Kaip viskas prasidėjo: idėja, gimusi iš pokario chaoso
Sunku patikėti, bet „Eurovizija” – tai ne koks nors modernaus laikų išradimas, gimęs kartu su socialiniais tinklais ar spalvotais LED ekranais. Šis konkursas atsirado 1956 metais, kai Europa dar tik laižė Antrojo pasaulinio karo žaizdas. Europos transliuotojų sąjunga (EBU) tuo metu ieškojo būdo sujungti žemyną per televiziją – technologiją, kuri daugeliui europiečių dar buvo egzotiška naujovė. Šveicaras Marcelis Bezençonas, įkvėptas Sanremo muzikos festivalio Italijoje, pasiūlė idėją: tegul kiekviena šalis atsiunčia savo dainą, ir tegul Europa balsuoja.
Pirmasis konkursas įvyko Lugane, Šveicarijoje. Dalyvavo septynios šalys, o visas reikalas buvo transliuojamas gyvai – tai savaime buvo techninis stebuklas tais laikais. Šveicarija laimėjo savo pačios surengtą konkursą, kas vėliau tapo viena iš tų smulkių istorinių ironijų, apie kurias žmonės primena per triviją vakarus.
Bet svarbiausia ne tai, kas laimėjo. Svarbu tai, kad idėja suveikė. Žmonės sėdėjo prie televizorių ir žiūrėjo, kaip kaimyninės šalys dainuoja. Karo metais tie patys žmonės vienas kitą šaudė, o dabar – plojo. Toks buvo originalus „Eurovizijos” sumanymas, ir nors šiandien konkursas atrodo visiškai kitaip, ta pradinė dvasia kažkur giliai vis dar gyva.
Kaip veikia balsavimo sistema ir kodėl ji nuolat kelia ginčus
Jei kada nors žiūrėjote „Euroviziją” ir pykote dėl balsavimo rezultatų – esate tikrai ne vieni. Balsavimo sistema per dešimtmečius keitėsi ne kartą, ir kiekvienas pakeitimas sukeldavo naujų diskusijų.
Šiandien sistema veikia dviem lygmenimis. Kiekviena šalis turi du balsus: profesionalaus žiuri balsą ir žiūrovų telefoninio balsavimo rezultatą. Kiekvienas iš jų skiria taškus nuo 1 iki 8, tada 10 ir 12 – klasikiniai „douze points”, kurie tapo beveik kultūrine nuoroda. Svarbu žinoti, kad savo šalies atlikėjui balsuoti negalima – tai taisyklė, kuri bent teoriškai turėtų užtikrinti sąžiningumą.
Tačiau praktika rodo kitaip. Geopolitiniai balsavimai – tai reiškinys, kurį pastebėjo visi, kas konkursą seka bent kelerius metus. Skandinavijos šalys dažnai balsuoja viena už kitą. Buvusios Sovietų Sąjungos respublikos – taip pat. Graikija ir Kipras beveik visada keičiasi aukščiausiais įvertinimais. Tai nėra sąmokslas – tai tiesiog kultūriniai, kalbiniai ir istoriniai ryšiai, kurie atsispindi balsavimo rezultatuose.
Žiuri sistema buvo įvesta kaip atsvara tokiems tendencingumams, bet ir ji nėra tobula. Žiuri nariai – muzikos industrijos profesionalai – kartais renkasi visiškai priešingai nei plačioji publika, ir tai sukuria įdomių situacijų, kai po žiuri balsavimo lyderis po telefoninio balsavimo atsiduria paskutinėje vietoje, arba atvirkščiai.
Praktinis patarimas žiūrovams: jei norite suprasti, kas laimės, stebėkite ne tik žiuri, bet ir žiūrovų balsavimą atskirai. Pastaraisiais metais žiūrovų balsai dažnai labiau atspindi realią populiarumą, o žiuri – muzikines tendencijas.
Didžiausios legendos ir momentai, kurie pakeitė konkursą
„Eurovizija” per septyniasdešimt metų sukaupė tokį kultūrinį bagažą, kad sunku net žinoti, nuo ko pradėti. Bet yra keli momentai, kurie tikrai pakeitė tai, kaip mes šį konkursą suprantame.
