2026 m. spalio 20 d., antradienis
Patarimai

Internetu pirkta prekė neatkeliavo: 69 metų pensininkė iš banko sužinojo, kaip susigrąžinti 89 eurus

Internetu pirkta prekė neatkeliavo: 69 metų pensininkė iš banko sužinojo, kaip susigrąžinti 89 eurus
Nuotrauka „Internetu pirkta prekė neatkeliavo: 69 metų pensininkė iš banko sužinojo, kaip susigrąžinti 89 eurus“ (Pexels)

Man 69 metų, gyvenu viena dviejų kambarių bute Panevėžyje. Pirmą kartą internetu nusipirkau dulkių siurblį, bet siuntos nesulaukiau. Padėjo bankas, o su sūnumi dėl to teko rimtai pasikalbėti.

Gyvenu iš pensijos ir pinigus leidžiu atsargiai. Blogai negyvenu, tačiau prieš kiekvieną didesnį pirkinį viską susiskaičiuoju. Jei prireikia naujų batų, pirma pasižiūriu, kiek išleisiu vaistams, komunalinėms paslaugoms ir maistui, ir tik tada sprendžiu, ar galiu juos įsigyti.

Iki šio rudens internetu nebuvau nusipirkusi nieko. Telefonu naudojuosi, sąskaitas susimoku interneto banke, žinutes parašau. Bet užsakyti prekę internetinėje parduotuvėje vis nesiryždavau. Labiau nei technologijų bijojau suklysti, todėl paprasčiau atrodė nueiti į parduotuvę, apžiūrėti daiktą, susimokėti ir parsinešti namo.

Viskas pasikeitė spalio pradžioje, kai nusprendžiau pirkti naują dulkių siurblį. Senasis dar veikė, bet buvo sunkus, o jo laidas nuolat įstrigdavo. Vienoje internetinėje parduotuvėje pamačiau mažą, lengvą siurblį už 89 eurus, o panašūs modeliai įprastose parduotuvėse kainavo gerokai brangiau. Perskaičiau aprašymą, apžiūrėjau nuotraukas ir pagalvojau, kad gal jau metas išmokti apsipirkti taip, kaip daro visi.

Nenumaniau, kad po kelių dienų dėl šio pirkinio skambinsiu į banką ir susipyksiu su sūnumi.

Sumokėjau 89 eurus ir laukiau siuntos, kuri taip ir neatkeliavo

Parduotuvės svetainė iš pirmo žvilgsnio atrodė tvarkingai: prekių nuotraukos, aprašymai, pristatymo sąlygos. Prie dulkių siurblio buvo nurodyta, kad prekė yra sandėlyje ir bus pristatyta per tris–penkias darbo dienas. Nusprendžiau pabandyti. Įvedžiau vardą, adresą, telefono numerį ir pasirinkau mokėti banko kortele.

Prisipažinsiu, tvirtinant mokėjimą rankos kiek drebėjo. Vis dėlto viskas pavyko: telefone pasirodė banko pranešimas apie 89 eurų mokėjimą, o el. paštu atėjo užsakymo patvirtinimas. Tą laišką atsidariau gal penkis kartus. Buvo malonu, kad pati įveikiau tai, ką iki tol laikiau per sudėtinga.

Pirmas tris dienas ramiai laukiau. Ketvirtą pradėjau tikrinti el. paštą, o penktą tikėjausi žinutės iš kurjerio, bet nieko negavau. Praėjo savaitė, o siuntos vis nebuvo. Svetainėje užsakymo būsena nesikeitė – visą laiką skelbė, kad užsakymas apdorojamas.

Parašiau parduotuvei laišką ir mandagiai paklausiau, kada išsiųs mano siurblį. Kitą dieną atsakymo nesulaukiau, todėl po dviejų dienų parašiau dar kartą. Tada pabandžiau paskambinti svetainėje nurodytu numeriu, bet niekas neatsiliepė.

