Kartais sunkiausius dalykus žmonės pasako tarsi tarp kitko. Paklausti, kaip sekasi, nusišypso ir atsako: „Ai, kaip visada.“ Gyvenimo aprašymo į naują darbovietę neišsiunčia, nes „vis tiek nepriims“. O draugų kvietimą susitikti nubraukia: „Man jau niekas nebeįdomu.“
Aplinkiniams tokie žodžiai gali pasirodyti kaip įprastas skundimasis ar bloga nuotaika. Tačiau žmogus, kuris juos kartoja nuolat, galbūt jau seniai jaučiasi pavargęs, nusivylęs ar vienišas. Viena frazė, ištarta po sunkios dienos, apie visą gyvenimą nieko nepasako. Svarbiau pastebėti, ar žodžiai kartojasi, ar keičia elgesį ir ar žmogus dar randa džiaugsmo ten, kur jį rasdavo anksčiau.
„Man niekada nepavyksta“
Nesėkmė gali ištikti bet kurį: nepriėmė į norimą darbą, nepavyko išlaikyti egzamino, nesusiklostė santykiai. Bet kai žmogus ilgai nepasitiki savimi, jis kartais vieną nesėkmę paverčia išvada apie visą savo gyvenimą. „Man nepavyko“ tampa „man niekada nepavyksta“.
Skirtumas atrodo menkas, tačiau jis keičia požiūrį į save. Konkrečią klaidą galima suprasti, ištaisyti ar priimti. Kai esi įsitikinęs, kad nepavyksta niekada, kitas bandymas gali atrodyti beprasmis. Net išgirdęs pagyrimą toks žmogus numoja ranka: „Čia tik pasisekė“, „nieko ypatingo nepadariau“ ar „kitas būtų atlikęs geriau“.
Šią savijautą nesunku įsivaizduoti. Žmogus kelias savaites ruošėsi darbo pokalbiui, išdrįso nueiti, bet pasiūlymo negavo. Grįžęs namo sako esąs niekam tikęs. Tuo metu pasakytas „negalvok taip“ gali padėti mažai, nes nusivylimas dar labai tikras.
Jei taip kalbate apie save, pabandykite įvardyti būtent tą įvykį: „Šį kartą negavau darbo.“ Apsimetinėti, kad neskauda, nereikia, tačiau viena nesėkmė dar neatsako į klausimą, ko esate verti. O jei tokius žodžius kartoja artimas žmogus, kartais geriausia pradėti nuo klausimo „Kas nutiko?“ ir tiesiog išklausyti.
„Kodėl man visada taip nutinka?“
Būna laikotarpių, kai atrodo, kad viena bėda laukia, kol baigsis kita. Vos apmokėjus automobilio remontą sugenda skalbimo mašina, paskui suserga vaikas, o darbe tenka aiškintis dėl klaidos, kurios net nepadarėte. Po kelių tokių savaičių „kodėl man visada taip?“ gali išsprūsti net ir labai kantriam žmogui.
Šiame klausime neretai girdėti nuovargis. Žmogus galbūt nebesijaučia turįs jėgų spręsti dar vieną problemą, o aplinkiniai mato tik tai, kad jis vėl skundžiasi. Kartais už šių žodžių slypi paprastas troškimas išgirsti: „Matau, kad tau nelengva.“
Kai žmogus ilgai tikisi blogiausio, naujas situacijas jis gali pradėti vertinti per ankstesnių nusivylimų prizmę. Dar neįvykęs pokalbis su vadovu atrodo pasmerktas nesėkmei, o neatsiliepęs draugas – įrodymas, kad niekam nerūpi. Toks jausmas gali atrodyti labai įtikinamai, nors visos istorijos nepasako.
Jei pastebite, kad patys dažnai taip galvojate, pabandykite sustoti ir atskirti tai, kas vyksta dabar, nuo kitų gyvenimo įvykių. Paklauskite savęs: „Kokią vieną problemą galiu spręsti šiandien?“ Pirmasis žingsnis kartais yra ne didelis sprendimas, o skambutis meistrui, atviras pokalbis su šeima ar prašymas, kad kas nors pabūtų su vaikais.
„Kiti yra laimingesni už mane“
Šeima nuotraukoje stovi prie naujo namo. Draugai dalijasi atostogų vaizdais. Buvusi bendraklasė džiaugiasi paaukštinimu. O žmogus, žiūrintis į ekraną, po darbo sėdi virtuvėje ir svarsto, kodėl jo gyvenimas atrodo toks paprastas, sunkus ar nepakankamas.