ABBA. 1974 metai, Braitonas. „Waterloo”. Švedijos grupė pasirodė su kostiumais, kurie atrodė tarsi iš kito pasaulio, ir atliko dainą, kuri buvo tiesiog kitokia nei viskas, kas tuo metu skambėjo „Eurovizijoje”. Jie laimėjo, ir tai buvo ne tik jų karjeros pradžia – tai buvo signalas, kad konkursas gali būti kažkas daugiau nei tik mandagus tautinis folkloras.
Celine Dion 1988 metais atstovavo Šveicarijai – nors pati yra kanadietė – ir laimėjo. Tai sukėlė diskusijų apie tai, kas iš tikrųjų turėtų atstovauti šaliai, bet kartu parodė, kad „Eurovizija” gali būti tramplinas į pasaulinę sceną.
2014 metai – Conchita Wurst. Austrijos atlikėja su barzda ir suknele tapo ne tik konkurso laimėtoja, bet ir simboliu. Kai kurios šalys protestavo, kai kurios plojo. Rusija ir keli kiti valstybiniai transliuotojai demonstratyviai rodė kitką per tą akimirką. „Eurovizija” tą vakarą tapo kažkuo daugiau nei muzikos konkursas – ji tapo politiniu pareiškimu.
O 2022 metai – Ukraina. Kalush Orchestra su „Stefania” laimėjo po to, kai Rusija buvo pašalinta iš konkurso dėl karo. Žiūrovų balsai iš viso pasaulio plūdo Ukrainai – tai buvo solidarumo gestas, kurio jokia balsavimo sistema nebuvo suplanuota, bet kuris vis tiek įvyko.
Lietuva „Eurovizijoje”: ilgas kelias su nedideliu laimikiu
Lietuva pirmą kartą „Eurovizijoje” pasirodė 1994 metais ir nuo tada dalyvavo beveik kiekvienais metais. Rezultatai – nuosekliai vidutiniški, su keliomis ryškesnėmis išimtimis.
Geriausi Lietuvos rezultatai: 2006 metais LT United su „We Are The Winners” pateko į finalą ir užėmė šeštą vietą. Daina buvo sąmoningai absurdiška, saviparodiška – grupė tiesiog skelbė, kad jie yra nugalėtojai, ir tai suveikė. Europos publika tai suprato kaip humorą, ir tai buvo vienas tų retų atvejų, kai Lietuva tikrai paveikė „Eurovizijos” kultūrą.
The Roop – kitas ryškus vardas. 2020 metais jie turėjo dalyvauti, bet konkursas buvo atšauktas dėl pandemijos. 2021 metais jie vis tiek nuvyko ir pateko į finalą, užėmė aštuntą vietą su „Discoteque” – tai buvo geriausias Lietuvos rezultatas per daugelį metų. Daina buvo šiuolaikiška, vizualinis įvaizdis – stiprus, ir pagaliau Lietuva atrodė kaip šalis, kuri supranta, kaip „Eurovizija” veikia šiandien.
Tačiau bendra tendencija liūdna: Lietuva dažnai siunčia dainas, kurios yra muzikaliai kokybiškos, bet sceniškai silpnos. „Eurovizija” jau seniai nėra tik dainavimo konkursas – tai šou, performansas, vizualinis sprendimas. Daina be stipraus sceninio koncepto šiandien turi labai mažai šansų.
Rekomendacija Lietuvos transliuotojui LRT: verta rimčiau investuoti į scenografijos ir kostiumų kūrimą, o ne tik į pačią dainą. Skandinavijos šalys tai daro sistemingai, ir rezultatai kalba patys už save.
Kodėl „Eurovizija” yra vienu metu rimta ir absurdiška
Vienas iš labiausiai intriguojančių „Eurovizijos” aspektų yra tas, kad niekas tiksliai nežino, kaip ją vertinti. Ar tai rimtas muzikos konkursas? Ar tai politinis spektaklis? Ar tai tiesiog didžiulis vakarėlis su blizgučiais?