Ėmiau nerimauti. Dirbančiam žmogui 89 eurai galbūt ir nedidelė suma, bet man tai nemaža pensijos dalis – už tiek galiu nusipirkti maisto kelioms savaitėms. Vis dėlto labiausiai skaudėjo ne dėl pinigų. Buvo gėda, kad taip džiaugiausi pirmuoju savarankišku pirkiniu, o dabar nežinojau, ką daryti.

Sūnui papasakojau tikėdamasi pagalbos, bet pirmiausia sulaukiau priekaištų

Mano sūnui 42-eji. Jis gyvena Vilniuje, dirba informacinių technologijų srityje ir dažnai padeda man su telefonu ar kompiuteriu. Kartais pajuokauja, kad mano prietaisai veikia tik tada, kai jis atvažiuoja. Žinau, kad jis man linki gero, bet kantriai aiškinti ne visada sugeba.

Tą sekmadienį jam paskambinau ir papasakojau apie užsakymą. Jis pirmiausia paklausė, kurioje parduotuvėje pirkau, ir paprašė atsiųsti svetainės adresą. Po kelių minučių perskambino ir paklausė, ar tikrai su niekuo nepasitariau prieš mokėdama.

Atsakiau, kad norėjau pabandyti pati. Tada išgirdau sakinį, kuris įskaudino labiau nei dingę pinigai.

„Mama, nu tu ir vėl apsigavai.“

Paklausiau, ką reiškia „vėl“. Sūnus priminė, kad prieš porą metų kalbėjau telefonu su žmogumi, siūliusiu pakeisti elektros tiekimo planą, nors galiausiai jokios sutarties nepasirašiau. Man tie atvejai atrodė visai skirtingi, o sūnui, matyt, tai buvo dar vienas įrodymas, kad nesuprantu, kaip veikia šiuolaikinis pasaulis.

Jis ėmė aiškinti, kad reikia tikrinti parduotuvės rekvizitus, atsiliepimus, kontaktus ir mokėjimo sąlygas. Klausiausi ir supratau, kad beveik nieko iš to nebuvau padariusi. Bet norėjau ne pamokymų, o paprasto atsakymo, kaip dabar elgtis.

Galiausiai pasakiau, kad daugiau apie savo pirkinius jam nepasakosiu. Sūnus supyko ir atsakė, kad tik stengiasi padėti. Pokalbis baigėsi nemaloniai.

Padėjusi telefoną net apsiverkiau, ir ne dėl tų 89 eurų. Pirmą kartą bandžiau savarankiškai padaryti ką nors naujo, o kai nepavyko, pasijutau kaip maža mergaitė, kurią reikia barti už neapgalvotą poelgį.

Ką bankas pasakė apie kortele sumokėto mokėjimo ginčijimą?

Kitą rytą nusprendžiau skambinti į savo banką. Telefono numerį susiradau oficialioje banko svetainėje, o ne parduotuvės atsiųstuose laiškuose. Paaiškinau, kad už dulkių siurblį sumokėjau kortele, prekės negavau, o pardavėjas į laiškus neatsako.

Banko darbuotoja pirmiausia paklausė, kada atlikau mokėjimą, kokią sumą sumokėjau ir ar turiu užsakymo patvirtinimą. Papasakojau viską nuo pradžių. Tikėjausi išgirsti, kad už mokėjimą atsakinga pati, todėl niekas man nieko negrąžins.

Bet darbuotoja paaiškino, kad kai už prekę sumokėta kortele, o ji nepristatoma, tam tikrais atvejais galima inicijuoti kortelės operacijos ginčą. Ši procedūra dažnai vadinama chargeback. Pinigai taip automatiškai negrąžinami, tačiau bankas gali įvertinti aplinkybes ir pateikti ginčą pagal taikomas mokėjimo kortelių taisykles.

Man pasakė, kad reikės pateikti užsakymo patvirtinimą, mokėjimo informaciją ir susirašinėjimą su pardavėju. Bankui taip pat svarbu žinoti, kokia buvo sutarta pristatymo data ir ar bandžiau spręsti problemą tiesiogiai su parduotuve.

