Vadovas paskambino prieš vienuoliktą, kai gulėjau lovoje, o telefonas buvo padėtas šalia pagalvės. Iškart pamačiau jo vardą ir pagalvojau, kad nori sužinoti, kaip laikausi. Netgi pakėliau balsą, kad neskambėčiau per silpnai. Jis pasisveikino ir paklausė: „O tu šiandien tikrai niekaip negalėtum bent trumpam prisijungti?“
Tą akimirką dar nepykau. Ėmiau galvoti, kur palikau kompiuterį.
Man 51-eri. Toje pačioje įmonėje dirbu 15 metų, tvarkau užsakymus ir dokumentus. Per tą laiką pasikeitė kolegos, programos, kabinetas ir 2 vadovai. Nepasikeitė tik mano įprotis ateiti į darbą beveik bet kokiomis aplinkybėmis. Kosulys? Arbata į termosą. Sloga? Servetėlės į rankinę. Skauda galvą? Praeis. Kartą kolegė pasakė, kad su manimi neįmanoma sirgti ramia sąžine, nes vis tiek sėdžiu prie savo stalo. Tada tai palaikiau komplimentu.
Kaip nuolatinis buvimas darbe tapo pasididžiavimu
Nebuvau žmogus, kurio per 15 metų nė karto nieko neskaudėjo. Tiesiog nė karto nepasiėmiau nedarbingumo. Jei prasčiau pasijusdavau savaitgalį, džiaugdavausi, kad iki pirmadienio spėsiu pasveikti. Jei sunegaluodavau darbo savaitę, anksčiau nueidavau miegoti, o ryte vis tiek važiuodavau į darbą. Maniau, kad taip elgiasi atsakingi žmonės: darbų daug, visi turi savų rūpesčių, o mano lentelės pačios nesusitvarkys.
Be to, žinojau daugybę smulkmenų, kurių niekas nebuvo užrašęs. Kam skambinti, jei užsakymas vėluoja, kuris klientas laukia papildomo patvirtinimo, kur ieškoti senesnės sutarties.
Vyras kartais sakydavo, kad reikėtų išmokyti ir kitus. Atsakydavau, kad neturiu kada. Tiesą sakant, man patiko būti reikalingai. Kai iš kito kabineto kas nors šūktelėdavo mano vardą, atsistodavau dar neišgirdusi klausimo. Vadovas susirinkimuose pabrėždavo, kad manimi galima pasikliauti. Per vieną pokalbį su darbuotojais net pati paminėjau, kad nesu turėjusi nė vienos ligos dienos. Tikėjausi, kad tai daug pasako apie mano darbą. Dabar, prisiminusi tai, nebežinau, ar labiau troškau jo pripažinimo, ar dar kartą norėjau įtikinti save.
Tą rytą sunku buvo net apsirengti
Sekmadienį jaučiausi prastai, bet pirmadieniui vis tiek susidėjau daiktus. Naktį beveik nemiegojau. Ryte atsisėdau ant lovos krašto ir kelias minutes žiūrėjau į ant kėdės paruoštus drabužius. Vyras atnešė vandens ir paklausė, kur ruošiuosi. Atsakiau, kad bent iki pietų reikėtų nuvažiuoti, nes laukia dokumentai. Jis pažvelgė į mane taip, kad pati išgirdau, kaip absurdiškai skamba mano planas. Susisiekiau su gydymo įstaiga, o vėliau parašiau vadovui, kad turiu nedarbingumą ir darbe manęs nebus.
Išsiuntusi žinutę pajutau palengvėjimą, tačiau jis truko gal 5 minutes. Paskui ėmė kirbėti mintys: ar kolegė žinos apie pakeistą užsakymą, ar kas nors atsakys klientui, ar nereikėjo parašyti ilgesnio paaiškinimo? Telefoną palikau įjungusi garsiai. Kai prieš vienuoliktą paskambino vadovas, beveik apsidžiaugiau. Pagalvojau, kad galiu būti naudinga net gulėdama lovoje. Tik išgirdusi prašymą prisijungti supratau, kad man siūlomas darbas, kurio tądien nepajėgiau atlikti.
