Kai sistema dirba prieš save
Korupcija institucijose – tai ne tik abstrakti problema, apie kurią kalbama per rinkimų kampanijas ir tada saugiai pamirštama. Tai kasdienė realybė, kuri tiesiogiai paliečia kiekvieną iš mūsų: kai laukiame eilėje prie gydytojo ir matome, kaip kažkas „susitvarko” be eilės, kai statybų leidimas kaimynui išduodamas per savaitę, o mums – per pusę metų, kai mokesčių pinigai dingsta kažkur tarp biudžeto eilučių ir realių darbų. Institucijų korupcija yra sisteminis reiškinys, ir kaip bet kuri sistema – ji turi savo logiką, savo taisykles ir savo naudos gavėjus.
Lietuva čia nėra išimtis. Pagal Transparency International korupcijos suvokimo indeksą, šalis nuosekliai laikosi vidurio pozicijose tarp ES valstybių – geriau nei Bulgarija ar Rumunija, bet toli gražu ne taip gerai kaip Danija ar Suomija. Tai reiškia, kad problema egzistuoja, ji yra matoma, ir dar svarbiau – ji yra sprendžiama labai lėtai.
Korupcija nėra tik kyšiai – tai daug sudėtingesnė konstrukcija
Daugelis žmonių, išgirdę žodį „korupcija”, iš karto įsivaizduoja vokų su pinigais perdavimą po stalu. Tai – archajiškiausias ir kartu labiausiai matomas korupcijos pavidalas. Tačiau šiuolaikinė institucinė korupcija yra daug subtilesnė ir todėl daug pavojingesnė.
Štai kelios formos, kurias dažnai nepastebime arba laikome „normaliu reiškiniu”:
- Interesų konfliktas – kai valstybės tarnautojas priima sprendimus, kurie tiesiogiai naudoja jam pačiam ar jo artimiesiems. Klasikinis pavyzdys: savivaldybės tarybos narys balsuoja už žemės sklypo perskirstymą, nors jo šeimos narys yra to sklypo savininkas.
- Protekcionizmas ir nepotizmas – kai viešojo sektoriaus darbo vietos paskirstomos ne pagal kompetenciją, o pagal pažintis. „Mūsų žmogus” gauna postą, o kvalifikuotas kandidatas lieka nuošalyje.
- Sukamosios durys (angl. revolving door) – kai aukštas pareigūnas, baigęs kadenciją, iš karto pereina dirbti į privačią įmonę, kurią anksčiau reguliavo ar kuriai skyrė sutartis.
- Administracinė korupcija – kai procedūros tyčia apsunkinamos, kad žmonės mokėtų už jų „pagreitinimą”.
- Politinė korupcija – kai sprendimai priimami ne visuomenės, o rėmėjų ar lobistų interesais.
Kiekviena iš šių formų turi savo kainą – ir ji visada mokama iš visuomenės kišenės.
Kodėl institucijos tampa korupcinės – sisteminiai veiksniai
Lengva sakyti, kad korupcija egzistuoja, nes žmonės yra blogi. Bet tai – per paprastas atsakymas. Institucijų korupcija klesti ten, kur tam yra palankios sąlygos. Ir šios sąlygos dažnai sukuriamos pačios sistemos.
Pirma – skaidrumo stoka. Kai sprendimai priimami uždaruose posėdžiuose, kai viešųjų pirkimų dokumentai yra sunkiai prieinami, kai valstybės tarnautojų turto deklaracijos slepiamos po biurokratiniais sluoksniais – korupcija gauna erdvę klestėti. Tamsa yra geriausias korupcijos draugas.
Antra – silpna atskaitomybė. Kai niekas neatskaitingas niekam, kai kontrolės institucijos pačios yra priklausomos nuo tų, kuriuos turėtų tikrinti, kai baudžiamosios bylos dėl korupcijos vilkinamos metų metais – sistema siunčia aiškią žinutę: galima.
Trečia – mažos algos ir žemas prestižas. Tai skamba kaip pasiteisinimas, bet ekonominė logika čia veikia. Kai valstybės tarnautojas uždirba kelis kartus mažiau nei privačiame sektoriuje dirbantis jo kolega, o socialinis statusas yra žemas – pagunda papildomai „užsidirbti” yra realesnė. Tai nereiškia, kad visi taip daro, bet tai reiškia, kad sistema sukuria papildomą rizikos veiksnį.
Ketvirta – kultūriniai veiksniai. Posovietinėse visuomenėse, tarp kurių yra ir Lietuva, ilgai gyvavo „blato” kultūra – neoficialių mainų sistema, kur pažintys ir paslaugos buvo vienintelis būdas kažką gauti. Ši kultūra nemiršta per vieną kartą. Ji perduodama subtiliai: „taip visada buvo daroma”, „reikia mokėti susitvarkyti”, „be pažinčių nieko nepadarysi”.
Konkrečios sritys, kur korupcija labiausiai įsišaknijusi
Ne visos institucijos yra vienodai pažeidžiamos. Yra sektorių, kuriuose korupcija yra struktūriškai giliau įsišaknijusi, ir tai svarbu žinoti tiek piliečiams, tiek politikams, kurie deklaruoja norą kovoti su ja.