Visus laiškus buvau išsaugojusi, todėl galėjau pateikti, ko prašė. Darbuotoja paaiškino, kaip užregistruoti ginčą, ir perspėjo, kad nagrinėjimas gali užtrukti, o pinigų grąžinimas priklausys nuo tyrimo rezultato.

Pirmą kartą per visą savaitę pasijutau ramiau. Ne todėl, kad buvau tikra atgausianti pinigus, o todėl, kad pagaliau žinojau, ką galiu daryti.

Darbuotoja dar pasiteiravo, ar niekam neatskleidžiau prisijungimo prie interneto banko duomenų, slaptažodžių ar mokėjimo patvirtinimo kodų. Nieko panašaus nebuvau padariusi. Kortele atsiskaičiau pati, todėl mano atvejis buvo susijęs su negauta preke, o ne su nežinomo asmens atliktu mokėjimu.

Pinigai sugrįžo, bet labiausiai įsiminė pokalbis su sūnumi

Bankui pateikiau, ko reikėjo, ir laukiau. Kartkartėmis pasitikrindavau sąskaitą, bet stengiausi per daug nesitikėti. Po kelių savaičių gavau banko pranešimą, kad mano ginčas išnagrinėtas palankiai ir 89 eurai grąžinti į sąskaitą.

Tą dieną labai apsidžiaugiau ir paskambinau sūnui pasakyti, kad pinigai sugrįžo. Jis nustebo ir paklausė, kaip pavyko. Papasakojau apie banko darbuotojos paaiškintą procedūrą, o jis atsakė, kad tokią galimybę žinojo, tik nepagalvojo man jos pasiūlyti.

Neiškentusi paklausiau, kodėl vietoj pagalbos pirmiausia turėjo mane išbarti. Sūnus kurį laiką tylėjo, paskui pasakė, kad išsigando, jog galėjau prarasti daugiau pinigų, todėl taip sureagavo. Prisipažino, kad galėjo kalbėti ramiau.

Tas pokalbis man buvo svarbus. Nenorėjau, kad sūnus manytų, jog nebegaliu pati priimti jokių sprendimų. Esu pensininkė, bet tai nereiškia, kad neturiu teisės mokytis. Kartais galiu suklysti, kaip ir jaunesni žmonės.

Pasakiau jam, kad jei kaskart, kai ko nors nesuprasiu, būsiu išvadinta apgauta ar neišmanančia, galiausiai tiesiog nebenorėsiu klausti. O tada kitą kartą galiu patekti į dar blogesnę padėtį.

Sūnus atsiprašė už savo žodžius. Po kelių dienų atvažiavo pas mane į svečius ir pasiūlė kartu pažiūrėti, kaip atskirti patikimesnes elektronines parduotuves nuo įtartinų.

Šį kartą jis neišėmė telefono iš mano rankų ir nepadarė visko už mane. Sėdėjome prie stalo, spaudinėjau pati, o jis aiškino, į ką atkreipti dėmesį. Patikrinome, kur ieškoti pardavėjo pavadinimo, adreso, grąžinimo sąlygų ir nepriklausomų pirkėjų atsiliepimų.

Vėliau dulkių siurblį nusipirkau žinomoje parduotuvėje. Sumokėjau daugiau, nei buvau planavusi, bet šį kartą prieš pirkdama patikrinau visą informaciją. Siuntą gavau sutartu laiku.

Kas vyresniam žmogui kartais sunkiausia po nesėkmės?

Dabar, prisiminusi tą pirmąjį apsipirkimą internetu, suprantu, kad padariau klaidų. Per greitai patikėjau patraukliu kainos pasiūlymu, nepasidomėjau pardavėju ir neperskaičiau nepriklausomų atsiliepimų. Bet kartu supratau, kad klaida neturi tapti priežastimi nustoti mokytis.

Mano kartos žmonės augo visai kitokiame pasaulyje. Jei norėdavai dulkių siurblio, nuvažiuodavai į parduotuvę, pasikalbėdavai su pardavėju ir parsinešdavai prekę. Dabar galima pirkti iš kito miesto ar net kitos valstybės, tačiau reikia išmokti atpažinti rizikas, kurių anksčiau nebuvo.

