Kurmiarausiai vejoje ar landos prie jaunos obels ne visada reiškia tą patį: kurmis, pelė ir pelėnas daro skirtingą žalą, todėl ir apsaugoti sodą reikia skirtingai. Prieš žiemą daugiau naudos duoda apžiūrėti vaismedžių kamienus, sutvarkyti maisto likučius ir ssutvirtinti apsaugas nei česnakų kvapas.
Nuėmus derlių sodo darbai nesibaigia. Vieną rytą vejoje pastebite šviežių kauburėlių, kitą kartą – landą prie jaunos obels ar apgraužtą kamieną. Prieš imantis priemonių nepageidaujamiems svečiams išvaikyti, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas iš tiesų lankosi sklype.
Spalio pabaigoje, kai daržas jau beveik tuščias, tokie pėdsakai ypač gerai matomi. Kurmiarausis šalia žieminių česnakų lysvės iškart kelia įtarimą, kad kažkas kėsinasi į būsimą derlių. Tačiau kurmis česnakų neėda, o jauną vaismedį žiemą gali apgraužti gyvūnas, kurio rudenį net nepastebėjote.
Kurmis šaknų neėda, bet jo tuneliais gali pasinaudoti graužikai
Kurmiai minta sliekais, vabzdžių lervomis ir kitais dirvoje gyvenančiais bestuburiais. Bulvių, tulpių svogūnėlių ar obelų šaknų jie neieško. Vis dėlto rausdami gali išjudinti smulkesnius augalus, pakelti velėną ar palikti tuštumų prie šaknų.
Jei augalas apgraužtas, svogūnėlis dingęs ar prie pat žemės pažeista medelio žievė, kaltinti vien kurmio nereikėtų. Taip gali elgtis pelėnai ir kiti graužikai. Jie kartais naudojasi ir jau išraustais kurmių tuneliais, todėl viename sklype galima rasti abiejų gyvūnų veiklos žymių.
Kurmio buvimą dažniausiai išduoda išstumtos žemės kauburėliai ir pakilę dirvos ruoželiai. Apie pelėnus gali liudyti žolėje išmindyti siauri takeliai, nedidelės landos ir graužimo žymės. Pavasarį šie takeliai neretai išryškėja nutirpus sniegui.
Pamačius kelis naujus kurmiarausius, neverta skubėti manyti, kad sode apsigyveno visa kurmių šeimyna. Kurmiai gyvena daugiausia pavieniui, todėl nemažai kauburėlių gali būti vieno gyvūno darbas. Be to, jie aktyvūs visus metus, tad ruduo nebūtinai reiškia, kad kurmis ką tik atsikraustė.
Ar česnakas iš tiesų išvarys kurmius ir peles?
Česnako skiltelės urveliuose, kavos tirščiai, plaukai ar stipriai kvepiantys augalai – seni sodininkų patarimai. Juos lengva išbandyti ir nereikia jokios specialios įrangos, todėl po vieno sėkmingo sezono toks būdas gali pelnyti patikimos priemonės reputaciją.
Vis dėlto stiprus kvapas dar nereiškia patikimos apsaugos. Česnakų ir kitų atbaidyti turinčių augalų veiksmingumas saugant želdinius nuo kurmių bei pelėnų tyrimais nėra patikimai įrodytas. Jei po bandymo kurmiarausių sumažėjo, iš to dar negalima spręsti, kad suveikė būtent česnakas.
Todėl prie jaunos obelaitės padėtas česnakų ryšulėlis neturėtų pakeisti kamieno apsaugos. Ypač jei graužimo žymių sode būta ir per ankstesnes žiemas.
Į urvus jokiu būdu nereikėtų pilti benzino, dyzelino, žibalo, baliklio ar kitų buitinių chemikalų. Tokie eksperimentai teršia dirvą ir gali pakenkti augalams bei kitiems gyvūnams. Nėra prasmės ir į tunelius kišti stiklo šukių ar kitų aštrių daiktų – vėliau toje pačioje vietoje dirbsite patys.
Prieš žiemą daugiausia dėmesio skirkite jaunų vaismedžių kamienams
Didžiausias nemalonumas dažnai išaiškėja tik pavasarį: jaunas medelis atrodo gyvas, bet jo kamienas prie žemės apgraužtas. Jei žievė pažeista aplink visą kamieną, medis gali smarkiai nusilpti ar žūti. Todėl apsaugas geriau uždėti rudenį, kol dar patogu prieiti prie žemės.
Nuo smulkių graužikų tinka smulkių akučių metalinio tinklo cilindras. Renkantis svarbu žiūrėti ne vien į apsaugos aukštį, bet ir į akučių dydį – stambus tinklas mažo graužiko nesulaikys. Tinklas neturi spausti žievės, o apačioje neturėtų likti lengvai pralendamo tarpo. Įrengiant reikia saugoti paviršines medelio šaknis.
Apsauga turi būti pakankamai aukšta ir atsižvelgti į galimą sniego dangą. Žiemą supustytas sniegas gali atverti graužikams kelią prie aukščiau esančios neapsaugotos kamieno dalies. Po didesnio snygio verta apeiti sodą ir patikrinti, kaip jaučiasi medeliai.
Prie pat kamieno nepalikite storos žolės, šiaudų ar lapų sankaupos. Mulčias naudingas, tačiau jo nereikėtų supilti prie žievės. Tanki danga suteikia graužikams priedangą, todėl aplink jaunus vaismedžius verta palaikyti atviresnį plotą.
Eglišakės gali būti papildoma priemonė, tačiau jų nereikėtų laikyti tokia pat patikima apsauga nuo smulkių graužikų kaip tinkamai įrengtas tinklas.
Ką sutvarkyti darže, o ką daryti su kurmiarausiais?
Pirmiausia surinkite po vaismedžiais likusius obuolius ir pašalinkite iš lysvių nebesunaudojamas daržoves. Patikrinkite, ar prie šiltnamio neliko sėklų maišelių, paukščių lesalo ar atvirai laikomų pašarų. Sodo namelyje tokius produktus geriau laikyti sandariuose, graužikams neįkandamuose induose.
Viso sklypo iššluoti iki plikos žemės nereikia. Lapų ir augalų liekanų galima palikti tam skirtose vietose, tačiau natūralesnį sodo kampą verta atskirti nuo jaunų medelių kamienų ir derliaus laikymo vietų. Būtent ten švara ir aiškiai matomi pėdsakai padės greičiau pastebėti problemą.
Jei kurmis judina tik veją, dažnai pakanka sutvarkyti jo paliktą paviršių: surinkti žemės perteklių, išlyginti kauburėlius ir užpildyti įdubimus. Pavienis kurmiarausis nėra priežastis naikinti dirvos gyvūnus, kuriais kurmis minta.
Po veja klojamas tinklas nuo kurmių yra iš anksto planuojama priemonė, labiau tinkanti įrengiant naują veją. Jis trukdo kurmiui išstumti žemę į paviršių, tačiau savaime neišvaro jo iš viso sklypo ir neatstoja vaismedžių apsaugos nuo graužikų.
Prieš žiemą verta pradėti nuo paprastų darbų: pakelti prie medelio sukritusius lapus, apžiūrėti žievę ir patikrinti apsaugos apačią. Šie keliolika minučių trunkantys patikrinimai sodui gali būti naudingesni už dar vieną tariamai stebuklingą mišinį.
