Prasidėjus šaltiems rudens vakarams, individualių namų gyventojai vėl kūrena krosnis, židinius ir kietojo kuro katilus, o kartu grįžta ir senas klausimas: ar kaminą galima išvalyti patiems, nekviečiant kaminkrėčio? Vyresnieji prisimena daugybę gudrybių – į krosnį berdavo druskos, mesdavo džiovintų bulvių lupenų arba specialiai kūrendavo drebulinėmis malkomis, tikėdamiesi, kad stipri kaitra pašalins suodžius. Ar šie būdai veikia ir ar jie saugūs?
Tokie patarimai keliauja iš kartos į kartą, bet ne visi jie pasiteisina. Vieni apnašoms daro tik ribotą poveikį, kiti tėra liaudiški įsitikinimai, o treti gali sukelti pavojingą kamino gaisrą. Ugniagesiai primena, kad dūmtraukyje susikaupę suodžiai ir dervingos nuosėdos yra degūs, todėl bandymas jas tiesiog išdeginti gali brangiai kainuoti.
Bulvių lupenos, druska ir drebulinės malkos: ką iš tiesų darydavo senoliai?
Viena seniausių kaimuose girdėtų gudrybių – į gerai įkaitusią krosnį įmesti išdžiovintų bulvių lupenų. Manyta, kad lupenoms degant išsiskiriančios medžiagos, ypač krakmolo skilimo produktai, suminkština prie kamino sienelių prikibusius suodžius. Esą vėliau jie atsiskiria ir nukrenta, o dūmtraukis tampa švaresnis.
Patikimų įrodymų, kad bulvių lupenos veiksmingai ir saugiai išvalo dūmtraukį, nėra. Net jei dalis sausų apnašų ir atsiskirtų, kaminas dar nebūtų švarus: nukritę suodžiai gali kauptis žemiau esančiuose dūmtakiuose ir trukdyti dūmams pasišalinti. Todėl šio seno metodo nereikėtų laikyti tikra valymo priemone.
Kitas dažnai minimas būdas – paprasta valgomoji druska. Seniau ja kartais barstydavo malkas, tikėdamiesi, kad kamine susidarys mažiau suodžių. Tačiau druska nepašalina susikaupusių dervų ir nepaverčia drėgnų malkų sausomis. Be to, nepageidaujami druskų junginiai gali didinti metalinių dūmtraukio dalių korozijos riziką, todėl reguliariai berti druską į pakurą nerekomenduojama.
Dar vienas senas paprotys – kūrenti labai sausomis drebulinėmis malkomis. Kai kurie tikėjo, kad stipri liepsna išdegina prie kamino sienelių prilipusias nuosėdas. Čia slypi didžiausias pavojus: jei dūmtraukyje jau susikaupęs storas degių apnašų sluoksnis, didesnė kaitra gali jį uždegti. Toks gaisras gali pažeisti kamino konstrukciją ir persimesti į pastato stogą ar perdangas.
Drebulinės malkos gali būti naudojamos kaip įprastas kuras, jeigu jos tinka konkrečiam šildymo įrenginiui, tačiau specialiai didinti kaitrą siekiant „išdeginti“ kaminą yra pavojinga.
Ar parduotuvėse parduodami kamino valymo milteliai ir briketai yra geresnis pasirinkimas?
Šiandien vietoj bulvių lupenų siūlomi specialūs milteliai, granulės ir cheminiai kamino valymo briketai. Ant pakuočių dažnai rašoma, kad priemonė padeda ardyti suodžių ir kreozoto apnašas arba palengvina vėlesnį jų pašalinimą.
Kai kurios tokios priemonės iš tiesų gali paveikti tam tikras nuosėdas, tačiau rezultatas priklauso nuo dūmtraukio konstrukcijos, apnašų pobūdžio ir konkretaus produkto sudėties. Jos negali patikimai pašalinti visų suodžių, paukščių lizdų, nukritusių plytų nuolaužų ar kitų kliūčių.
Kamino priežiūros specialistai pabrėžia, kad cheminės priemonės nepakeičia mechaninio valymo ir techninės apžiūros. Jei jas nusprendžiama naudoti kaip papildomą priežiūros priemonę, reikia įsitikinti, ar gamintojas leidžia jas naudoti konkrečiame šildymo įrenginyje, ir griežtai laikytis instrukcijos.
Pavojinga ir kita internete sutinkama gudrybė – į krosnį mesti plastikinius butelius, gumą ar kitas atliekas. Tokios medžiagos netinka kurui, degdamos išskiria kenksmingus junginius ir gali dar labiau užteršti dūmtraukį. Kamino jos nevalo.
Ką daryti, kad kamine kauptųsi kuo mažiau suodžių?
Stebuklingos priemonės, kuri vienu kartu išvalytų visą kaminą, nėra, bet tinkami kūrenimo įpročiai gali gerokai sumažinti apnašų kaupimąsi. Čia senolių patirtis turi praktinės vertės – tvarkingi šeimininkai malkas džiovindavo iš anksto ir stengdavosi neužgesinti ugnies pernelyg uždarę oro sklendes.
