Lietuviai Ukrainoje: nuo savanorių iki Laisvės gynėjų
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas siūlo pripažinti lietuvius, kurie dalyvavo karo veiksmuose ar savanoriavo Ukrainoje, Laisvės gynėjais. Šis pasiūlymas yra dalis platesnės diskusijos apie Lietuvos piliečių dalyvavimą tarptautiniuose konfliktuose ir jų indėlį į laisvės bei demokratijos vertybių gynimą.
Kasčiūnas teigia, kad lietuviai, kurie savanoriškai prisijungė prie Ukrainos gynybos pastangų, parodė didelį pasiaukojimą ir drąsą, todėl jų veiksmai turėtų būti įvertinti ir pripažinti oficialiai. Jis pabrėžia, kad tokie žmonės ne tik prisideda prie Ukrainos laisvės, bet ir stiprina Lietuvos saugumą, nes jų patirtis ir įgūdžiai gali būti naudingi ir mūsų šaliai.
Lietuvių savanorių indėlis Ukrainos kare
Nuo 2022 m. vasario 24 d., kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, dešimtys lietuvių savanoriškai išvyko padėti kaimyninei šaliai. Tarp jų – buvę kariai, medikai, IT specialistai ir kiti civiliai. Ukrainos ambasados Lietuvoje duomenimis, per pirmuosius karo metus į Ukrainą išvyko daugiau nei 100 lietuvių savanorių.
Žinomas Lietuvos savanoris Ričardas Bochorovas, kovojantis Ukrainoje nuo 2022 m. kovo mėnesio, viename interviu pabrėžė: „Mes kovojame ne tik už Ukrainą, bet ir už Baltijos šalių saugumą. Jei Rusija laimėtų Ukrainoje, kitos šalys būtų sekančios.”
Deja, kare žuvo ir lietuvių savanorių. 2022 m. lapkritį netoli Bachmuto žuvo savanoris Marius Jacevičius, o 2023 m. kovą – Tomas Cibulskis. Jų žūtis sukrėtė Lietuvos visuomenę ir dar kartą priminė apie karo realybę.
Teisiniai aspektai ir precedentai
Šiuo metu Lietuvos įstatymai nedraudžia piliečiams dalyvauti kitų šalių ginkluotuose konfliktuose, jei tai nėra teroristinės ar nusikalstamos organizacijos. 2022 m. kovo mėnesį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasirašė dekretą dėl Tarptautinio legiono sukūrimo, į kurį gali stoti užsienio savanoriai.
Kasčiūno siūlomas statusas remtųsi Laisvės gynėjų teisinio statuso įstatymu, kuris šiuo metu pripažįsta 1991 m. sausio 13-osios ir kitų istorinių įvykių dalyvius. Įstatymo pakeitimas leistų suteikti panašų statusą ir Ukrainoje kovojantiems lietuviams.
Estija jau ėmėsi panašių veiksmų – 2023 m. pabaigoje priėmė įstatymo pataisas, kurios numato socialines garantijas sužeistiems savanoriams, grįžusiems iš Ukrainos, bei paramą žuvusiųjų šeimoms.
Visuomenės ir ekspertų nuomonės
Šis pasiūlymas sulaukė įvairių reakcijų. Vieni mano, kad tai yra teisingas žingsnis, kuris parodo pagarbą ir dėkingumą tiems, kurie rizikavo savo gyvybe už laisvės vertybes. Kiti abejoja, ar toks pripažinimas yra tinkamas, nes tai gali paskatinti daugiau žmonių dalyvauti užsienio konfliktuose, kas gali turėti neigiamų pasekmių.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto direktorius Margarita Šešelgytė pastebi: „Turime įvertinti ne tik simbolinę, bet ir praktinę tokio sprendimo reikšmę. Savanoriai grįžta su karo trauma, jiems reikalinga psichologinė pagalba, o kai kuriems – ir fizinė reabilitacija.”
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Arvydas Pocius pritaria iniciatyvai, tačiau siūlo nustatyti aiškius kriterijus, kas galėtų pretenduoti į tokį statusą: „Svarbu atskirti tuos, kurie realiai dalyvavo gynybinėse operacijose, nuo tų, kurie buvo užnugaryje ar dalyvavo trumpalaikiuose vizituose.”
Tarp heroizmo ir ateities iššūkių
Diskusijos apie šį pasiūlymą tęsiasi, ir tikimasi, kad artimiausiu metu bus priimtas sprendimas, kuris atspindės tiek visuomenės, tiek politinių lyderių nuomonę. Kasčiūnas tikisi, kad šis žingsnis padės stiprinti Lietuvos ir Ukrainos ryšius bei skatins tarptautinį solidarumą kovoje už laisvę ir demokratiją.
Istorija rodo, kad tautos didvyriai dažnai gimsta sunkiausiais laikais. Lietuviai, savanoriškai stojantys ginti Ukrainos, tęsia ilgą mūsų šalies laisvės kovotojų tradiciją – nuo 1918 m. savanorių iki 1991 m. Sausio 13-osios gynėjų. Jų patirtis ir ryžtas gali tapti vertingu įnašu į Lietuvos saugumo sistemą, o jų istorijos – įkvėpimu būsimoms kartoms. Tačiau kartu su pripažinimu ateina ir atsakomybė – užtikrinti, kad šie žmonės, grįžę namo, gautų reikiamą pagalbą ir galėtų sėkmingai reintegruotis į visuomenę. Galbūt tikrasis heroizmo pripažinimas slypi ne tik medalių įteikime, bet ir gebėjime pasirūpinti tais, kurie rizikavo viskuo dėl vertybių, kurias branginame.