Jis prašė pusvalandžio, o aš jau planavau visą popietę
Vadovas kalbėjo ramiai ir net atsiprašė, kad trukdo. Reikėjo surasti vieno kliento dokumentus, paaiškinti kolegei, kaip užbaigti užsakymą, ir galbūt atsakyti į kelis laiškus. „Tau ten pusvalandžio darbas“, – pasakė jis. Mano galvoje iškart išsirikiavo visa veiksmų seka: prisijungti, patikrinti duomenis, pataisyti, jei kas nesutampa, sulaukti atsakymo. Žinojau, kad pusvalandžiu greičiausiai nesibaigs. Vis dėlto jau buvau beprasidedanti sakyti, kad pabandysiu.
Tuo metu į kambarį įėjo vyras. Iš mano atsakymų suprato, apie ką kalbame, ir tyliai paklausė: „Tu šiandien dirbi ar sergi?“ Vadovas jo turbūt negirdėjo, bet man to pakako. Pasakiau, kad prisijungti negalėsiu, nes blogai jaučiuosi. Telefone trumpam stojo tyla. Paskui išgirdau: „Na, gerai, bandysime kažkaip išsisukti.“ Būtent tas „kažkaip“ sugadino man visą rytą. Atrodė, kad savo liga įstūmiau žmones į bėdą.
Padėjusi telefoną ėmiau aiškinti vyrui, kad vadovas nėra blogas žmogus, tiesiog dabar daug darbo. Vyras nesiginčijo. Jis paklausė, kodėl turiu teisintis jam, jei likti namuose nusprendžiau todėl, kad negaliu normaliai atsikelti. Gero atsakymo neturėjau. Supykau ir ant vadovo, ir ant vyro, o labiausiai ant savęs, nes vis dar norėjau eiti paimti kompiuterio.
Be manęs niekas nesugriuvo, tik išryškėjo senos spragos
Po pietų parašė kolegė. Perskaičiusi pirmą sakinį susiraukiau, nes maniau, kad vėl reikės ką nors aiškinti. Bet ji rašė radusi dokumentus bendrame aplanke. Užsakymą užbaigė pasitarusi su kitu kolega, o klientui pranešė, kada šis gaus atsakymą. Pabaigoje pridūrė: „Sveik, čia susitvarkysim.“ Žinutę perskaičiau 2 kartus. Vienu metu pajutau ir palengvėjimą, ir keistą nusivylimą. 15 metų stengiausi būti nepakeičiama, o dabar nežinojau, kaip priimti tai, kad žmonės išsivertė.
Grįžusi į darbą radau susikaupusių užduočių, bet ne katastrofą. Kai kas buvo padaryta kitaip, nei būčiau padariusi aš. Vieną klaidą reikėjo taisyti. Keli darbai tiesiog palaukė. Vadovas paklausė, ar jau geriau, ir iškart perėjo prie savaitės planų. Jokio ypatingo pokalbio apie mano pirmą nedarbingumą nebuvo. Niekas jo neskaičiavo taip, kaip skaičiavau aš.
Ką pakeičiau po to ir kaip pasirodė kita pusė
Per artimiausias savaites pradėjau užsirašinėti svarbiausius procesus ir rodyti kolegei tai, ką iki tol laikiau tik savo galvoje. Ne visiems darbams užteko vieno paaiškinimo, kartais tekdavo grįžti ir parodyti iš naujo. Tačiau pirmą kartą tam sąmoningai skyriau laiko. Kai vadovas paklausė, kodėl prie vienos užduoties užtrukome ilgiau, atsakiau, kad mokomės pavaduoti viena kitą. Jis linktelėjo ir nuėjo į susitikimą.
Neseniai kolegė ryte pranešė, kad serga. Atsiverčiau mūsų užrašus ir padariau tai, ką galėjau. Vieno dalyko neradau, todėl parašiau klientui, kad atsakymą pateiksime vėliau. Kolegės pokalbį jau buvau atsidariusi, bet vietoj klausimo apie dokumentus nusiunčiau: „Gavau tavo žinutę. Ilsėkis, užsakymus perėmiau.“ Tada padėjau telefoną ir grįžau prie darbo.
