Man sukako 70, o per gimtadienį telefonas beveik tylėjo: iš trijų anūkų tą dieną neatėjo net du skambučiai, nors laukiau jų nuo pat ryto. Elena, gyvenanti iš 640 eurų pensijos, kas mėnesį atideda pinigų anūkų dovanoms. Po šio gimtadienio ji nusprendė pažvelgti į savo įpročius kitaip.
Apie 19 val. dar kartą pasižiūrėjau į telefoną. Ekrane rodė 2 praleistus skambučius – kaimynės ir sūnaus, abiem jau buvau perskambinusi. Ant virtuvės stalo stovėjo pusiau suvalgytas tortas, šalia gulėjo 3 vokeliai, savaitę prieš tai nupirkti anūkams Kalėdoms.
Nesitikėjau nei gėlių už 100 eurų, nei šventės restorane. Tiesiog norėjau išgirsti tris balsus. Turiu tris anūkus: 26 metų Aistę, 22 metų Luką ir 16-metį Matą. Visada stengiausi būti gera močiutė – kai jie buvo maži, po pamokų juos prižiūrėdavau, kepdavau blynus, veždavausi į sodą. Dabar matomės rečiau, bet jų gimtadienių ir Kalėdų niekada nepamirštu.
Tą vakarą iš jų man paskambino tik vienas. Tiksliau, net neskambino – atėjo pats.
Kodėl kas mėnesį į voką dedu 50 eurų
Gyvenu viena dviejų kambarių bute, likusiame po vyro mirties. Nuomos mokėti nereikia, bet komunaliniai mokesčiai, maistas ir vaistai suryja didžiąją pensijos dalį.
Vidutiniškai komunaliniams mokesčiams skiriu apie 170 eurų, maistui – 210, vaistams ir sveikatai – 55. Dar maždaug 65 eurai išeina telefonui, autobusų bilietams ir būtiniausioms namų smulkmenoms. Lieka 140 eurų, iš kurių reikia ir apsirengti, ir ką nors namuose pataisyti, ir nenumatytam atvejui atsidėti.
Vis dėlto kas mėnesį į atskirą voką įdedu 50 eurų.
Per metus taip susidaro 600 eurų. Už juos perku dovanas trims anūkams gimtadieniams ir Kalėdoms, o kartais rugsėjį, prasidėjus mokslams, įduodu ir pinigų. Žinoma, ne kiekvienas euras atitenka jiems – kartais tenka nupirkti ką nors ir vaikams. Bet be to voko iš savo pensijos rimtesnių dovanų neišgalėčiau.
Praėjusią žiemą taupyti buvo ypač sunku: atėjo didesnė šildymo sąskaita, reikėjo pirkti vaistų, o virtuvėje sugedo maišytuvas. Tų 50 eurų vis tiek neliečiau. Galvojau, kad jei jau atidedu vaikams, privalau to laikytis.
Aistei per gimtadienį daviau 100 eurų – ji taupė kelionei. Lukas gavo 80, nes sakė, kad reikia naujų sportbačių. Matui į vokelį įdėjau 30 ir dar nupirkau jo mėgstamų saldainių. Jis jauniausias, tad nesinorėjo duoti tiek, kiek suaugusiems.
Nežinau, kada pradėjau galvoti, kad meilę reikia nuolat įrodinėti.
Gimtadienio dieną laukiau skambučio
Šeima apie jubiliejų žinojo iš anksto. Dukra Rūta jau rugsėjį klausė, ar nenorėčiau eiti į kavinę. Atsisakiau, nes nenorėjau, kad dėl manęs visi leistųsi į išlaidas. Pasiūliau geriau sekmadienį susėsti namuose prie kavos.
Pati gimtadienio diena buvo trečiadienis. Ryte mane pasveikino Rūta, paskambino sūnus Tomas. Abi šeimos žadėjo atvažiuoti savaitgalį. Viskas atrodė gerai.
