Vaikų kelionė į mokyklą ir senjorų į sodus: kaip iš siaubo filmo
Kiekvieną rytą tėvai su nerimu išleidžia savo vaikus į mokyklą, o senjorai, norėdami pasiekti savo sodus, susiduria su daugybe iššūkių. Šios kelionės dažnai primena scenas iš siaubo filmų dėl prastos infrastruktūros ir nesaugių sąlygų.
Kasdieniai vaikų iššūkiai
Vaikams, einantiems į mokyklą, tenka kirsti judrias gatves, kuriose nėra pėsčiųjų perėjų ar šviesoforų. Tėvai nuolat nerimauja dėl savo atžalų saugumo, nes vairuotojai dažnai nepaiso greičio apribojimų, o pėsčiųjų perėjos yra prastai matomos. Be to, šaligatviai dažnai būna prastos būklės arba jų visai nėra, todėl vaikai priversti eiti kelkraščiu, kur kyla didelė rizika būti partrenktiems.
Statistika rodo, kad Lietuvoje kasmet įvyksta apie 200 eismo įvykių, kuriuose nukenčia vaikai pakeliui į mokyklą. Ypač pavojingos yra priemiestinės zonos, kur infrastruktūra nėra pritaikyta pėstiesiems. Pavyzdžiui, Vilniaus rajone, Avižienių, Riešės ir Zujūnų apylinkėse, vaikai priversti dalį kelio eiti visiškai be šaligatvių, o žiemą situacija dar pablogėja dėl nevalomų takų ir prastai apšviestų gatvių.
Senjorų vargai keliaujant į sodus
Senjorai, norintys pasiekti savo sodus, taip pat susiduria su daugybe kliūčių. Viešasis transportas dažnai būna nepatogus ir retai kursuoja, todėl vyresnio amžiaus žmonės priversti ilgai laukti stotelėse. Be to, autobusai ir troleibusai dažnai būna perpildyti, o tai sukelia papildomų nepatogumų ir pavojų. Keliai į sodus dažnai būna prastos būklės, o pėsčiųjų takai – apleisti, todėl senjorams sunku saugiai pasiekti savo tikslą.
Lietuvoje yra per 200 tūkstančių sodininkų bendrijų narių, kurių didelę dalį sudaro vyresnio amžiaus žmonės. Ypač sudėtinga situacija yra atokesnėse vietovėse, kur autobusai kursuoja vos 2-3 kartus per dieną. Pavyzdžiui, populiariuose Kauno rajono sodų bendrijose „Dobilas” ir „Nemunas” sezono metu autobusai būna perpildyti, o daugeliui senjorų tenka stovėti visą kelionę. Neretai jie priversti nešti sunkius krepšius su daržovėmis ir vaisiais, o tai kelia grėsmę jų sveikatai.
Infrastruktūros spragos
Daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių infrastruktūra nėra pritaikyta pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms. Remiantis Susisiekimo ministerijos duomenimis, tik 65% miestų gatvių turi tinkamus šaligatvius, o priemiesčiuose šis skaičius nukrenta iki 30%. Šviesoforai su garsiniu signalu, skirti silpnaregiams, įrengti tik didžiuosiuose miestuose, o mažesniuose miesteliuose jų praktiškai nėra.
Ypač problematiška situacija yra žiemos metu, kai dėl sniego ir ledo susidaro papildomos kliūtys. Daugelis savivaldybių neskiria pakankamai dėmesio šaligatvių valymui, prioritetą teikdamos automobilių keliams.
Saugumo užtikrinimo priemonės
Šios problemos reikalauja skubių sprendimų. Savivaldybės turėtų investuoti į infrastruktūros gerinimą, įrengti daugiau pėsčiųjų perėjų ir šviesoforų, taip pat užtikrinti, kad viešasis transportas būtų patogus ir prieinamas visiems gyventojams. Tik taip galima užtikrinti, kad vaikų ir senjorų kelionės būtų saugios ir patogios.
Europos Sąjungos šalyse egzistuoja daug gerųjų praktikų, kurias būtų galima pritaikyti Lietuvoje. Pavyzdžiui, Olandijoje mokyklų prieigose įrengtos specialios „saugios zonos”, kur greitis ribojamas iki 30 km/h, o Suomijoje veikia „geltonųjų autobusų” sistema, užtikrinanti, kad vaikai būtų saugiai nuvežami į mokyklas.
Kelias į priekį: bendruomenės ir valdžios bendradarbiavimas
Daugelyje Lietuvos vietovių bendruomenės imasi iniciatyvos spręsti šias problemas. Pavyzdžiui, Kauno rajono Garliavos gyventojai sukūrė „Saugaus kelio į mokyklą” žemėlapį, kuriame pažymėtos pavojingiausios vietos ir saugiausi maršrutai. Tėvai organizuoja „pėsčiųjų autobusus” – grupės vaikų, lydimų suaugusiųjų, keliauja į mokyklą kartu.
Sodininkų bendrijos taip pat ieško sprendimų – organizuoja bendrą transportą, steigi pavėžėjimo grupes socialiniuose tinkluose. Tačiau šios iniciatyvos negali pakeisti sisteminio požiūrio ir būtinų infrastruktūros pokyčių.
Kelio pabaiga ar naujos pradžios viltis?
Vaikų ir senjorų kasdienės kelionės neturėtų priminti išgyvenimo žaidimo. Tai, kas daugeliui atrodo kaip paprastas kasdieninis veiksmas – nueiti į mokyklą ar sodą – pažeidžiamiausioms grupėms tampa tikru iššūkiu. Infrastruktūros gerinimas nėra tik komforto klausimas – tai saugumo ir gyvenimo kokybės reikalas.
Reikalingas kompleksinis požiūris, apimantis tiek fizinės infrastruktūros gerinimą, tiek visuomenės švietimą, tiek transporto sistemos pertvarkymą. Kol nepradėsime į miestų ir gyvenviečių planavimą žiūrėti per pažeidžiamiausių gyventojų prizmę, tol šie „siaubo filmai” tęsis kasdien. Laikas pakeisti scenarijų ir sukurti istoriją, kurioje kelionė į mokyklą ar sodą būtų saugi ir maloni visiems.