Kai „taip” virsta „ne” – apie tai, ką vengiame kalbėti garsiai
Santuoka Lietuvoje vis dar laikoma vienu svarbiausių gyvenimo įvykių. Vestuvės, baltos suknelės, ašaros iš laimės, tostai ir pažadai amžinai. Tačiau statistika kalba kitaip – kas antros poros kelias baigiasi skyrybomis. Ir nors apie vestuves kalbame garsiai, su nuotraukomis ir sveikinimais, apie skyrybas dažniausiai tylime arba šnabždamės. Tarsi tai būtų kažkokia gėda, nesėkmė, kurią reikia slėpti.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie abu šiuos gyvenimo etapus – ir apie tai, kas veda prie santuokos, ir apie tai, kas ją griauna. Be moralizavimo, be romantizavimo. Tiesiog sąžiningai.
Kodėl žmonės tuokiasi – ir ar tie motyvai keičiasi
Dar prieš kelis dešimtmečius santuoka buvo beveik neišvengiama. Susitikai žmogų, pabuvai kartu porą metų, tėvai pradėjo klausinėti, kaimynai žiūrėti kreivai – ir štai, jau planavai vestuves. Meilė, žinoma, buvo svarbi, bet ne vienintelė priežastis. Buvo ir praktinių sumetimų: bendras butas, socialinis statusas, vaikų susilaukimas.
Dabar situacija kitokia. Žmonės tuokiasi vėliau – vidutinis amžius pirmoje santuokoje Lietuvoje jau viršija 28 metus moterims ir 30 metų vyrams. Kartu gyventi be santuokos nebėra tabu. Vaikai gimsta ir nesusituokusioms poroms. Tai reiškia, kad tie, kurie šiandien nueina prie altoriaus ar į civilinės metrikacijos skyrių, dažniausiai tai daro sąmoningiau nei prieš 30 metų.
Tačiau sąmoningumas ne visada apsaugo nuo klaidų. Psichologai pastebi, kad daug porų tuokiasi dėl netinkamų priežasčių – iš baimės likti vienam, iš socialinio spaudimo, iš noro „sutvarkyti” jau ir taip sudėtingus santykius. Santuoka nėra gydymas. Ji nepašalina problemų, kurios egzistavo iki jos – paprastai tik jas sustiprina.
Praktinis patarimas: Prieš tuokiantis verta sau sąžiningai atsakyti į klausimą – ar aš noriu šio žmogaus, ar noriu santuokos kaip tokios? Tai skirtingi dalykai, ir painiojant juos vėliau gali būti labai skaudu.
Ką reiškia „geri santykiai” – ir kodėl mes dažnai to nesuprantame
Viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria poros, yra ta, kad daugelis iš mūsų neturėjo gero santykių modelio. Augome šeimose, kur tėvai arba tyliai kentėjo, arba garsiai pykosi, arba tiesiog gyveno kaip kaimynai po vienu stogu. Iš tokių modelių sunku išmokti, kaip atrodo sveiki, brandūs santykiai.
Romantinės komedijos ir socialiniai tinklai dar labiau iškreipia vaizdą. Mes matome tik gražias nuotraukas, tik šventes, tik laimingus momentus. Niekas nefilmuoja to, kaip po darbo dienos abu sėdi tyliai, nes nėra jėgų kalbėtis. Niekas neskelbia, kad jau trečią savaitę miegama atsisukus vienas nuo kito.
Geri santykiai nėra tie, kuriuose nėra konfliktų. Jie yra tie, kuriuose konfliktai sprendžiami. Kuriuose abu partneriai moka pasakyti „atsiprašau” ir tai reiškia. Kuriuose yra erdvės ir bendram laikui, ir individualiai erdvei. Kuriuose abu žmonės jaučiasi matomi ir girdimi – ne tik tada, kai viskas gerai.
Šeimos terapeutai dažnai mini vadinamąjį „keturių raitelių” modelį, kurį sukūrė psichologas Johnas Gottmanas. Jis išskyrė keturis elgesio modelius, kurie labiausiai griauna santykius: kritiką (ne situacijos, o žmogaus), panieka, gynybinį elgesį ir užsidarymą. Jei šie keturi elementai reguliariai pasirodo jūsų santykiuose – tai rimtas signalas, kad reikia pagalbos.
