Buvusios Šveicarijos progimnazijos direktorės išpažintis: „Nebegaliu tylėti”
Buvusi Šveicarijos progimnazijos direktorė nusprendė prabilti apie problemas, su kuriomis susidūrė dirbdama šioje švietimo įstaigoje. Ji teigia, kad ilgą laiką tylėjo ir stengėsi nekelti viešumon tam tikrų dalykų, tačiau dabar jaučiasi privalanti atskleisti tiesą apie tai, kas vyksta mokykloje.
Sisteminės problemos ir baimės kultūra
Direktorė pasakoja apie įvairias problemas, įskaitant netinkamą elgesį su mokiniais ir darbuotojais, taip pat apie neefektyvų mokyklos valdymą. Ji teigia, kad mokykloje trūksta skaidrumo ir atsakomybės, o tai neigiamai veikia tiek mokinių, tiek darbuotojų gerovę.
„Paskutinius dvejus metus mačiau, kaip mokytojai, bandantys iškelti klausimus apie mokinių gerovę, buvo nutildomi arba net verčiami išeiti iš darbo„, – teigia buvusi direktorė, kuri pageidavo likti anonimiška dėl galimų teisinių pasekmių.
Pasak jos, mokykloje vyrauja baimės atmosfera, kurioje darbuotojai bijo išsakyti savo nuomonę ar pranešti apie problemas, nes bijo susilaukti neigiamų pasekmių. Direktorė taip pat pabrėžia, kad mokyklos administracija dažnai ignoruoja darbuotojų ir tėvų nuogąstavimus, o tai dar labiau apsunkina situaciją.
Šveicarijos švietimo sistemos kontekstas
Šveicarijos švietimo sistema tradiciškai laikoma viena geriausių pasaulyje. Šalies progimnazijos (Sekundarschule) yra skirtos 12-15 metų mokiniams ir yra ypač svarbios formuojant jaunuolių akademinę ateitį. Tačiau, nepaisant aukštų standartų, net ir tokioje pažangioje sistemoje pasitaiko rimtų trūkumų.
Šveicarijos federalinė struktūra lemia, kad švietimo sistema yra decentralizuota – kiekvienas kantonas turi savo švietimo departamentą ir taisykles. Tai kartais sukuria situacijas, kai problemos sprendžiamos nevienodai arba į jas žiūrima pro pirštus.
Konkrečios problemos ir jų pasekmės
Buvusi direktorė išskyrė keletą konkrečių problemų:
– Mokinių psichologinės gerovės ignoravimas, ypač po COVID-19 pandemijos
– Mokytojų darbo krūvio didinimas be atitinkamo atlygio ar pripažinimo
– Nepotizmas priimant sprendimus dėl personalo
– Finansinių išteklių paskirstymo skaidrumo trūkumas
– Patyčių atvejų nuslėpimas siekiant išsaugoti mokyklos reputaciją
„Vieną kartą mokykloje įvyko rimtas patyčių incidentas, kurio metu mokinys buvo fiziškai sužalotas. Vietoj to, kad būtų imtasi tinkamų priemonių, administracija nurodė ‘sumažinti’ incidento svarbą dokumentuose„, – pasakoja ji.
Šios problemos turi rimtų pasekmių mokiniams. Remiantis neseniai atliktu Šveicarijos jaunimo psichikos sveikatos tyrimu, mokyklose, kuriose vyrauja tokia atmosfera, mokiniai patiria 27% daugiau streso ir nerimo simptomų.
Kodėl tylėjo iki šiol?
Buvusi direktorė pripažįsta, kad ilgą laiką vengė viešai kalbėti apie šias problemas dėl kelių priežasčių:
– Baimės prarasti profesinę reputaciją
– Lojalumo jausmo institucijai
– Tikėjimo, kad problemas galima išspręsti „iš vidaus”
– Teisinių pasekmių baimės
„Dabar suprantu, kad mano tylėjimas tik prisidėjo prie problemos„, – sako ji. „Kai sistema yra uždaryta kritikai, ji negali tobulėti.”
Ji tikisi, kad viešai prabilusi apie šias problemas, paskatins pokyčius ir padės sukurti geresnę aplinką mokykloje. Direktorė ragina kitus darbuotojus ir tėvus taip pat nebijoti kalbėti apie problemas ir siekti teigiamų pokyčių švietimo sistemoje.
Švietimo ekspertų reakcija
Šveicarijos švietimo ekspertai įvairiai reaguoja į šiuos atskleidimus. Prof. Markus Weber iš Ciuricho švietimo instituto pabrėžia, kad tokios problemos nėra unikalios:
„Šveicarijos švietimo sistema yra stipri, tačiau nėra atspari sisteminiams trūkumams. Mums reikia mechanizmų, kurie leistų saugiai pranešti apie problemas be baimės prarasti darbą ar reputaciją.”
Šveicarijos mokytojų asociacija išleido pareiškimą, kuriame ragina atlikti nepriklausomą tyrimą ir sukurti aiškesnius pranešimo apie pažeidimus mechanizmus visose švietimo įstaigose.
Drąsos kaina ir ateities viltys
Prabilus apie sistemos problemas, buvusi direktorė atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Ji neteko darbo ir susiduria su sunkumais ieškodama naujos pozicijos švietimo sektoriuje. Nepaisant to, ji nė kiek nesigaili savo sprendimo.
„Švietimas turi būti paremtas tiesa ir atvirumu – tais pačiais principais, kurių mokome savo vaikus„, – sako ji. „Negalime tikėtis, kad jaunoji karta išaugs sąžininga ir drąsi, jei mes patys nesame tokie.”
Šis atvejis atkreipia dėmesį į platesnę problemą – kaip švietimo institucijos reaguoja į kritiką ir kaip jos gali tobulėti. Tik sukūrus saugią aplinką, kurioje problemos gali būti atvirai aptariamos, galima tikėtis tikrų pokyčių. Kol kas lieka stebėti, ar šis drąsus buvusios direktorės žingsnis taps katalizatoriumi pokyčiams, ar bus dar vienas balsas, nutilęs sistemos koridoriuose.