Netekties skausmas: šeimos prisiminimai apie per anksti išėjusią mergaitę
Po 11-metės mergaitės laidotuvių artimieji dalijasi savo skausmu ir prisiminimais apie ją. Mergaitės sesuo sunkiai renka žodžius, tačiau pabrėžia, kokia ypatinga ir mylima buvo jos sesutė. Artimieji prisimena jos šypseną, gerumą ir gebėjimą džiuginti aplinkinius. Jie taip pat dėkoja visiems, kurie šiuo sunkiu metu parodė palaikymą ir užuojautą. Šeima stengiasi susitaikyti su netektimi ir rasti stiprybės tęsti gyvenimą be mylimos dukros ir sesers.
Laidotuvių ceremonija vyko praėjusį šeštadienį vietinėje bažnyčioje, kur susirinko daugiau nei 200 žmonių – šeimos narių, draugų, mokytojų ir bendruomenės narių. Bažnyčia buvo papuošta mergaitės mėgstamomis gėlėmis – baltomis ir rožinėmis rožėmis, o ceremonijos metu skambėjo jos mėgstamos dainos.
„Ji buvo mūsų šeimos šviesa,” – sako mergaitės mama, vos sugebėdama kalbėti pro ašaras. „Kiekvieną rytą ji pažadindavo mus savo juoku. Negaliu patikėti, kad daugiau nebegirdėsiu to juoko.”
Mergaitės mokytojai pasakoja, kad ji buvo puiki mokinė, ypač mėgusi matematiką ir menus. Klasės draugai prisimena ją kaip draugišką ir visada pasiruošusią padėti. Jos pradinės mokyklos direktorė pranešė, kad mokykla planuoja įrengti specialią atminimo vietą – suoliuką su mergaitės vardu ir jos mėgstamų knygų lentyną mokyklos bibliotekoje.
Gyvenimas po netekties
Psichologai primena, kad vaiko netektis yra vienas skaudžiausių išgyvenimų, su kuriais gali susidurti šeima. Gedulo procesas yra individualus ir gali trukti ilgą laiką. Šeimos nariams, ypač vaikams, svarbu suteikti profesionalią psichologinę pagalbą.
Vietinė bendruomenė jau pradėjo paramos akciją, kurios metu surinktos lėšos bus skirtos šeimai padėti padengti laidotuvių išlaidas ir psichologinės pagalbos seansus. Taip pat dalis lėšų bus skirta įsteigti stipendijai mergaitės atminimui.
Mergaitės tėvas pasidalijo, kad šeima nusprendė paaukoti jos organus, taip suteikdami galimybę kitoms šeimoms išvengti panašaus skausmo: „Mūsų dukra visada norėjo padėti kitiems. Tai buvo jos prigimtis. Nors jos nebėra su mumis, jos gerumas ir toliau gyvena.”
Mažos rankos, palietusios daugybę širdžių
Nors mergaitės gyvenimas buvo pernelyg trumpas, jos poveikis aplinkiniams išliks ilgam. Kaip sakė jos senelė, laikydama anūkės nuotrauką: „Ji išmokė mus džiaugtis kiekviena diena ir niekada nepriimti gyvenimo kaip savaime suprantamo dalyko.” Galbūt tai ir yra didžiausia pamoka, kurią ji mums paliko – vertinti kiekvieną akimirką, mylėti besąlygiškai ir neprarasti vilties net tamsiausiomis valandomis. Šeima, nors ir palaužta skausmo, žino, kad mergaitės dvasia visada bus su jais – kiekviename saulėtekyjyje, kiekvienoje pražydusioje gėlėje ir kiekviename vaiko juoke, primenančiame, kad gyvenimo grožis ir skausmas dažnai eina koja kojon.