Pirmiausia – sausos malkos. Degant šlapioms malkoms didelė šilumos dalis sunaudojama vandeniui išgarinti. Dėl prastesnio degimo gali susidaryti daugiau dūmų, suodžių ir dervingų nuosėdų. Malkinei krosnelei geriausia naudoti kurą, kurio drėgnis mažesnis nei 20 procentų, o tai galima patikrinti paprastu medienos drėgmės matuokliu. Malkas verta laikyti po stogeliu, pakeltas nuo žemės, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti.
Antra – nesistengti taupyti pernelyg smarkiai slopinant ugnį. Kai krosnyje trūksta oro, mediena sudega nevisiškai, o dūmuose lieka daugiau nesudegusių junginių. Vėsdami jie gali nusėsti ant kamino sienelių. Todėl kūrenimo intensyvumą reikia reguliuoti pagal šildymo įrenginio gamintojo instrukciją, o ne bet kokia kaina stengtis išlaikyti vos rusenančias malkas.
Trečia – kūrenti tik tam pritaikytą kurą. Dažytos lentos, lakuotos baldų dalys, plastikas, pakuotės ir kitos atliekos netinka įprastoms malkinėms krosnims. Jos gali didinti taršą, gadinti šildymo įrangą ir skatinti pavojingų apnašų susidarymą.
Ketvirta – reguliariai šalinti pelenus. Jų perteklius gali trukdyti tinkamam oro patekimui į pakurą, jei tokia yra šildymo įrenginio konstrukcija. Pelenus reikia šalinti pagal gamintojo nurodymus, tik saugiai atvėsus, o supiltus laikyti nedegiame inde. Net iš pažiūros šalti pelenai kartais gali slėpti rusenančias žarijas.
Kada kaminą būtina valyti ir kokius ženklus pastebėti?
Lietuvoje galiojančios Bendrosios gaisrinės saugos taisyklės numato, kad suodžiai iš dūmtraukių, dūmtakių ir krosnių turi būti išvalomi kasmet prieš pradedant eksploatuoti šildymo įrenginį, o naudojimo metu – ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius.
Vadinasi, intensyviai kūrenamai krosniai vieno valymo per metus nepakanka. Jei deginamas netinkamas ar drėgnas kuras, nuosėdos gali kauptis dar sparčiau ir valyti gali tekti dažniau.
Yra požymių, kurių ignoruoti nederėtų. Jei pablogėjo trauka, sunku įkurti krosnį, atidarius dureles dūmai veržiasi į patalpą arba matyti storos juodos apnašos, kūrenimą reikia nutraukti ir išsiaiškinti priežastį. Tokiais atvejais geriausia kreiptis į kvalifikuotą specialistą, kuris gali ne tik pašalinti suodžius, bet ir patikrinti dūmtraukio sandarumą bei būklę.
Ypač svarbu apžiūrėti senus mūrinius kaminus. Juose gali atsirasti įtrūkimų, pro kuriuos karštos dujos ir kibirkštys pasiektų medines konstrukcijas. Ugniagesiai rekomenduoja palėpėje esančius mūrinius dūmtraukius išbaltinti – ant šviesaus paviršiaus lengviau pastebėti naujus įtrūkimus ir aprūkusias vietas.
Namuose būtinas veikiantis dūmų detektorius, o kūrenantiems krosnis ar naudojantiems kitus kuro deginimo įrenginius itin naudinga įsirengti ir smalkių detektorių. Smalkės neturi nei spalvos, nei kvapo, todėl žmogus gali nepastebėti pavojingo jų kaupimosi.
Jei iš kamino pasigirsta neįprastas ūžesys, matyti žiežirbų ar liepsnų, galima įtarti, kad užsidegė suodžiai. Tada reikia nedelsiant skambinti 112, saugiai nutraukti kūrenimą ir, jei tai galima padaryti nerizikuojant, uždaryti pakuros dureles bei oro padavimo angas. Įkaitusio kamino negalima savarankiškai gesinti pilant didelius kiekius vandens – staigus garų susidarymas gali pažeisti jo konstrukciją. Žmonių saugumas svarbesnis už bandymą išsaugoti įrangą.
Senolių patarimai primena laikus, kai žmonės tvarkydavosi su tuo, ką turėjo po ranka. Šiandien apie suodžių degimą, dūmtraukių konstrukcijas ir gaisrų priežastis žinome daugiau, todėl iš senųjų įpročių verta perimti ne įvairių medžiagų deginimą, o paprastą rūpestingumą: naudoti sausą kurą, stebėti, kaip dega krosnis, ir nelaukti, kol kaminas pradės blogai traukti.
Į krosnį įmestas produktas gali pakeisti degimo sąlygas, bet negali patikimai pakeisti išvalyto ir patikrinto kamino. Prieš žiemą tai viena svarbiausių namų saugumo taisyklių.
