Pirmą šūvį išgirdau dar prieš traukiniui pajudant iš Vilniaus. Pakėliau akis nuo knygos, bet aplinkui niekas nesureagavo. Tik vyras kitoje praėjimo pusėje atrėmė telefoną į ant staliuko pastatytą kuprinę ir dar pagarsino filmą.
Ekrane kažkas bėgo, netrukus prasidėjo gaudynės. Cypė padangos, o piktas balsas reikalavo, kad kitas vyras numestų ginklą. Mažas telefono garsiakalbis ramesnius pokalbius vos prasiverkdavo, o sprogimus leido taip, kad norėdavosi krūptelėti.
Pamaniau, kad žmogus įsijungė tik trumpam: pažiūrės kelias minutes, susiras ausines ir viskas baigsis. Ausinių jis neieškojo.
Kelionė, per kurią nieko nereikėjo veikti
Važiavau į Klaipėdą pas seserį. Ji seniai kvietė atvykti be šeimos ir be darbų, o ne vėl pažadėti „užsuksiu kitą kartą“. Penktadienį baigiau anksčiau, nusipirkau bilietą ir džiaugiausi, kad kelias valandas nereikės nei tvarkyti namų, nei sėsti prie kompiuterio.
Į kuprinę įsidėjau knygą, kurią buvau pradėjęs dar vasarą. Žmona, pamačiusi, kad ją imu, nusijuokė:
– Gal pagaliau sužinosi, kuo baigėsi pirmas skyrius.
Traukinyje nusipirkau kavos, telefoną pasidėjau ekranu žemyn ir atsiverčiau pažymėtą puslapį. Praėjus dešimčiai minučių vis dar skaičiau tą pačią pastraipą.
Bandžiau nekreipti dėmesio. Žiūrėjau pro langą, paskui vėl į knygą. Vos pradėdavau sekti sakinį, iš telefono šoktelėdavo riksmas arba trenkdavo muzika. Kartą pagavau save galvojantį, kodėl filmo herojus grįžo į pastatą, iš kurio ką tik vos pabėgo. Savo knygos siužeto nežinojau, bet svetimą filmą jau pradėjau suprasti.
Aplinkiniai tyliai ieškojo išeities
Priešais sėdėjusi moteris iš pradžių spendė kryžiažodį. Paskui padėjo tušinuką, pažiūrėjo į vyrą su telefonu ir atsiduso. Jis akių nepakėlė.
Šalia kita mergina užsidėjo dideles ausines. Vyresnis keleivis, iki tol snaudęs prie lango, atsisėdo tiesiau ir pasitaisė striukę po galva. Kitoje vagono pusėje moteris kažką pasakė bendrakeleiviui ir abu trumpam atsisuko į garso pusę. Nieko neįvyko, filmas tęsėsi.
Aš irgi sėdėjau. Mintyse jau ne kartą buvau paprašęs išjungti garsą, bet garsiai nepasakiau nė žodžio, nes nenorėjau gadinti kelionės ginču. Vyras buvo stambus, maždaug mano metų, patogiai išsidrėbęs ir, atrodo, jautėsi puikiai.
Dar pagalvojau, kad gal tiesiog esu pavargęs ir todėl mane viskas erzina. Tada priešais sėdinti moteris pasilenkė arčiau.
– Jums irgi trukdo?
Linktelėjau.
– Galvojau, aš viena čia tokia jautri, – pasakė ji.
Po šių žodžių užverčiau knygą.
Paprašiau kaip įmanydamas mandagiau
Pasilenkiau per praėjimą, kad vyras mane matytų.
– Atsiprašau, gal galite pritildyti arba žiūrėti su ausinėmis? Labai girdisi per visą vagoną.
Jis pakėlė akis, bet filmo nesustabdė.
– Ką?
Pakartojau. Jis pažiūrėjo į telefoną, paskui į mane.
– Ausinių neturiu.
Palaukiau, tikėdamasis, kad dabar bent sumažins garsą. Vietoj to jis vėl atsisuko į ekraną.
– Tai gal bent tyliau? – paprašiau.
Vyras paspaudė garso mygtuką, o ekrane juostelė vos pasislinko. Kelias sekundes iš tikrųjų pasidarė tyliau, bet tuo metu filme tebuvo ramus pokalbis. Kai prasidėjo kita triukšminga scena, garsas vėl užliejo vagoną.
– Vis tiek girdisi, – pasakiau.
Šįkart jis sustabdė filmą.
– Čia vieša vieta. Ne biblioteka.
Pajutau, kaip kaista veidas. Aplink įsivyravo neįprasta tyla, nes pirmą kartą per ilgą laiką jo telefonas nebegarsėjo. Jaučiau, kad žmonės klausosi.
– Taip, vieša, – atsakiau. – Todėl čia sėdite ne tik jūs. Mes irgi važiuojame į Klaipėdą, bet filmo kartu žiūrėti neprašėme.
Pasakiau garsiau, nei buvau ketinęs.