Sveikatos apsauga – tai turbūt labiausiai kasdieniškai jaučiama korupcijos sritis. Neoficialūs mokėjimai gydytojams, pirmenybė tiems, kas „susitvarko”, vaistų ir medicinos įrangos viešieji pirkimai, kuriuose nugali iš anksto žinomi dalyviai. Sveikatos sektoriuje korupcija turi tiesioginę kainą žmonių sveikatai ir gyvybei – tai ne abstrakti žala, o labai konkreti.
Statybos ir urbanistika – viešieji pirkimai, statybos leidimai, teritorijų planavimas. Čia sukasi dideli pinigai, sprendimai priimami siauro žmonių rato, o pasekmės – fiziškai matomos: pastatai, kurie neturėjo būti pastatyti, infrastruktūra, kuri kainavo tris kartus daugiau nei turėjo.
Teisėsauga ir teismai – tai ypač jautri sritis, nes ji yra paskutinė gynybos linija prieš visą kitą korupciją. Kai teismai yra paveikiami, kai prokuratūra veikia selektyviai, kai policija „nemato” tam tikrų nusikaltimų – visa sistema praranda prasmę. Lietuva čia turi savo skaudžių puslapių.
Savivaldybės – artimiausia piliečiams valdžios grandis ir kartu viena labiausiai pažeidžiamų. Mažesnė viešoji kontrolė, glaudesni ryšiai tarp verslo ir politikos, mažiau žiniasklaidos dėmesio – tai sudaro palankią terpę smulkiai, bet nuolatinei korupcijai.
Švietimas – egzaminų rezultatų klastojimas, diplomų pirkimas, priėmimo į prestižines mokyklas ar universitetus manipuliacijos. Tai mažiau matoma, bet labai reali problema, kuri tiesiogiai paveikia jaunų žmonių galimybes.
Ką daro valstybė – ir ko nepadaro
Lietuva turi Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) – instituciją, kuri teoriškai turėtų būti pagrindinė kovos su korupcija priemonė. STT dirba, vykdo tyrimus, kartais pasiekia reikšmingų rezultatų. Tačiau realybė yra tokia, kad institucija yra chroniškai nepakankamai finansuojama, jos tyrėjų skaičius yra neproporcingai mažas korupcijos mastui, o baudžiamosios bylos dažnai baigiasi arba labai švelniais nuosprendžiais, arba visai nutraukiamos.
Viešųjų pirkimų sistema reformuota ne kartą – įvestas CVP IS portalas, elektroniniai pirkimai, skaidrumo reikalavimai. Tai tikrai padėjo. Bet kartu atsirado naujų schemų: dirbtinai suskaidomi pirkimai, kad nepatektų į aukštesnio lygio kontrolę; techninės specifikacijos rašomos taip, kad atitiktų tik vieną konkretų tiekėją; subrangos grandinės, per kurias pinigai keliauja į susijusias įmones.
Turto deklaravimo sistema egzistuoja, bet jos efektyvumas yra ribotas. Deklaracijos tikrinamos formaliai, o ne sistemingai analizuojamos. Valstybinė mokesčių inspekcija ir STT teoriškai turėtų kryžmiškai tikrinti duomenis, bet praktikoje tai vyksta retai ir selektyviai.
Žurnalistų ir pilietinės visuomenės vaidmuo čia yra neįkainojamas – ir tai nėra tuščia frazė. Daugelį didžiausių korupcijos skandalų Lietuvoje pirmieji atskleidė ne teisėsaugos institucijos, o žurnalistai. Siemens skandalas, įvairios savivaldybių korupcijos schemos, politinės korupcijos atvejai – visa tai pirmiausia atkeliavo per tiriamuosius reportažus.
Kaip korupcija žaloja ne tik pinigus, bet ir visuomenę
Ekonominė korupcijos žala yra lengvai suskaičiuojama – bent jau apytiksliai. Pasaulio banko duomenimis, korupcija pasaulyje kasmet kainuoja apie 2,6 trilijono dolerių, o tai sudaro apie 5 proc. pasaulinio BVP. Lietuvos mastu tai – šimtai milijonų eurų, kurie galėjo eiti į mokyklas, ligonines, kelius.
Bet yra žala, kurios skaičiuoti neįmanoma, ir ji yra dar pavojingesnė. Tai – pasitikėjimo erozija. Kai žmonės nustoja tikėti, kad sistema gali dirbti sąžiningai, jie nustoja joje dalyvauti. Rinkimų aktyvumas krenta. Žmonės nebekreipiasi į institucijas su problemomis, nes žino, kad nieko nebus. Jaunimas emigruoja, nes mato, kad sėkmė priklauso ne nuo darbo, o nuo ryšių.
Yra ir dar vienas efektas, kurį retai minime: korupcija iškraipo konkurenciją. Kai verslas laimi sutartis ne dėl kokybės ar kainos, o dėl ryšių – rinkoje išlieka ne geriausi, o labiausiai prisitaikę. Tai ilgainiui žaloja visą ekonomiką, nes inovacijos ir efektyvumas nustoja būti svarbūs.
