Lietuva svarsto pasitraukimą iš Otavos konvencijos dėl priešpėstinių minų
Lietuvos Krašto apsaugos ministerija pateikė siūlymą dėl pasitraukimo iš Otavos konvencijos, kuri draudžia naudoti, kaupti, gaminti ir perduoti priešpėstines minas. Šis žingsnis buvo motyvuotas siekiu sustiprinti šalies gynybinius pajėgumus, atsižvelgiant į pasikeitusią saugumo situaciją regione. Ministerija pabrėžė, kad šiuo metu būtina turėti visas įmanomas priemones, kurios galėtų padėti apsaugoti šalies teritoriją nuo galimų grėsmių.
Siūlymas pasitraukti iš konvencijos sulaukė įvairių reakcijų tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje bendruomenėje. Kritikai teigia, kad toks žingsnis gali pakenkti Lietuvos įvaizdžiui kaip taiką ir saugumą remiančiai valstybei. Be to, pasitraukimas iš konvencijos gali sukelti neigiamų pasekmių santykiuose su kitomis šalimis, kurios yra šios konvencijos dalyvės.
Vis dėlto, Lietuvos valdžios atstovai pabrėžia, kad šis sprendimas yra būtinas siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą ir kad jis bus įgyvendintas tik po išsamių diskusijų ir konsultacijų su sąjungininkais. Jie taip pat pažymi, kad šiuo metu svarbiausia yra užtikrinti šalies gynybinius pajėgumus, atsižvelgiant į geopolitinius pokyčius ir galimas grėsmes.
Istorinis kontekstas ir Otavos konvencijos reikšmė
Otavos konvencija, oficialiai žinoma kaip Konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo uždraudimo bei jų sunaikinimo, buvo pasirašyta 1997 metais ir įsigaliojo 1999-aisiais. Lietuva prie šios konvencijos prisijungė 2003 metais, tuo parodydama savo įsipareigojimą tarptautinei humanitarinei teisei.
Konvencija šiuo metu vienija 164 valstybes, tačiau kelios didžiosios karinės galios, įskaitant JAV, Rusiją, Kiniją ir Indiją, nėra jos narės. Šios šalys išlaiko priešpėstines minas savo arsenale kaip svarbią gynybos priemonę.
Geopolitinė situacija ir gynybos poreikiai
Pastaruoju metu Lietuvos saugumo situacija ženkliai pasikeitė, ypač po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais. Lietuva, kaip NATO narė, turint 679 km sieną su Rusijos Kaliningrado sritimi ir Baltarusija, jaučia didėjantį spaudimą stiprinti savo gynybos pajėgumus.
Krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus neseniai pareiškė: „Turime realiai įvertinti grėsmes ir turėti visas įmanomas priemones savo teritorijai apsaugoti. Priešpėstinės minos yra efektyvus atgrasymo ir teritorijos apsaugos įrankis, ypač turint ribotus žmogiškuosius išteklius.„
Gynybos ekspertai pažymi, kad šiuolaikinės priešpėstinės minos gali būti naudojamos su nuotoliniu valdymu ir savidestrukcijos mechanizmais, kas ženkliai sumažina civilių aukų riziką – vieną pagrindinių argumentų prieš šių ginklų naudojimą.
Tarptautinė reakcija ir sąjungininkų pozicija
Lietuvos iniciatyva sulaukė nevienareikšmės reakcijos iš NATO sąjungininkų. Lenkija, kuri taip pat turi bendrą sieną su Rusija ir Baltarusija, išreiškė supratimą dėl Lietuvos pozicijos. Tuo tarpu Skandinavijos šalys, ypač Norvegija ir Danija, kurios aktyviai remia minų draudimą, išreiškė susirūpinimą.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas komentavo situaciją atsargiai, teigdamas, kad „kiekviena šalis turi teisę priimti sprendimus dėl savo nacionalinio saugumo, tačiau svarbu, kad tokie sprendimai būtų derinami su sąjungininkais ir atitiktų tarptautinę teisę„.