Pirmoji suplojo moteris priešais
Pasigirdo du trumpi pliaukštelėjimai. Atsisukęs pamačiau, kad priešais sėdinti moteris, atidėjusi kryžiažodį, ploja. Už kelių sėdynių kažkas nusijuokė, prisidėjo dar vienas žmogus, o tada pasigirdo:
– Pagaliau kas nors pasakė.
Atrodė, kad ploja pusė vagono. Neskaičiavau, tik staiga nebežinojau, kur dėti akis. Tikėjausi, kad vyras pritildys telefoną ir aš galėsiu grįžti prie knygos. Tapti vagono įvykiu visai nenorėjau.
Vyras apsidairė ir jo veidas pasikeitė. Iki tol jis kalbėjo tik su manimi, o dabar prieš save turėjo visus tuos atsisukusius žmones.
– Gerai jau, gerai. Nusiraminkit, – sumurmėjo.
Jis paėmė telefoną, kažką paspaudė ir padėjo jį ant staliuko ekranu žemyn. Plojimai greitai nutilo, o moteris priešais mane vėl pasiėmė tušinuką.
Norėjau jai pasakyti, kad ploti nereikėjo. Bet paskui supratau, kad pats jaučiuosi nejaukiai dėl žmogaus, kuris dar prieš minutę nė negalvojo apie kitus.
Tyla iš pradžių buvo beveik nepatogi
Vėl atsiverčiau knygą, bet skaityti negalėjau. Rankos šiek tiek drebėjo. Vis klausiau savęs, ar nebuvau per aštrus, ar vyras nepradės iš naujo ir ar likusį kelią sėdėsime nusisukę vienas nuo kito.
Jis kurį laiką žiūrėjo pro langą, paskui išsitraukė sumuštinį ir pavalgė. Į mane nežiūrėjo.
Moteris priešais tyliai pasakė:
– Ačiū. Buvau beveik pasiruošusi persėsti.
– Galėjote ir jūs paprašyti, – atsakiau.
Vos tai ištaręs pasigailėjau. Ji nieko man neprivalėjo, o aš pats daugiau nei valandą laukiau, kol išdrįsiu.
– Galėjau, – sutiko ji. – Bet žinot, nesinori prasidėti.
Labai gerai žinojau.
Garsą galiausiai išjungė pats vyras
Po kurio laiko vyras vėl paėmė telefoną. Ekrane pamačiau tą patį filmą ir nevalingai įsitempiau. Jis paleido įrašą, trumpam pasigirdo muzika, bet šįkart pats iškart nuleido garsą iki nulio.
Kelias minutes jis naršė nustatymus, o ekrano apačioje atsirado subtitrai. Nežinau, ar anksčiau apie juos nebuvo pagalvojęs, ar tiesiog nenorėjo vargintis. Man jau buvo nebeįdomu. Pagaliau galėjau perskaityti kelis puslapius iš eilės.
Pro šalį ėjusi traukinio darbuotoja paklausė, ar viskas gerai. Linktelėjau. Jai nuėjus pagalvojau, kad nuo jos galėjau ir pradėti, jei tiesioginis prašymas nebūtų padėjęs. Tada nebūtų reikėję nei kentėti visos kelionės, nei įrodinėti, kuris iš mūsų geriau supranta, kaip elgtis viešoje vietoje.
Prieš Klaipėdą sulaukiau dar vienos replikos
Kai pradėjome ruoštis išlipti, vyras atsistojo anksčiau už mane. Nukėlė savo krepšį, užsimetė striukę, ir mūsų žvilgsniai susitiko.
– Nebuvo čia ko visiems ploti, – pasakė.
– Aš jų neprašiau.
Jis linktelėjo. Jau maniau, kad tuo ir baigsime, bet jis pridūrė:
– Galėjot anksčiau pasakyt.
Akimirką norėjau atsikirsti, kad jis ir pats galėjo susiprasti. Bet buvau pavargęs nuo šio pokalbio, dar jam neįsibėgėjus.
– Sakiau. Pirmą kartą beveik nesumažinot.
Vyras patraukė krepšio diržą ant peties.
– Nu gerai, – atsakė ir nuėjo prie durų.
Išlipęs radau seserį. Ji mostelėjo iš perono galo, priėjo, apkabino ir iškart paklausė, kaip kelionė.
– Įdomiai. Dėl garso susiginčijau.
– Tu?
Ji mane pažįsta kaip žmogų, kuris kavinėje greičiau išgers ne tą kavą, negu paprašys pakeisti. Papasakojau, kas nutiko.
– Ir perskaitei knygą?
– Keturiasdešimt puslapių.
– Visai neblogai.
Eidamas iki automobilio pagalvojau, kad kitai kelionei vis tiek pasiimsiu ausines. Tačiau jei vėl kieno nors telefonas skambės per visą vagoną, nesiknaisiosiu kuprinėje jų ieškodamas. Pirmiausia paprašysiu pritildyti ir nelauksiu, kol pyktis sugadins pusę kelionės.