Ir galiausiai – korupcija normalizuoja neetišką elgesį. Kai vaikas auga matydamas, kaip tėvai „susitvarko” per pažintis, kai studentas mato, kad jo kolega nusipirko diplomą ir niekas neatsitiko, kai darbuotojas supranta, kad sąžiningai dirbantis kolega uždirba mažiau nei tas, kuris „moka susitvarkyti” – moraliniai standartai slenkasi. Ir tai yra ilgalaikis, kartų kartomis perduodamas nuodas.
Praktiniai žingsniai – ką gali padaryti paprastas pilietis
Čia daugelis straipsnių paprastai baigiasi kažkokiu abstrakčiu raginimu „būti aktyviais piliečiais”. Bet tai – per maža. Tad konkrečiai:
Pranešk apie korupciją. STT turi pranešimų sistemą, leidžiančią pranešti anonimiškai. Taip pat veikia platforma pranešk.lt. Daugelis žmonių nemano, kad jų pranešimas kažką pakeis – bet statistiškai, kuo daugiau pranešimų, tuo didesnė tikimybė, kad bus pradėtas tyrimas. Vienas pranešimas gali būti ignoruotas. Dešimt – jau sunkiau.
Naudok teisę gauti informaciją. Pagal Lietuvos teisę, kiekvienas pilietis turi teisę prašyti viešojo sektoriaus institucijų dokumentų. Viešųjų pirkimų sutartys, posėdžių protokolai, sprendimų pagrindimas – visa tai turėtų būti prieinama. Jei institucija atsisako – tai jau yra signalas ir pagrindas tolesniam tyrimui.
Balsuok informuotai. Prieš rinkimus patikrink kandidatų turto deklaracijas, jų balsavimo istoriją, ryšius su verslu. Portale manoseimas.lt galima rasti nemažai naudingos informacijos apie Seimo narių veiklą. Rinkimai yra vienas iš nedaugelio momentų, kai paprastas pilietis turi realią galią.
Remk nepriklausomą žiniasklaidą. Tiriamoji žurnalistika yra vienas efektyviausių korupcijos atskleidimo įrankių. Bet ji reikalauja resursų. Jei skaitai nepriklausomą portalą ar laikraštį – apsvarstyk prenumeratą. Tai nėra tik parama žurnalistams, tai – investicija į skaidresnę visuomenę.
Nekurk korupcijos paklausos. Tai skamba kaip moralizavimas, bet tai yra praktinis patarimas. Kiekvieną kartą, kai siūlome kyšį, kad „pagreitintume” procesą, mes ne tik dalyvaujame korupcijoje – mes ją finansuojame ir normalizuojame. Kartais tai reiškia ilgesnį laukimą. Bet ilgalaikis efektas yra svarbesnis.
Kai sistema pagaliau ima keistis – ir kodėl viltis nėra naivi
Lengva būti ciniku korupcijos klausimu. Ir suprantama – kai dešimtmečius matai tas pačias schemas, tuos pačius veidus, tuos pačius pažadus reformuoti ir tuos pačius rezultatus, optimizmas atrodo naivus. Bet istorija rodo, kad sistemos keičiasi – ir kartais greičiau nei tikimasi.
Gruzija dar prieš du dešimtmečius buvo viena korumpuočiausių posovietinių valstybių. Policija atvirai reikalavo kyšių, valstybinės institucijos veikė kaip privatūs verslai. Po 2003 metų revoliucijos ir radikalių reformų – policijos pertvarkos, atlyginimų didinimo, skaidrumo įvedimo – šalis per kelerius metus tapo viena mažiausiai korumpuotų regione. Tai nėra pasakos – tai dokumentuotas faktas.
Estija, kuri istoriškai turėjo panašias problemas kaip Lietuva, investavo į skaitmenizaciją ir skaidrumą taip agresyviai, kad šiandien yra viena skaidriausių valdymo sistemų Europoje. Kai viskas yra skaitmenizuota, kai kiekvienas sprendimas palieka skaitmeninį pėdsaką – korupcijai lieka mažiau erdvės.
Lietuva taip pat turi savo pažangos pavyzdžių. Elektroniniai viešieji pirkimai sumažino kai kurių schemų galimybes. Turto deklaravimo sistema, nors ir netobula, egzistuoja ir kartais veikia. STT per pastaruosius metus pasiekė kelių reikšmingų nuosprendžių. Pilietinė visuomenė yra aktyvesnė nei prieš dešimt metų.
Bet svarbiausia yra tai, kad korupcija nėra neišvengiama. Ji nėra kultūros ar genetikos klausimas. Ji yra sisteminė problema, kuriai yra sisteminiai sprendimai. Ir tie sprendimai žinomi – skaidrumas, atskaitomybė, tinkamas atlygis, stipri pilietinė visuomenė, nepriklausoma žiniasklaida, veikianti teisėsauga. Klausimas nėra „kaip?”. Klausimas yra „ar pakanka politinės valios ir visuomeninio spaudimo, kad tai įvyktų?”. O į šį klausimą atsakymą duoda ne institucijos. Jį duodame mes.