JAV ambasada Vilniuje priminė, kad nors JAV nėra Otavos konvencijos narė, ji yra didžiausia pasaulyje minų šalinimo programų rėmėja ir skatina atsakingą požiūrį į šiuos ginklus.
Tarp saugumo ir humanitarinių vertybių
Diskusija dėl Lietuvos pasitraukimo iš Otavos konvencijos iškelia fundamentalų klausimą apie balansą tarp nacionalinio saugumo ir humanitarinių vertybių. Priešpėstinės minos istoriškai sukėlė daug civilių aukų, ypač konflikto zonose, ir jų poveikis gali tęstis dešimtmečius po karo pabaigos.
Tačiau naujausios kartos „išmaniosios” minos su savidestrukcijos mechanizmais ir nuotoliniu valdymu gali sumažinti šią riziką. Be to, Lietuva pabrėžia, kad minos būtų naudojamos tik gynybiniais tikslais ir aiškiai pažymėtose teritorijose.
Prezidentas Gitanas Nausėda pakomentavo: „Turime suprasti, kad gyvename kitokiame pasaulyje nei prieš dešimtmetį. Saugumo situacija reikalauja peržiūrėti kai kuriuos ankstesnius įsipareigojimus, tačiau bet koks sprendimas turi būti priimtas po išsamių diskusijų ir įvertinus visus aspektus.„
Gynybos pertvarka naujų grėsmių akivaizdoje
Pasitraukimas iš Otavos konvencijos yra tik vienas iš Lietuvos gynybos politikos pokyčių. Šalis neseniai padidino gynybos biudžetą iki 3% BVP, viršydama NATO reikalavimą (2%), ir planuoja jį didinti iki 3,5% iki 2030 metų.
Lietuva taip pat modernizuoja savo kariuomenę, įsigydama naujų ginklų sistemų, įskaitant vokiškus tankus „Leopard”, amerikietiškas raketų sistemas HIMARS ir turkiškus kovinius dronus „Bayraktar”.
Saugumo dilema XXI amžiuje
Lietuvos svarstymai apie pasitraukimą iš Otavos konvencijos atspindi platesnę saugumo dilemą, su kuria susiduria daugelis valstybių šiandieniniame pasaulyje. Kaip užtikrinti savo piliečių saugumą, išlaikant įsipareigojimus tarptautinei teisei ir humanitariniams principams?
Šis klausimas tapo ypač aktualus po Rusijos agresijos Ukrainoje, kuri parodė, kad konvenciniai karai Europoje vis dar įmanomi. Lietuva, būdama NATO rytiniame flange, jaučia ypatingą atsakomybę stiprinti savo gynybą ne tik dėl savęs, bet ir kaip Aljanso dalis.
Sprendimas dėl pasitraukimo iš Otavos konvencijos dar nėra galutinis – jis bus svarstomas Seime ir vyriausybėje, konsultuojantis su sąjungininkais. Tačiau pati diskusija jau rodo, kad Lietuva yra pasiryžusi peržiūrėti savo gynybos strategiją atsižvelgdama į naują geopolitinę realybę, net jei tai reiškia sudėtingus kompromisus tarp saugumo ir tarptautinių įsipareigojimų.
Tarp karo rūko ir taikos vilties
Lietuvos svarstymai dėl Otavos konvencijos atspindi platesnį Europos saugumo architektūros persilaužimą. Kai kurie mato šį žingsnį kaip pragmatišką prisitaikymą prie naujų grėsmių, kiti – kaip pavojingą atsitraukimą nuo humanitarinių principų. Tačiau viena aišku – saugumo paradigma Europoje keičiasi, ir valstybės ieško naujų būdų apsaugoti savo teritoriją ir piliečius. Šioje naujoje realybėje Lietuva bando rasti savo kelią, balansuodama tarp karinės galios stiprinimo ir tarptautinių įsipareigojimų išlaikymo. Ar pasitraukimas iš Otavos konvencijos taps precedentu kitoms regiono valstybėms, ar liks izoliuotu atvejo tyrimu, parodys tik laikas. Tačiau diskusija jau dabar verčia mus permąstyti, ką reiškia saugumas XXI amžiuje ir kokia kaina esame pasiryžę jį užtikrinti.