Atsakymas, žinoma, yra „viskas iš karto”, ir būtent tai daro „Euroviziją” tokią unikalią. Jūs galite žiūrėti ją kaip muzikos kritikas ir analizuoti vokalo techniką. Galite žiūrėti kaip politologas ir skaičiuoti, kaip balsavimai atspindi tarptautinius santykius. Galite žiūrėti tiesiog kaip žmogus, kuriam patinka blizgantys kostiumai ir pirotechnika. Visi trys požiūriai yra teisėti.
Yra tokia sąvoka – „camp” estetika. Tai stilius, kuris sąmoningai perdeda, ironizuoja, žaidžia su klišėmis ir mėgaujasi tuo. „Eurovizija” yra galbūt didžiausias pasaulyje „camp” kultūros renginys. Ir tai nėra trūkumas – tai ypatybė. Šalys, kurios tai supranta, dažnai laimėja arba bent jau palieka įspūdį.
Tuo pat metu konkursas yra visiškai rimtas finansiškai. Laimėjusi šalis privalo surengti kitų metų konkursą, o tai kainuoja dešimtis milijonų eurų. Transliavimo teisės, reklamos pajamos, turizmo efektas – visa tai yra labai tikri pinigai. Kai Ukraina laimėjo 2022 metais, bet dėl karo negalėjo surengti konkurso, Jungtinė Karalystė perėmė organizavimą – ir tai buvo ne tik geranoriškumo gestas, bet ir sudėtingi derybų procesai.
Technologijos ir sceninė evoliucija: nuo mikrofono ant stovo iki hologramų
Jei paimtumėte 1956 metų „Eurovizijos” įrašą ir paleistumėte šalia 2024 metų pasirodymo, atrodytų, kad tai du skirtingi renginiai iš skirtingų planetų. Technologijų pažanga scenoje yra tiesiog stulbinanti.
Devintajame dešimtmetyje atsirado sintetiniai instrumentai ir fonogramos – tai iš karto sukėlė skandalą. Ar galima dainuoti „playback”? Ar tai apgaulė? „Eurovizija” ilgai kovojo su šiuo klausimu ir galiausiai nusprendė: vokalas turi būti gyvas, bet instrumentinis akompanimentas gali būti įrašytas. Tai kompromisas, kuris galioja iki šiol.
Šiandien scenoje matome LED sienų sistemas, kurios gali kurti bet kokią vizualinę aplinką realiuoju laiku. Matome pirotechniką, kuri yra tiksliai sinchronizuota su muzika. Matome dronų šviesos šou. Matome augmentinės realybės elementus, kurie transliacijoje atrodo vienaip, o gyvai – kitaip. Tai sukuria įdomią situaciją: kai kurie pasirodymai yra sukurti taip, kad geriausiai atrodytų televizijos ekrane, o ne gyvai salėje.
2023 metų konkursas Liverpulyje buvo ypač techniškai sudėtingas – Ukrainos atstovavimas buvo sprendžiamas iš dalies per vaizdo įrašus ir specialius ekranus, nes dalis kūrybinės komandos negalėjo fiziškai atvykti. Tai buvo techninis iššūkis, bet kartu – simbolinis gestas.
Įdomus faktas žiūrovams: jei kada nors būsite „Eurovizijos” arenoje gyvai, žinokite, kad tai, ką matote savo akimis, ir tai, kas rodoma televizijoje, kartais labai skiriasi. Kameros, apšvietimas ir ekranų grafika yra sukurti televizijai, ne gyvai auditorijai. Todėl kai kurie pasirodymai gyvai atrodo kiek mažiau įspūdingi nei ekrane.
Politika, skandalai ir momentai, kai viskas nuėjo ne taip
„Eurovizija” oficialiai yra nepolitinis renginys. EBU tai kartoja kiekvienais metais. Ir kiekvienais metais politika vis tiek įlenda pro langą, nes ji tiesiog negali neįlįsti.