Lygintis su kitais žmogiška, bet tai gali tapti skausminga, kai matome tik savo rūpesčius ir tik gražiausias svetimas akimirkas. Nežinome, kiek metų šeima taupė namui, ar atostogaujančių draugų neslegia skolos ir ką iš tiesų išgyvena sėkmingai atrodantis žmogus.
Tačiau sau sakyti, kad lyginimasis tėra kvailystė, taip pat nebūtina. Kartais jis parodo, ko ilgimės. Galbūt tai ne svetimas automobilis ar kelionė, o ramybės jausmas, daugiau laiko su šeima ar galimybė nebijoti netikėtos sąskaitos. Kai pavyksta įvardyti tikrąjį norą, lengviau pagalvoti, ką dėl jo galima padaryti savo aplinkybėmis.
Jei po naršymo socialiniuose tinkluose nuolat jaučiatės prastesni, pabandykite sumažinti laiką prie ekrano arba atsisakyti paskyrų, kurios skatina nemalonų lyginimąsi. Visų rūpesčių tai neišspręs, bet gali suteikti daugiau erdvės pastebėti savo gyvenimą be nuolatinio svetimo vertinimo.
„Aš niekada to nepasieksiu“
Kai kurie žmonės iš anksto atsisako to, ko labai norėtų. Svajoja pakeisti darbą, bet netikrina skelbimų. Norėtų mokytis, tačiau įsitikinę, kad jau per seni. Norėtų naujų santykių, bet po ankstesnio nusivylimo kartoja: „Kam aš reikalingas?“
Už tokių žodžių gali slypėti baimė dar kartą patirti nesėkmę. Galbūt žmogus kadaise išgirdo, kad jam nepavyks, ir ilgainiui tuo patikėjo. O gal jam tiesiog trūksta laiko, pinigų ar palaikymo, todėl net pirmas žingsnis atrodo per didelis.
Pasakyti „tikėk savimi ir viskas pavyks“ lengva, bet toks patarimas tikrų kliūčių nepašalina. Labiau gali padėti mažesnis, apčiuopiamas veiksmas. Norint pakeisti darbą nebūtina rytoj išeiti iš esamo – pirmiausia galima atnaujinti gyvenimo aprašymą ar pasikalbėti su pažįstamu, dirbančiu dominančioje srityje. Norint mokytis galima pasidomėti, kiek kainuotų kursai ir kada jie vyktų.
Jei tokią frazę kartoja artimasis, pabandykite jo nespausti. Klausimas „kas tau šiuo metu labiausiai trukdo?“ gali atverti daugiau nei raginimas „tiesiog imk ir padaryk“.
„Man nerūpi“
Žodžiai „man nerūpi“ kartais reiškia būtent tai, ką girdime: žmogui iš tiesų nesvarbu, kurį filmą žiūrėti ar ką pasirinkti vakarienei. Tačiau jie gali turėti kitokį svorį, kai ištariami kalbant apie tai, kas anksčiau buvo brangu.
Žmogus atsisako susitikti su draugais, nebesidomi mėgtu užsiėmimu, neplanuoja savaitgalio ir į visus klausimus atsako tuo pačiu: „Man vis tiek.“ Galbūt jis pavargo, ilgai jautėsi neišgirstas arba tiek kartų nusivylė, kad nebenori vėl tikėtis. Iš šalies tai gali atrodyti kaip abejingumas, nors viduje žmogus jaučiasi išsekęs.
Jei tai pastebite, pradėkite pokalbį be priekaištų. Vietoj „kodėl niekada nieko nenori?“ galima pasakyti: „Pastebėjau, kad pastaruoju metu atsitraukei. Man rūpi, kaip tu jautiesi.“ Jam nebūtina iš karto viską papasakoti. Kartais svarbu žinoti, kad šalia yra žmogus, pasiruošęs išklausyti ir kitą dieną.
Jei prislėgta nuotaika, beviltiškumo jausmas ar susidomėjimo praradimas užsitęsia ir pradeda trukdyti kasdienybei, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą. Pagalbos galima ieškoti ir tada, kai sunku paaiškinti, kas tiksliai negerai. Nereikia laukti, kol žmogus visiškai nebesusitvarkys su kasdieniais darbais, kad jo savijauta būtų verta dėmesio.