Ne visi pensininkai puikiai moka naudotis technologijomis, bet ne visi jų ir bijo. Daugelis tiesiog neturėjo progos ramiai išmokti. O mokytis daug sunkiau, kai artimieji vietoj paaiškinimo nusijuokia ar supyksta.

Dabar žinau: jei už prekę sumokėjau ir jos negavau, nereikia iš karto nuleisti rankų. Galiu kreiptis į pardavėją, išsaugoti dokumentus, o prireikus pasitarti su banku ar vartotojų teises ginančiomis institucijomis.

Vis dėlto svarbiausia pamoka buvo kita. Noriu išlikti savarankiška, kiek tik galiu: pati spręsti, ką pirkti, kur išleisti pensiją ir ko naujo išmokti. Jei suklystu, man reikia pagalbos, o ne priminimo, kad esu sena ir nieko neišmanau.

Man 69-eri ir neketinu likusio gyvenimo praleisti bijodama paspausti mygtuką vien todėl, kad kažkas gali nepavykti.

Ką daryti, jeigu už internetu pirktą prekę sumokėjote, bet jos negavote?

Jei internetinė parduotuvė nepristato apmokėtos prekės, pirmiausia išsaugokite užsakymo patvirtinimą, mokėjimo duomenis, pardavėjo kontaktus ir visą susirašinėjimą. Net jei įtariate, kad parduotuvė nesąžininga, neskubėkite trinti laiškų ar pranešimų – jie gali prireikti sprendžiant ginčą.

Tuomet raštu kreipkitės į pardavėją ir pareikalaukite pristatyti prekę arba grąžinti pinigus, atsižvelgdami į aplinkybes ir savo teisę nutraukti sutartį. Jei pardavėjas neatsako arba problemos neišsprendžia, tolesni veiksmai priklauso nuo to, kaip mokėjote.

  • Jei atsiskaitėte banko kortele, kreipkitės į kortelę išdavusį banką ir pasiteiraukite apie mokėjimo operacijos ginčijimą (chargeback). Bankas paaiškins, kokių dokumentų reikia ir kokie terminai taikomi. Pinigų grąžinimas nėra garantuotas.
  • Jei atlikote bankinį pavedimą, nedelsdami kreipkitės į banką ir paklauskite, ar dar galima inicijuoti lėšų susigrąžinimą. Jau įvykdytas pavedimas paprastai negali būti vienašališkai atšauktas, todėl rezultatas priklauso nuo konkrečių aplinkybių.
  • Jei pardavėjas registruotas Lietuvoje, dėl neišspręsto vartojimo ginčo galima kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą (VVTAT). Paprastai pirmiausia reikia raštu pateikti reikalavimą pačiam pardavėjui ir duoti jam 14 dienų atsakyti.
  • Jei pardavėjas yra kitoje ES valstybėje, Norvegijoje ar Islandijoje, gali padėti Europos vartotojų centras Lietuvoje.
  • Jei įtariate sukčiavimą, praneškite policijai. O jei įtartinoje svetainėje atskleidėte prisijungimo duomenis ar kortelės informaciją, kuo skubiau susisiekite su banku dėl sąskaitos ir kortelės saugumo.

Prieš pirkdami nepažįstamoje svetainėje patikrinkite, ar aiškiai nurodytas pardavėjas, jo kontaktiniai duomenys ir prekių grąžinimo sąlygos. Ieškokite nepriklausomų atsiliepimų ir atsargiai vertinkite pasiūlymus, kurių kaina neįprastai maža.

Artimiesiems verta prisiminti ir tai: kai vyresnio amžiaus žmogus pasakoja apie nepavykusį pirkinį, pirmiausia padėkite jam išsiaiškinti situaciją. Kaltinimai ir pašaipos pinigų nesugrąžins, o ramus pokalbis gali ne tik padėti išspręsti problemą, bet ir apsaugoti nuo panašių klaidų ateityje.

Parašykite komentarą