Skyrybų statistika Lietuvoje – skaičiai, kurie verčia susimąstyti
Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo, kad skyrybų skaičius šalyje išlieka aukštas. Kasmet išyra apie 10–12 tūkstančių šeimų. Santuokos trukmė iki skyrybų vidutiniškai siekia apie 13–14 metų – tai reiškia, kad daugelis porų išsilaiko gana ilgai, bet galiausiai vis tiek išsiskiria.
Įdomu tai, kad skyrybų iniciatyvos dažniau imasi moterys. Tai ne tik Lietuvos tendencija – panašūs duomenys fiksuojami ir kitose Europos šalyse. Sociologai tai aiškina tuo, kad moterys dažniau jaučia santykių kokybę kaip nepakankamą, o vyrai linkę laikytis status quo ilgiau, net jei santykiai nėra geri.
Vaikai yra dar vienas svarbus aspektas. Lietuvoje nemažai porų išsilaiko dėl vaikų – ir tai ne visada blogai, jei santykiai funkcionuoja. Tačiau tyrimai rodo, kad vaikai, augantys nuolat konfliktuojančių tėvų šeimoje, patiria daugiau žalos nei tie, kurių tėvai išsiskyrė, bet išlaikė pagarbius santykius.
Dar vienas svarbus momentas – ekonominė priklausomybė. Dalis porų lieka kartu ne dėl meilės ar net įpročio, o tiesiog todėl, kad finansiškai nėra kaip gyventi atskirai. Tai ypač aktualu regionuose, kur būsto kainos gal ir mažesnės, bet pajamos taip pat žymiai kuklesnės.
Kaip vyksta skyrybos Lietuvoje – proceso realybė
Daugelis žmonių, galvojančių apie skyrybas, bijo proceso. Ir iš dalies pagrįstai – tai nėra paprastas dalykas. Tačiau žinojimas, kaip viskas vyksta, padeda mažiau bijoti ir geriau pasiruošti.
Lietuvoje skyrybos galimos keliais būdais. Paprasčiausias – abipusiu sutarimu, kai abu sutuoktiniai susitaria dėl visų klausimų: turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos, alimentų. Tokiu atveju procesas gali trukti nuo kelių mėnesių iki pusės metų. Jei sutarimo nėra – procesas gali užtrukti žymiai ilgiau, ypač jei ginčijamas turtas ar vaikų globa.
Teismas visada atsižvelgia į vaikų interesus – tai yra pagrindinis principas. Vaiko gyvenamoji vieta, bendravimo tvarka su kitu tėvu, alimentų dydis – visa tai sprendžiama pirmiausia galvojant apie vaiko gerovę, o ne tėvų pageidavimus.
Keletas praktinių patarimų tiems, kurie svarsto apie skyrybas:
- Pasikonsultuokite su advokatu dar prieš pradedant procesą – net ir viena konsultacija gali padėti suprasti, ko tikėtis.
- Jei yra galimybė – išbandykite mediaciją. Tai procesas, kurio metu neutralus tarpininkas padeda porai susitarti. Pigiau, greičiau ir mažiau traumuojančiai nei teismas.
- Dokumentuokite bendrą turtą – sąskaitas, nekilnojamąjį turtą, paskolas. Tai padės išvengti ginčų vėliau.
- Jei yra vaikų – stenkitės išlaikyti pagarbų bendravimą su buvusiu partneriu. Vaikai tai mato ir jaučia.
- Ieškokite psichologinės pagalbos sau – skyrybos yra vienas stresą keliančių gyvenimo įvykių, ir tai normalu, kad reikia paramos.
Vaikų gerovė skyrybų metu – tai, apie ką tėvai dažnai pamiršta
Kalbant apie skyrybas, vaikai dažnai tampa tarsi šalutine tema – tarsi svarbiausia būtų turtas ir teisiniai formalumai. Tačiau iš tikrųjų vaikų patirtis skyrybų metu yra vienas svarbiausių aspektų, kuriam reikia skirti ypatingą dėmesį.
Vaikai, nepriklausomai nuo amžiaus, jaučia, kai šeimoje kažkas negerai. Net maži vaikai, kurie dar nemoka žodžiais išreikšti, ką jaučia, reaguoja į įtampą – tampa neramesni, blogiau miega, dažniau serga. Vyresni vaikai gali pradėti blogiau mokytis, užsidaryti savyje arba, priešingai, elgtis agresyviai.
Viena didžiausių klaidų, kurią daro besiskiriantys tėvai – naudoti vaikus kaip tarpininkus arba kaip informacijos šaltinius apie kitą tėvą. „Pasakyk mamai, kad…” arba „Ką tėtis veikė savaitgalį?” – tokie klausimai vaikui sukuria milžinišką emocinę naštą. Jis jaučiasi priverstas rinktis, jaučiasi kaltas, jaučiasi atsakingas už tėvų santykius.
