Popiežius Pranciškus – tiltas tarp religijos ir socialinio teisingumo

Lietuvos socialdemokratų partijos narys Gintautas Paluckas teigia, kad popiežius Pranciškus daro didelę įtaką ne tik Bažnyčiai, bet ir visiems pasauliečiams. Pasak Palucko, popiežius Pranciškus yra išskirtinė asmenybė, kuri sugeba kalbėti apie aktualias socialines problemas ir skatinti dialogą tarp skirtingų visuomenės grupių. Jis pabrėžia, kad popiežius dažnai atkreipia dėmesį į socialinį teisingumą, skurdą ir aplinkosaugą, kas yra svarbu ne tik tikintiesiems, bet ir visiems žmonėms. Paluckas taip pat pažymi, kad popiežius Pranciškus skatina atvirumą ir supratimą, kas yra būtina šiuolaikiniame pasaulyje, siekiant spręsti globalias problemas.

Revoliucinis požiūris į Bažnyčios vaidmenį

Jorge Mario Bergoglio, tapęs popiežiumi Pranciškumi 2013 metais, iš karto ėmėsi keisti Katalikų bažnyčios įvaizdį ir prioritetus. Kilęs iš Argentinos, jis tapo pirmuoju popiežiumi iš Pietų Amerikos ir pirmuoju jėzuitu šiame poste. Jo pasirinktas vardas – pagerbiant šv. Pranciškų Asyžietį – jau nuo pat pradžių signalizavo apie jo prioritetus: rūpinimąsi vargšais ir gamta.

Paluckas atkreipia dėmesį, kad popiežiaus Pranciškaus 2015 metais paskelbta enciklika „Laudato Si” tapo pirmuoju tokio lygio Bažnyčios dokumentu, skirtu aplinkosaugos klausimams. „Šis dokumentas peržengė religines ribas ir tapo svarbiu šaltiniu net ir sekuliarioms organizacijoms, kovojančioms su klimato kaita,” – pastebi politikas.

Socialinis teisingumas – bendras vardiklis

Nors Paluckas atstovauja socialdemokratinei politinei krypčiai, o popiežius – religinei institucijai, jų požiūriai į socialinį teisingumą turi nemažai bendrų sąlyčio taškų. Pranciškaus dažnai kartojami raginimai kurti „ekonomiką, kuri tarnauja žmonėms, o ne atvirkščiai” atliepia daugelio kairiųjų politinių jėgų programines nuostatas.

„Popiežius ne kartą kritikavo neoliberalią ekonomiką ir ‘nulašėjimo teoriją’, pagal kurią turto kaupimasis viršuje esą savaime padeda ir žemesniems visuomenės sluoksniams. Tai labai artima socialdemokratiniam požiūriui,” – pabrėžia Paluckas.

Pranciškus yra atvirai pasisakęs prieš socialinę nelygybę, darbo jėgos išnaudojimą ir finansų rinkų spekuliacijas. 2020 metais išleistoje enciklikoje „Fratelli Tutti” jis pasmerkė „magišką rinkos teorijos tikėjimą” ir paragino kurti naują socialinę bei ekonominę tvarką, pagrįstą solidarumu.

Dialogas su skirtingomis grupėmis

Paluckas pastebi, kad popiežius Pranciškus, skirtingai nei kai kurie jo pirmtakai, aktyviai siekia dialogo su įvairių pažiūrų žmonėmis. „Jo atvirumas diskusijai ir gebėjimas išklausyti kitaip manančius yra pavyzdys, kaip turėtų elgtis ir politikai,” – sako LSDP narys.

Pranciškaus pastangos užmegzti ryšius su kitomis religijomis taip pat sulaukė dėmesio. 2019 metais jis tapo pirmuoju popiežiumi, apsilankiusiu Arabijos pusiasalyje, kur pasirašė istorinį dokumentą apie žmonijos brolybę su vienu iškiliausių islamo dvasininkų, Al-Azhar universiteto didžiuoju imamu Ahmedu al-Tayebu.

Popiežius taip pat yra rodęs didesnį atvirumą LGBT+ bendruomenei, nors ir nekeisdamas pagrindinių Bažnyčios doktrinų. Jo garsioji frazė „Kas aš toks, kad teisčiau?” tapo savotišku posūkio tašku Bažnyčios santykiuose su šia bendruomene.

Tiltai, ne sienos: popiežiaus palikimas mūsų laikams

Popiežius Pranciškus, būdamas jau 87-erių, ir toliau išlieka vienu įtakingiausių pasaulio lyderių, kurio žodis pasiekia toli už Bažnyčios ribų. Jo gebėjimas kalbėti apie sudėtingas problemas paprastai ir tiesiai suteikia jam unikalią galimybę formuoti visuomenės nuomonę.

Palucko teigimu, Pranciškaus mokymas apie „tiltų, o ne sienų statymą” yra ypač aktualus šiandieniniame poliarizuotame pasaulyje. „Kai daugelis politikų kalba apie atsiribojimą ir izoliaciją, popiežius primena mums apie solidarumo ir bendro gėrio svarbą,” – pabrėžia politikas.

Nepaisant skirtingų ideologinių pozicijų, popiežiaus Pranciškaus raginimas rūpintis silpniausiais visuomenės nariais ir planeta tampa universaliu šių laikų imperatyvu. Galbūt būtent tai ir yra didžiausias jo nuopelnas – sugebėjimas priminti mums apie bendras vertybes, kurios jungia skirtingus žmones, nepriklausomai nuo jų tikėjimo ar politinių įsitikinimų. Šiame susiskaldžiusiame pasaulyje toks balsas tampa ne tik reikalingas, bet ir būtinas.