Išėję į kiemą vaikai patys susirasdavo žaidimo draugų, nusprendė, ką veikti, ir bandydavo susitaikyti, jei susipykdavo. Psichologas Peteris Gray’us būtent tokiose kasdienėse situacijose įžvelgia svarbų 1960–1970 m. gimusiųjų vaikystės bruožą: jie turėjo daug progų patys priimti sprendimus ir pamatyti jų pasekmes.
Paprašykite tuo metu gimusio žmogaus papasakoti apie vieną vaikystės vasaros dieną. Galbūt jis prisimins, kaip su kaimynų vaikais iš lentų statė slėptuvę, kaip visi paeiliui važinėjo vieninteliu dviračiu arba kaip sutemus pro langą išgirdo šaukiant vakarienės. Šiuose prisiminimuose svarbu ne vien tai, kad didžiąją dienos dalį vaikai praleisdavo lauke. Jie patys nuo ryto nuspręsdavo, kaip ją praleis.
Apie šią savarankiškumo patirtį, remdamasis Gray’aus darbais, rašo leidinys „OkDiario“. Pasak psichologo, laisvai žaisdami vaikai gauna progų mokytis to, ką sunku suplanuoti kaip atskirą pamoką: susitarti, pakelti nusivylimą ir pačiam ieškoti išeities, kai kas nors nepavyksta.
Kieme tekdavo susitarti, jei norėjai žaisti ir rytoj
Kas šiandien stovės vartuose? Ar įvartis skaitosi, jei kamuolys praskriejo virš akmens, žymėjusio vartų kraštą? Tokie ginčai galėdavo sustabdyti žaidimą kiemo viduryje. Iš pradžių kiekvienas laikydavosi savo nuomonės, bet jei visi norėjo žaisti toliau, sprendimą reikėdavo rasti. Kartais ginčytiną įvartį tiesiog peržaisdavo. Kartais kas nors supykęs išeidavo namo, o kitą dieną tekdavo sugalvoti, kaip vėl susiburti.
Gray’us pabrėžia, kad žaisdami be suaugusiųjų vaikai savo sprendimus galėjo išbandyti čia pat. Jei taisyklės tiko tik stipriausiam komandos nariui, kiti galėjo nebenorėti žaisti. Kai pavykdavo susitarti dėl to, kas priimtina visiems, žaidimas tęsdavosi. Taip vaikai mokėsi apginti savo nuomonę, išklausyti kitą ir nusileisti, kai užsispyrimas ima gadinti vakarą visai kompanijai.
Kai pasidarydavo nuobodu, pramogą tekdavo susikurti
Vaikystėje be išmaniųjų telefonų ir bet kada pasiekiamų pramogų pasitaikydavo popiečių, kai tiesiog nebuvo ką veikti. Iš pradžių vaikai galėdavo slampinėti po kiemą ar penktą kartą klausti draugo, ką šis siūlo. Paskui kas nors atnešdavo kartoninę dėžę, kitas rasdavo virvės, ir po valandos jau reikėdavo spręsti, kaip pritvirtinti slėptuvės stogą, kad jo nenupūstų vėjas.
Per tokius žaidimus vaikai patys sugalvodavo ir uždavinį, ir būdą jį įveikti. Jei sumanymas nepavykdavo, galėjo pradėti iš naujo arba išrasti kitą žaidimą. Laikas, kurį iš pradžių norėdavosi kuo greičiau prastumti, suteikdavo progą pasitelkti vaizduotę ir išmokti užsiimti pačiam.
Namuose buvo darbų, už kuriuos atsakydavo vaikai
Savarankiškumo reikėjo ir grįžus iš kiemo. Vienam tekdavo po pamokų pasiimti jaunesnį brolį, kitam – nueiti į parduotuvę, dar kitam – padėti tėvams sode ar ūkyje. Kai šeima susitardavo, kad parneši duonos, tavo sprendimas dar pusvalandį pasilikti su draugais turėjo aiškią pasekmę: namuose kažkas tavęs laukė.
Atlikdamas tokius darbus vaikas matydavo, kad šeima juo pasitiki ir kad jo indėlis reikalingas. Pirmą kartą vienam eiti į parduotuvę galėjo būti nedrąsu, bet po kelių kartų tai tapdavo įprastu reikalu. Pasitikėjimas savimi augo iš tokių mažų patirčių, kai tai, kam anksčiau prireikdavo suaugusiojo pagalbos, galiausiai pavykdavo padaryti pačiam.
Kodėl po tiek metų labiausiai prisimename laisvę?
Pasakodami apie vaikystę žmonės lengviau prisimena vasaros vakarus kieme ar jausmą, kai pirmą kartą vieni dviračiu nuvažiavo toliau nuo namų. Tačiau toje pačioje kartoje buvo ir vaikų, kurie augo nepritekliuje, išgyveno šeimos sunkumus ar gaudavo daugiau pareigų, nei galėjo pakelti. Todėl du tais pačiais metais gimę kaimynai vaikystę gali prisiminti labai skirtingai.
Posakis „paskutinė laiminga karta“ patrauklus, nes daug kam primena konkretų vaikystės jausmą. Išeini į kiemą, draugai jau laukia, o iki vakarienės dar kelios valandos. Ką per jas nuveiksite, priklauso nuo jūsų. Būtent tokius laisvus laiko tarpus Gray’us vertina todėl, kad vaikas juose galėjo pajusti, kiek daug jau sugeba pats.