Psichologai rekomenduoja tėvams kalbėtis su vaikais atvirai, bet amžiui tinkamai. Nereikia slėpti, kad šeimoje vyksta pokyčiai – vaikai tai ir taip žino. Tačiau reikia užtikrinti, kad vaikas suprastų: tai nėra jo kaltė, abu tėvai jį myli ir abu liks jo gyvenime.
Jei matote, kad vaikas sunkiai išgyvena skyrybas – ieškokite pagalbos. Vaikų psichologai, mokyklos psichologai, paramos grupės – visa tai yra prieinama ir gali labai padėti.
Gyvenimas po skyrybų – ne pabaiga, o kitas skyrius
Visuomenė dažnai žiūri į skyrybas kaip į nesėkmę. Tarsi žmogus, kuris išsiskyrė, kažką padarė ne taip, kažkur suklydo, kažką pralaimėjo. Toks požiūris yra ne tik klaidingas, bet ir žalingas.
Skyrybos gali būti drąsiausias ir sveikiausias sprendimas, kurį žmogus priima savo gyvenime. Likti santykiuose, kurie griauna, kurie žemina, kurie neleidžia augti – tai nėra dorybė. Tai tik baimė ir inercija.
Gyvenimas po skyrybų reikalauja laiko ir darbo. Pirmieji metai dažnai būna sunkiausi – reikia iš naujo kurti kasdienybę, finansus, socialinį gyvenimą. Daugelis žmonių pasakoja, kad jautėsi tarsi praradę ne tik partnerį, bet ir dalį savęs, dalį savo tapatybės.
Tačiau tie patys žmonės po kelių metų dažnai sako, kad skyrybos buvo vienas geriausių dalykų, nutikusių jų gyvenime. Kad pagaliau atrado save, savo norus, savo ribas. Kad išmoko, ko nori iš santykių ir ko tikrai nenori.
Praktiniai patarimai gyvenimui po skyrybų:
- Duokite sau laiko gedėti. Skyrybos yra praradimas, ir jį reikia išgyventi, o ne ignoruoti.
- Neskubėkite į naujus santykius – dažnai tai tik būdas pabėgti nuo skausmo, o ne tikras noras.
- Peržiūrėkite finansinę situaciją – sudarykite naują biudžetą, įvertinkite, ko reikia keisti.
- Palaikykite socialinius ryšius – skyrybų metu žmonės dažnai užsidaro, o tai tik gilina vienatvę.
- Jei turite vaikų – stenkitės išlaikyti kuo stabilesnę jų kasdienybę.
Kai meilė nebėra romantika – apie tai, kas iš tikrųjų laiko poras kartu
Grįžkime prie santuokos – bet ne prie tos, kurią matome filmuose. Prie tikros, kasdienės, su visais jos prieštaravimais ir sunkumais.
Ilgalaikiai tyrimai, atlikti su poromis, kurios išgyveno dešimtmečius kartu, rodo, kad juos laiko kartu ne aistra (ji keičiasi ir blėsta – tai normalu), o kažkas kita. Tai – pagarba. Draugystė. Bendros vertybės. Gebėjimas juoktis kartu. Ir, svarbiausia – sprendimas kiekvieną dieną rinktis tą žmogų, net kai jis erzina, net kai jis nusivilia, net kai jis nėra toks, kokio norėtum.
Santuoka nėra finišo linija – ji yra maratono pradžia. Ir kaip bet kuriame maratone, būna momentų, kai norisi sustoti, kai skauda, kai atrodo, kad nebeįmanoma. Tie, kurie išlaiko – ne todėl, kad jiems lengviau, o todėl, kad jie nusprendė bėgti toliau.
Tačiau kartais sustoti yra teisingas sprendimas. Kartais santykiai yra tokie pažeisti, kad jokios pastangos jų nebeišgelbės. Ir tai atpažinti – taip pat reikia drąsos ir išminties.
Nei santuoka, nei skyrybos nėra universaliai geri ar blogi. Tai tik įrankiai – ir kaip bet kuris įrankis, jų vertė priklauso nuo to, kaip ir kodėl jie naudojami. Svarbiausia – priimti sprendimus sąmoningai, su pagarba sau ir kitam žmogui, ir nepamiršti, kad gyvenimas tęsiasi nepriklausomai nuo to, ar ant piršto yra žiedas, ar ne.