Kas iš tikrųjų lemia rinktinės sėkmę – treneris ar žaidėjai?
Šis klausimas futbolo, krepšinio ar rankinio gerbėjų tarpe kyla reguliariai – ypač tada, kai nacionalinė rinktinė pralaimėja svarbų mačą arba, priešingai, netikėtai pasiekia puikių rezultatų. Vieniems atrodo, kad viskas priklauso nuo to, kas stovi ant suolelio ir rodo taktines korteles. Kitiems – kad treneris tėra dekoracija, o tikrąją kovą laimi tie, kurie išeina į aikštę. Tiesa, kaip dažniausiai būna, yra kažkur per vidurį, bet ne visada ten, kur tikimasi.
Lietuvos sporto kontekste šis klausimas ypač aktualus. Mes esame nedidelė šalis, neturinti begalinio talentų rezervuaro kaip Prancūzija ar Brazilija. Čia kiekvienas sprendimas – kas treniruoja, kas kviečiamas į rinktinę, kokia taktika pasirenkama – turi daug didesnę reikšmę nei megavalstybėse, kur net ir vidutiniškas treneris gali pasiekti gerų rezultatų vien dėl to, kad turi iš ko rinktis.
Trenerio vaidmuo – ne tik taktika ant popieriaus
Daugelis žmonių mano, kad trenerio darbas – tai schemos, taktiniai variantai ir sprendimai, ką statyti į pagrindinę sudėtį. Bet tai tik ledkalnio viršūnė. Geras rinktinės treneris iš tikrųjų yra kažkas tarp psichologo, diplomato, vadybininko ir sporto specialisto.
Paimkime paprastą pavyzdį. Rinktinėje žaidėjai susirenka kelioms dienoms ar savaitėms – jie nėra kasdien kartu kaip klubo komanda. Jie atsivežia skirtingus žaidimo įpročius, skirtingas sistemas, kuriose dirba savo klubuose, ir ne visada lengva tai suderinti. Trenerio užduotis – per trumpą laiką sukurti kažką panašaus į komandą, kuri veiktų kaip vienetas. Tai reikalauja ne tik taktinio išmanymo, bet ir gebėjimo kalbėti su žmonėmis, motyvuoti, spręsti konfliktus.
Yra žinomų atvejų, kai pasaulinio lygio treneriai su puikiais žaidėjais nepasiekė nieko, nes tiesiog negalėjo sukurti tinkamos atmosferos. Ir atvirkščiai – vidutinio lygio treneriai su vidutiniais žaidėjais pasiekdavo stebinančių rezultatų, nes mokėjo suburti kolektyvą ir įkvėpti tikėjimą pergale.
Rinktinės sudėties formavimas – menas, kuris retai įvertinamas
Kai treneris skelbia rinktinės sąrašą, visuomenė dažniausiai reaguoja dviem būdais: arba klausia, kodėl nepakviestas tas ar kitas žaidėjas, arba abejoja, ar pakviestas žaidėjas tikrai vertas vietos. Retai kas susimąsto, kiek sudėtingas yra pats šis procesas.
Rinktinės sudėtis – tai ne tiesiog geriausių žaidėjų sąrašas. Tai balansas tarp kelių faktorių:
- Forma ir sveikata – žaidėjas gali būti talentingiausias šalyje, bet jei jis traumuotas arba blogoje formoje, jo kvietimas neduos naudos
- Taktinis tinkamumas – ar žaidėjas tinka prie pasirinktos sistemos? Puikus gynėjas, įpratęs žaisti zonine gynyba, gali visiškai pasimesti sistemoje, kur reikia individualios gynybos
- Psichologinis klimatas – ar žaidėjai sugyvens? Ar nebus asmeninių konfliktų, kurie ardo komandą iš vidaus?
- Perspektyva – kartais verta pakviesti jaunesnį, dar nesubrendusį žaidėją, kad jis įgytų patirties ir ateityje būtų stipresnis
- Lyderystė – reikia žmonių, kurie sunkiomis akimirkomis paims situaciją į rankas
Lietuvos krepšinio rinktinė per pastaruosius dešimtmečius buvo geras pavyzdys, kaip svarbu rasti tinkamą balansą. Turėjome periodus, kai turėjome daug talentingų žaidėjų, bet rezultatai buvo vidutiniški. Ir turėjome momentų, kai žaidėjų kokybė buvo žemesnė, bet komanda veikė kaip vienetas ir pasiekdavo daugiau.
Užsienio treneriai – sprendimas ar problema?
