Šeimos šuo, kuris kasdien pasitinka prie durų ir leidžiasi glostomas vaikų, staiga suurzgia ar įkanda namiškiui. Tokia akimirka gali labai sukrėsti, o pirmoji mintis dažniausiai būna: „Juk jis niekada taip nesielgė. Kas jam staiga nutiko?“ Kodėl taip nutinka ir kaip elgtis, svarbu žinoti tam, kad būtų apsaugoti ir žmonės, ir pats gyvūnas.
Kartais šuo prieš įkandimą bandė parodyti, kad jam nepatogu, tačiau jo signalai liko nepastebėti. Kitais atvejais reakcija būna labai greita, o perspėjimą sunku įžiūrėti. Priežastis gali būti baimė, skausmas, sutrikdytas poilsis ar bandymas apsaugoti maistą. Situaciją verta suprasti ne tam, kad būtų surasti kalti.
Prieš urzgimą gali būti ir tylesnių ženklų
Šuo negali pasakyti, kad jam nepatinka apkabinimas ar prisilietimas prie skaudamos vietos, todėl bendrauja kūno kalba. Nerimaujantis gyvūnas gali nusukti galvą, vengti žvilgsnio, apsilaižyti, nusižiovauti, priglausti ausis ar pabandyti nueiti. Kartais matyti akių baltymai, uodega būna pabrukta, o kūnas prispaustas prie žemės.
Vienas požymis ne visada reiškia pavojų: šuo gali žiovauti, nes nori miego, o apsilaižyti – nes ką tik valgė. Todėl reikia vertinti visą situaciją. Jei vaikas stipriai apkabina šunį, o šis nusuka galvą, įsitempia ir mėgina pasitraukti, verta nutraukti kontaktą ir leisti gyvūnui ramiai nueiti.
Didesnį nerimą kelia staiga sustingęs kūnas, įdėmus žvilgsnis, urzgimas ar rodomi dantys. Net uodegos vizginimas ne visada reiškia džiaugsmą – svarbu, kaip atrodo visas šuns kūnas ir kas vyksta aplink jį.
Nereikėtų tikėtis, kad kiekvienas šuo parodys visus ženklus iš eilės ar kad žmogus spės laiku sureaguoti. Kai kurių šunų signalai labai subtilūs, o išsigandęs ar skausmą pajutęs gyvūnas gali reaguoti žaibiškai.
Apkabinimas žmogui – meilė, šuniui kartais – nemaloni situacija
Daugelis šeimų šunį laiko visaverčiu namiškiu, todėl norisi jį apkabinti, priglausti veidą, pabučiuoti ar užgulti šalia ant sofos. Tačiau net ir labai draugiškam šuniui toks artumas ne visada malonus, ypač jei jis negali lengvai pasitraukti.
Pavojus gali kilti ir tada, kai gyvūnas valgo arba graužia jam vertingą daiktą. Vienas šuo ramiai reaguos į žmogų prie dubenėlio, o kitas įsitemps bijodamas netekti maisto. Jei pastebite, kad augintinis saugo kaulą, žaislą ar poilsio vietą, nebandykite jo tikrinti specialiai artindamiesi ar staiga atimdami daiktą.
Šeriant geriausia sukurti ramią aplinką ir pasirūpinti, kad vaikai netrukdytų. Jei šuo jau urzgia dėl maisto ar daiktų, situaciją reikėtų aptarti su veterinarijos gydytoju ir kvalifikuotu, švelniais metodais dirbančiu šunų elgsenos specialistu.
Ramybės gyvūnui reikia ir miegant. Staiga pažadintas šuo gali išsigąsti, o jei dar ir ką nors skauda, sureaguoti gindamasis. Jo guolis turėtų būti vieta, kur niekas netraukia, nežadina ir nesiveja.
Ramus šuo staiga pasikeitė? Pirmiausia patikrinkite sveikatą
Jeigu šuo anksčiau leisdavosi liečiamas, o dabar susigūžia, urzgia ar bando kąsti, verta kuo greičiau kreiptis į veterinarijos gydytoją. Tokį pokytį gali lemti skausmas ar kita sveikatos problema, pavyzdžiui, skaudantis dantis, ausis, sąnarys ar nugara. Šuo gali nežinoti, kaip kitaip apsisaugoti nuo prisilietimo, kuris jam skausmingas.
Vyresniam gyvūnui sunkumų gali sukelti ir prastėjanti klausa, regėjimas ar kiti sveikatos pokyčiai. Vis dėlto vien iš elgesio priežasties nustatyti neįmanoma, todėl šunį turi apžiūrėti veterinaras.
Jei šuo urzgia, nebauskite jo ir nebandykite jėga parodyti, kas namuose vadovauja. Rėkimas, smūgiai ar vertimas ant nugaros gali dar labiau padidinti baimę ir įkandimo riziką. Geriau nutraukti veiksmą, ramiai atsitraukti ir palikti gyvūnui erdvės. Vėliau su specialistu aiškinkitės, kokia situacija sukėlė reakciją ir kaip ją saugiai keisti.
Vaikai ir šunys: vien meilės saugumui neužtenka
Mažam vaikui šuo gali būti geriausias draugas, tačiau vaikas dar nebūtinai supranta, kada augintinis nori ramybės. Jis gali prisiglausti prie snukio, apkabinti, paimti žaislą ar užkliudyti miegantį gyvūną. Net jei visa tai daroma iš meilės, šuniui gali būti nejauku arba skaudu.
Todėl mažo vaiko negalima palikti vieno su šunimi, net jei gyvūnas šeimoje gyvena seniai ir anksčiau niekada nėra įkandęs. Suaugusysis turėtų aktyviai stebėti jų bendravimą, o negalėdamas to daryti – atskirti juos, pavyzdžiui, patikima užtvara ar skirtinguose kambariuose.
Vaiką nuo mažens reikia mokyti neliesti šuns, kai šis miega, valgo ar graužia kaulą, netraukti jo už ausų ir nekišti veido prie snukio. Jeigu šuo nusisuka, nueina ar sustingsta, bendravimą reikia nutraukti. Vaiko priežiūra yra suaugusiųjų atsakomybė – nereikėtų tikėtis, kad mažylis pats visada atpažins gyvūno siunčiamus ženklus.
Jei šuo vis dėlto įkando ir pažeidė odą, žaizdą nuplaukite tekančiu vandeniu su muilu, uždenkite švariu tvarsčiu ir kreipkitės į medikus. Jie įvertins infekcijos, stabligės bei pasiutligės profilaktikos poreikį. Jei žaizda gili, kraujavimas nesustoja ar reikia skubios pagalbos, skambinkite 112.