Bet mano mintys buvo prie anūkų.
Aistė dirba Vilniuje ir gyvena atskirai. Lukas studijuoja Kaune ir po paskaitų dirba. Suprantu, kad jauni žmonės turi savų rūpesčių, niekada nereikalavau, kad skambintų kasdien. Tačiau 70-asis gimtadienis juk ne eilinis trečiadienis.
Apie pietus telefoną laikiau ant stalo, kad išgirsčiau ir būdama kitame kambaryje. Paskui nusinešiau į virtuvę, kai pjausčiau daržoves. Kai 15 val. suskambo nepažįstamas numeris, net apsidžiaugiau. Pasirodė, kad siūlo pakeisti elektros tiekimo planą.
17 val. užėjo kaimynė Danutė su 3 tulpėmis ir nedideliu pyragu. Pasėdėjome, išgėrėme arbatos, ir ji paklausė, ar anūkai pasveikino.
– Dar visi ne, – atsakiau. – Turbūt po darbų paskambins.
Nenorėjau prisipažinti, kad iš tikrųjų laukiu jau nuo ryto.
Apie 18.30 suskambo durų skambutis. Už durų stovėjo Matas su kuprine ant vieno peties ir susivėlusiais plaukais.
– Močiute, su gimtadieniu. Mama sakė, kad sekmadienį visi susirinksim, bet norėjau šiandien užeiti.
Rankoje jis laikė popierinį maišelį su cinamonu pagardintomis bandelėmis iš kepyklėlės netoli jo mokyklos. Pasakė, kad nupirko pats, už sutaupytus kišenpinigius.
Apkabinau jį taip stipriai, kad nusijuokė:
– Močiute, uždusinsi.
Tą akimirką vos nenubėgo ašaros.
Skaudino ne dovanos nebuvimas
Su Matu sėdėjome beveik 2 valandas. Jis pasakojo apie mokyklą, draugus, kažkokį nesėkmingą matematikos kontrolinį, paprašė parodyti senų nuotraukų, kuriose jo tėtis dar mažas. Net padėjo išplauti lėkštes.
Eidamas namo paklausė:
– O ką tau Aistė su Luku padovanojo?
– Nieko dar, – pasakiau. – Turbūt sekmadienį pasveikins.
Jis kiek nustebo, bet nieko nekomentavo.
Likusi viena sėdau prie stalo ir ėmiau tvarkyti indus. Ant spintelės gulėjo tie 3 kalėdiniai vokeliai. Pinigų dar nebuvau įdėjusi, bet jau galvojau, kiek kam skirsiu.
Ir staiga man pasidarė gėda dėl savo minčių. Ne dėl to, kad troškau pasveikinimo, o dėl to, kad sėdėjau ir skaičiavau, kiek pinigų per metus jiems esu davusi.
Vyras Antanas, kai dar buvo gyvas, kartais sakydavo:
– Elena, tu jiems viską atiduotum, o paskui pati naujų batų neperki.
Aš pykdavau. Sakydavau, kad jis nesupranta, kaip gera pradžiuginti anūkus. Ir tikrai būdavo gera. Kol jie buvo maži, už kelis šokoladinius saldainius šokdavo man ant kaklo. Dabar dažniausiai padėkoja žinute.
Gal pasikeitė ne tik jie. Gal ir aš pradėjau tikėtis, kad dovanos savaime išlaikys artumą.
Skambučiai, kurie pavėlavo
Kitą rytą Aistė atsiuntė žinutę: „Močiute, pavėluotai su gimtadieniu! Vakar darbe visiškas chaosas. Myliu.“
Perskaičiau ją gal 5 kartus. Nežinojau, ką atrašyti: „Ačiū“ atrodė per mažai, o liedama nuoskaudą žinute būčiau jaudinusis. Galiausiai parašiau: „Ačiū, Aiste. Tik vakar labai laukiau tavo skambučio.“
Po kelių minučių ji paskambino ir atsiprašė. Sakė, kad diena buvo sunki, namo grįžo vėlai ir užmigo. Tikriausiai taip ir buvo, todėl neprašiau jos teisintis.