Rusija buvo viena aktyviausių „Eurovizijos” dalyvių nuo 1994 metų. Ji laimėjo 2008 metais su Dima Bilanu. Tačiau santykiai su konkursu visada buvo įtempti – Rusija ne kartą kaltino konkursą politiniu šališkumu, kai jos atlikėjai negaudavo aukštų įvertinimų. 2022 metais, po invazijos į Ukrainą, Rusija buvo pašalinta – ir tai buvo precedentas, nes EBU tokių sprendimų anksčiau vengė.
Baltarusija taip pat buvo pašalinta 2021 metais – ne dėl karo, bet dėl to, kad jos pasiūlytos dainos buvo vertinamos kaip politinė propaganda, nukreipta prieš protestuotojus.
Izraelis „Eurovizijoje” dalyvauja nuo 1973 metų – ir tai visada sukelia klausimų, nes Izraelis geografiškai nėra Europoje. Tačiau EBU narystė yra grindžiama transliuotojų narystė, o ne geografija, todėl Izraelis, Australija ir net Gruzija gali dalyvauti. 2024 metais Izraelio dalyvavimas sukėlė didžiulį skandalą dėl karo Gazoje – kelios šalys svarstė boikotą, kai kurie atlikėjai viešai protestavo. EBU bandė balansuoti tarp „nepolitiškumo” principo ir realybės, ir tas balansavimas atrodė labai nepatogiai.
Australija – atskira tema. Šalis pradėjo dalyvauti 2015 metais kaip specialus svečias, o vėliau tapo nuolatiniu dalyviu. Oficialus paaiškinimas – Australija turi didelę „Eurovizijos” žiūrovų auditoriją. Neoficialus – tai buvo EBU eksperimentas, kaip išplėsti konkurso geografiją ir auditoriją.
Kai blizgučiai nusėda: ką „Eurovizija” iš tikrųjų reiškia šiandien
Po visų tų dešimtmečių, skandalų, triumfų ir absurdo, verta sustoti ir paklausti: kas iš tikrųjų yra „Eurovizija” 2024 metais?
Ji tikrai nėra tai, kuo buvo 1956-aisiais. Tai nebėra technologinis stebuklas – televizija seniai nustojo būti egzotika. Tai nebėra vienintelė platforma, kur europiečiai gali pamatyti vienas kito kultūrą – tam yra internetas, srautiniai servisai, socialiniai tinklai.
Ir vis dėlto „Eurovizija” kiekvienais metais pritraukia apie 160–180 milijonų žiūrovų. Tai yra vienas iš labiausiai žiūrimų televizijos renginių pasaulyje. Kodėl?
Galbūt todėl, kad ji yra viena iš nedaugelio likusių „gyvo laiko” televizijos patirčių – momentas, kai milijonai žmonių žiūri tą patį tuo pačiu metu ir reaguoja kartu. Socialiniai tinklai tą patirtį dar sustiprino: „Eurovizijos” vakaras yra vienas iš aktyviausių „Twitter” ir kitų platformų momentų Europoje.
Galbūt todėl, kad ji leidžia kiekvienai šaliai turėti savo herojų – bent trumpam. Net jei jūsų šalis užima paskutinę vietą, ta savaitė prieš konkursą ir pats vakaras yra momentas, kai jūsų šalies vėliava yra scenoje, ir visas žemynas žiūri.
O gal tiesiog todėl, kad žmonėms patinka blizgučiai, drama ir galimybė pykti dėl balsavimo su draugais. Ir tai irgi yra visiškai teisėta priežastis. „Eurovizija” neturi būti gili ar prasminga, kad būtų verta žiūrėti. Ji gali būti tiesiog puiki pramoga – ir tuo ji puikiai susitvarko jau septyniasdešimt metų.
Tiems, kurie dar niekada rimtai nesekė konkurso: pabandykite vieną kartą žiūrėti visą finalą su draugais, su balsavimo lapeliais rankose ir savo prognozėmis. Tai yra vienas iš tų retų televizijos renginių, kuris tikrai geriau veikia kartu, o ne vienas. Ir kai pirmą kartą išgirsite „douze points” – suprasite, kodėl ši frazė tapo kultūrine nuoroda.