie du kūrėjai reprezentuoja du skirtingus atsakymus į tą patį klausimą: kam reikalingas teatras? Nekrošiui – kad sustotum ir pajustum. Koršunovui – kad susidurtum su savimi ir pasauliu čia ir dabar. Abu atsakymai teisingi.
Teatrų žemėlapis: kur eiti ir ko tikėtis
Lietuva – nedidelė šalis, bet teatrų čia tikrai nemažai. Vilniuje veikia keliolika profesionalių teatrų, Kaune – keli, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje – taip pat yra savo tradicijas turinčios institucijos. Štai trumpas orientyras tiems, kurie nori pradėti arba išplėsti savo teatro patirtį:
- Lietuvos nacionalinis dramos teatras – didžiausia ir reprezentatyviausia institucija. Čia galima pamatyti tiek klasikinį repertuarą, tiek šiuolaikinę dramaturgiją. Geras startas tiems, kurie teatre dar naujokai.
- OKT / Vilniaus miesto teatras – Koršunovo valdos. Jei norite būti provokuoti ir priversti galvoti – čia jūsų vieta.
- Valstybinis jaunimo teatras – vienas aktyviausių teatrų šalyje, nuolat ieškantis naujų formų ir jaunų kūrėjų.
- Nacionalinis Kauno dramos teatras – Kauno pasididžiavimas, turintis ilgą istoriją ir stiprią trupę.
- Klaipėdos dramos teatras – jūrinio miesto teatras su savo charakteriu ir publika.
- Keistuolių teatras – savitas, žaismingas, kartais absurdiškas. Mėgstamas tų, kurie teatrą mato kaip žaidimą.
Praktinis patarimas: prieš einant į spektaklį, verta perskaityti bent trumpą anotaciją ir sužinoti, kas yra režisierius. Lietuvos teatre režisieriaus vardas dažnai pasako daugiau nei spektaklio pavadinimas. Tas pats tekstas Nekrošiaus ir Koršunovo rankose būtų du visiškai skirtingi spektakliai.
Nauja karta: kas kuria teatrą šiandien
Nekrošius mirė, Tuminas išvyko, Koršunovas jau yra klasikas – ir tai reiškia, kad laikas kalbėti apie naują kartą. Ji jau čia, ji jau kuria, ir ji yra įdomi.
Vardai, kuriuos verta žinoti: Cezaris Graužinis – režisierius, kuris nebijo didelių formų ir tarptautinių koprodukcijų. Gintaras Varnas – ilgametis Kauno dramos teatro vadovas, kuris išugdė ne vieną jauną kūrėją. Kristianas Smoriginas – vienas ryškiausių jaunesnės kartos režisierių, kurio spektakliai pasižymi aiškia estetine pozicija.
Bet nauja karta – tai ne tik režisieriai. Tai ir dramaturgai. Lietuviška dramaturgija ilgą laiką buvo silpnoji grandis – teatrai mieliau statė pasaulinę klasiką nei naujus lietuviškus tekstus. Situacija keičiasi. Atsirado dramaturgų, kurie rašo apie šiandieninę Lietuvą – apie emigraciją, tapatybę, kartų konfliktus, socialinę atskirtį. Šie tekstai scenoje skamba kitaip nei Šekspyras – artimiau, kartais skaudžiau.
Taip pat verta paminėti šiuolaikinio šokio ir fizinio teatro scenos augimą. Aura Marija Jurgelevičiūtė, Agnija Šeiko ir kiti choreografai kuria spektaklius, kurie nėra nei tradicinis šokis, nei drama – jie yra kažkas tarp, ir tas tarpas dažnai yra pats įdomiausias.
Pinigai, politika ir teatro ateitis
Teatras Lietuvoje didžiąja dalimi finansuojamas iš valstybės biudžeto. Tai turi savo privalumų – kūrėjai gali rizikuoti, nebijodami, kad nepardavę bilietų bankrutuos. Bet tai turi ir trūkumų – biurokratija, politinė įtaka, institucinė inercija.
Diskusija apie teatrų finansavimą Lietuvoje vyksta nuolat. Viena pusė sako: teatras turi būti prieinamas visiems, todėl valstybė turi finansuoti. Kita pusė sako: teatrai turi ieškoti savo publikos ir būti atsakingi už savo rezultatus. Tiesa, kaip dažnai būna, kažkur per vidurį.
Bilieto kaina Lietuvos teatruose – nuo keliolikos iki keliasdešimt eurų. Tai nėra pigu žmogui, kuris uždirba vidutinį atlyginimą ir turi šeimą. Teatrai tai supranta ir siūlo nuolaidas – studentams, pensininkams, šeimoms. Bet sistemingas sprendimas, kaip padaryti teatrą tikrai prieinamą, dar ieškomas.
COVID-19 pandemija teatrui buvo smūgis, bet ir katalizatorius. Teatrai pradėjo kurti skaitmeninį turinį, transliuoti spektaklius internetu, ieškoti naujų formatų. Kai kurie iš tų eksperimentų buvo neįtikinami – teatras ekrane nėra tas pats, kas teatras gyvai. Bet kai kurie atradimai liko: hibridiniai formatai, dokumentinis teatras, site-specific spektakliai ne tradicinėse erdvėse.
Teatras kaip gyvenimo dalis, o ne proga pasipuošti
Vienas iš didžiausių mitų apie teatrą – kad tai yra kažkas iškilmingo, rezervuoto kultūrinei elitui. Šis mitas kenkia ir teatrui, ir potencialiai publikai. Iš tikrųjų teatras yra viena demokratiškiausių meno formų – jis vyksta čia ir dabar, jis reikalauja tik jūsų buvimo, ne išankstinių žinių ar specialaus pasirengimo.
Jei esate žmogus, kuris teatre buvo retai arba visai nebuvęs, štai keletas praktinių patarimų, kaip pradėti:
- Nepradėkite nuo pačių sudėtingiausių spektaklių. Nekrošiaus „Faustas” – puikus, bet trijų valandų hermetiškas poetinis teatras gali atbaidyti, jei esate naujokas.
- Skaitykite recenzijas – ne tam, kad sužinotumėte, ar spektaklis „geras”, bet tam, kad suprastumėte, apie ką jis yra ir ko tikėtis.
- Eikite su kuo nors ir po spektaklio kalbėkitės. Teatras atsiskleidžia pokalbyje – dažnai tai, ką jūs pastebėjote, kitas žmogus visai ignoravo, ir atvirkščiai.
- Nebijokite nesuprasti. Teatras ne visada turi būti suprastas – kartais jis turi būti tiesiog išgyventas.
- Sekite teatrų socialinių tinklų paskyras – ten dažnai skelbiamos nuolaidos, premjeros ir specialūs renginiai.
Lietuvos teatras šiandien yra gyvybingas, prieštaringas ir ieškantis. Jis turi savo didžiuosius vardus ir savo jaunąją kartą, savo tradicijas ir savo eksperimentus, savo krizes ir savo triumfus. Jis nėra tobulas – kaip ir bet kuri gyva institucija. Bet jis yra mūsų, ir tai jau yra pakankamai geras priežastis jį pažinti, palaikyti ir kartais su juo ginčytis. Nes teatras, su kuriuo niekas nesipyksta, yra miręs teatras. O lietuvių teatras, laimei, dar labai gyvas.