– Man nereikia brangios dovanos, vaikeli, – pasakiau. – Norėjau tik truputį pasikalbėti.
Ji nutilo, o paskui ėmė klausinėti, kaip jaučiuosi ir ką veikiau per gimtadienį. Kalbėjomės beveik pusvalandį. Seniai tiek laiko nebuvome skyrusios viena kitai.
Lukas neprisiminė ir kitą dieną. Paskambino tik penktadienį, kai Rūta jam priminė apie mano jubiliejų. Iš pradžių kalbėjo linksmai, lyg nieko nebūtų nutikę.
– Nu, močiute, septyniasdešimt! Reikės rimtai švęsti!
– Lukai, – pertraukiau jį, – man buvo liūdna, kad trečiadienį nepaskambinai.
Jis trumpam nutilo.
– Atsiprašau. Tikrai užmiršau.
Buvo skaudu tai girdėti. Bet bent jau nemelavo.
Sprendimas dėl voko
Sekmadienį visi susirinko pas mane. Rūta atsinešė mišrainės, Tomas nupirko tortą, vaikai susėdo aplink stalą. Buvo triukšminga ir šilta, kažkas išpylė arbatą ant staltiesės – visai kaip anksčiau.
Lukas atnešė nedidelę vazoninę gėlę. Aistė padovanojo bilietus į teatrą mums abiem. Matas, kaip visada, pirmas puolė ieškoti lėkščių.
Nenorėjau gadinti šventės priekaištais, tad apie praleistus skambučius daugiau nebekalbėjau. Tačiau vieną sprendimą jau buvau priėmusi.
Kitą pirmadienį nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau rudeninius batus. Senuosius nešiojau jau 4-uosius metus ir per lietų jie leisdavo drėgmę. Nauji kainavo 59 eurus. Maždaug 10 minučių vaikščiojau tarp lentynų svarstydama, ar ne per brangu.
Galiausiai nusipirkau.
Nuo šiol anūkų dovanoms atidedu ne 50, o 20 eurų per mėnesį. Per metus susidarys 240 eurų – to pakaks kuklioms gimtadienio ir kalėdinėms dovanoms. Likusius 30 eurų stengsiuosi pasilikti sau: gal vaistams, gal teatrui, gal kokiai išvykai su Danute.
Anūkams apie šį sprendimą nieko nesakiau. Nenoriu jų bausti pinigais ar tikrinti, ar pastebės mažesnius vokelius. Jie man brangūs ir tokie liks. Tik nebenoriu gyventi taip, lyg kiekvieną jų šventę turėčiau apmokėti iš savo kišenės.
Vakar vakare Matas vėl užsuko. Paprašė išmokyti kepti mano bulvinius blynus, nes namie jam niekaip neišeina tokie traškūs.
Kol skutome bulves, jis paklausė, ar dar turiu senų nuotraukų, kuriose visa šeima prie ežero. Atsakiau, kad turiu, tik reikės paieškoti.
– Kitą kartą parodyk, – tarė jis. – Man patinka žiūrėti.
Nusišypsojau. Man taip pat patinka.
Ant šaldytuvo dabar kabo mažas lapelis su visų trijų anūkų gimtadieniais. Datos nepasikeitė, tik šiemet pirmą kartą šalia jų neužrašiau sumų, kurias reikės atidėti.
O savo 70-ojo gimtadienio vakarą prisiminsiu ilgai. Ne dėl to, kad du anūkai pamiršo paskambinti, o dėl Mato, stovinčio tarpduryje su popieriniu maišeliu, kuriame gulėjo 4 dar šiltos bandelės.
Nežinau, kiek jos kainavo. Ir man nė karto neatėjo į galvą paklausti.
