Lietuvos siūlymas pasitraukti iš Otavos konvencijos: gynybos stiprinimas ar žingsnis atgal?
Lietuvos Krašto apsaugos ministerija pateikė siūlymą dėl pasitraukimo iš Otavos konvencijos, kuri draudžia naudoti, kaupti, gaminti ir perduoti priešpėstines minas. Šis žingsnis buvo motyvuotas siekiu sustiprinti šalies gynybinius pajėgumus, atsižvelgiant į besikeičiančią saugumo situaciją regione. Ministerija teigia, kad dabartinė geopolitinė padėtis reikalauja lankstesnio požiūrio į gynybos priemones, o priešpėstinės minos galėtų būti efektyvi priemonė atgrasyti potencialius agresorius.
Geopolitinis kontekstas
Lietuvos sprendimas svarstomas ypatingai įtemptame geopolitiniame kontekste. Po Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 metais, Baltijos šalys tapo dar labiau susirūpinusios dėl savo saugumo. Lietuva, turinti 227 km sieną su Rusijos Kaliningrado sritimi ir 679 km su Baltarusija, ieško būdų, kaip sustiprinti savo teritorijos gynybą.
Krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus neseniai pažymėjo, kad „priešpėstinės minos yra vienas iš efektyviausių ir ekonomiškiausių būdų sulėtinti priešo pajėgų judėjimą ir apsaugoti strategiškai svarbias teritorijas”. Anot jo, šiuolaikinės minos gali būti aprūpintos savidestrukcijos mechanizmais, kurie sumažina ilgalaikę grėsmę civiliams.
Tarptautinė reakcija
Siūlymas pasitraukti iš konvencijos sukėlė diskusijas tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje bendruomenėje. Kritikai teigia, kad toks žingsnis gali pakenkti Lietuvos įvaizdžiui kaip taiką palaikančiai valstybei ir sukelti neigiamas pasekmes tarptautiniu mastu. Be to, yra nuogąstavimų, kad priešpėstinės minos gali kelti pavojų civiliams gyventojams ir sukelti humanitarines problemas.
Tarptautinė kampanija už priešpėstinių minų uždraudimą (ICBL) jau išreiškė susirūpinimą dėl Lietuvos ketinimų. Organizacijos atstovė Mary Wareham pabrėžė, kad „per 25 metus nuo konvencijos pasirašymo, ji tapo viena sėkmingiausių nusiginklavimo sutarčių, išgelbėjusi tūkstančius gyvybių ir sumažinusi minų aukas beveik 90%”.
NATO sąjungininkai turi skirtingus požiūrius į šį klausimą. JAV, nors ir nėra Otavos konvencijos narė, yra didžiausia pasaulyje minų valymo rėmėja. Tuo tarpu Suomija, kuri ilgą laiką laikėsi nuošalyje nuo konvencijos dėl savo ilgos sienos su Rusija, 2012 metais vis dėlto prisijungė prie sutarties.
Alternatyvos ir technologiniai sprendimai
Gynybos ekspertai pabrėžia, kad šiuolaikinės technologijos siūlo alternatyvas tradicinėms priešpėstinėms minoms. Pavyzdžiui, išmaniosios minos su nuotoliniu valdymu, kurios gali būti deaktyvuotos po konflikto, arba vadinamosios „dirbtinės kliūtys” – elektroniniai jutikliai, dronai ir kitos priemonės, kurios gali atlikti panašią funkciją be ilgalaikio pavojaus civiliams.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Tomas Janeliūnas pažymi: „Technologiniai sprendimai gali suteikti panašų atgrasymo efektą, tačiau reikia įvertinti jų kaštus ir praktinį pritaikomumą Lietuvos sąlygomis. Priešpėstinės minos yra pigus sprendimas, bet ar jis vertas moralinės ir politinės kainos?”
Nepaisant to, Lietuvos valdžia pabrėžia, kad bet kokie sprendimai bus priimami atsakingai, atsižvelgiant į nacionalinius interesus ir tarptautinius įsipareigojimus. Šiuo metu siūlymas yra svarstomas ir bus aptartas su sąjungininkais bei partneriais, siekiant rasti optimalų sprendimą, kuris užtikrintų tiek šalies saugumą, tiek tarptautinį bendradarbiavimą.
Tarp Marso ir Veneros: saugumo dilemos aklavietė
Lietuvos svarstymai apie pasitraukimą iš Otavos konvencijos atspindi klasikinę saugumo dilemą – balansavimą tarp humanitarinių vertybių ir nacionalinio saugumo imperatyvų. Tai primena seną romėnų posakį: „Jei nori taikos, ruoškis karui”. Paradoksalu, bet kartais būtent pasiruošimas blogiausiam scenarijui tampa geriausiu taikos garantu.
Istorija rodo, kad tarptautinės normos ir sutartys veikia geriausiai, kai jos atitinka realią geopolitinę situaciją. Kai kurios NATO šalys, tokios kaip JAV, Lenkija ir Estija, jau dabar rimtai svarsto savo poziciją dėl priešpėstinių minų, atsižvelgdamos į Rusijos grėsmę. Lietuvai tenka nelengvas uždavinys – išlaikyti pusiausvyrą tarp atgrasymo politikos ir įsipareigojimo tarptautinei teisei.
Galbūt šioje diskusijoje svarbiausias klausimas yra ne „ar”, bet „kaip” – kaip užtikrinti savo sienų saugumą minimaliai rizikuojant civilių gyvybėmis ir nepažeidžiant humanitarinių principų. Atsakymas tikriausiai slypi ne kraštutinumuose, o protingame balanse tarp technologinių inovacijų, strateginio planavimo ir tarptautinio bendradarbiavimo.