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, periodiškai kyla diskusija: ar reikia kviesti užsienio trenerį vadovauti nacionalinei rinktinei? Argumentai abiem pusėm yra, ir jie nėra beprasmiški.
Užsienio trenerio privalumai akivaizdūs – jis atsineša kitokį požiūrį, kitokią patirtį, galbūt dirbo su aukštesnio lygio žaidėjais ir žino, kaip atrodo tikras aukštas lygis. Jis nėra susijęs su vietinėmis grupuotėmis, draugystėmis ar senbuvių kultūra, kuri kartais trukdo priimti objektyvius sprendimus. Jis gali pamatyti dalykus, kurių vietinis treneris tiesiog nepastebi, nes yra per daug įpratęs prie esamos situacijos.
Tačiau yra ir rimtų minusų. Kalba – ne tik komunikacijos priemonė, bet ir kultūros dalis. Treneris, kuris nesupranta, kaip lietuviai mąsto, kaip reaguoja į kritiką, kokios yra mūsų sporto tradicijos, gali daryti klaidas, kurių niekada nedarytų vietinis specialistas. Be to, užsienio treneriai dažnai atsivežia savo komandą – asistentus, analizuotojus – ir tai reiškia, kad vietiniai specialistai netenka galimybės mokytis ir augti.
Praktinis patarimas čia būtų toks: jei jau kviečiamas užsienio treneris, labai svarbu, kad šalia jo dirbtų bent vienas vietinis asistentas su realia įtaka, o ne tik kaip vertėjas. Taip žinios persiduoda, ir po kelerių metų šalis turi daugiau kompetentingų specialistų.
Jaunimo rinktinės – kur iš tikrųjų formuojamas ateities pagrindas
Čia yra tema, apie kurią kalbama per mažai. Visi susijaudinę dėl pagrindinės rinktinės rezultatų, bet retai kas analizuoja, kas vyksta jaunimo lygmenyje. O būtent ten formuojasi ateities žaidėjai ir, svarbiausia, ateities treneriai.
Jaunimo rinktinės trenerio darbas iš esmės skiriasi nuo darbo su suaugusiais. Čia svarbiausia ne tik laimėti turnyrus, bet ir ugdyti žaidėjus. Kartais tai reiškia, kad reikia priimti sprendimus, kurie trumpuoju laikotarpiu pablogina rezultatą, bet ilguoju – duoda daugiau naudos. Pavyzdžiui, leisti jaunam žaidėjui žaisti pozicijoje, kuri jam dar sunkiai sekasi, bet kurioje jis turi potencialo augti.
Lietuvoje ši sritis vis dar turi daug erdvės tobulėti. Jaunimo treneriai dažnai gauna mažiausiai dėmesio, mažiausiai finansavimo ir mažiausiai prestižo – nors iš tikrųjų jų darbas yra pats svarbiausias ilgalaikėje perspektyvoje. Jei norime, kad po dešimties metų turėtume stiprią pagrindinę rinktinę, šiandien turime investuoti į jaunimo ugdymą.
Konkreti rekomendacija: jaunimo rinktinių treneriai turėtų gauti tokį patį ar net didesnį profesinį palaikymą kaip pagrindinės rinktinės treneriai. Reguliarūs seminarai, galimybė stebėti aukšto lygio turnyrų treniruotes, mainų programos su kitomis šalimis – visa tai turėtų būti ne išimtis, o norma.
Taktika ir sistema – kai trenerio idėja susiduria su realybe
Kiekvienas treneris turi savo filosofiją. Vienas tiki agresyvia gynyba, kitas – greitais kontratakomis, trečias – kantriai kontroliuojamu žaidimu. Ir tai yra normalu – nėra vienos teisingos sistemos, kuri tiktų visoms situacijoms ir visiems žaidėjams.
Problema kyla tada, kai treneris bando pritaikyti savo sistemą žaidėjams, kurie tam nėra tinkami. Tai – viena dažniausių klaidų tiek klubiniame, tiek rinktinių sporte. Treneris atsineša savo idėją ir bando ją įgyvendinti nepriklausomai nuo to, ar turimi žaidėjai gali tai atlikti.
Geras treneris moka rasti balansą – jis turi savo principus ir filosofiją, bet sugeba juos adaptuoti prie turimų žmogiškųjų išteklių. Jei rinktinėje nėra greito ir vikraus krašto puolėjo, nereikia kurti sistemos, kuri visiškai priklauso nuo tokio žaidėjo. Reikia rasti sistemą, kuri maksimaliai išnaudoja turimus žaidėjus.
Čia verta paminėti ir taktinę lankstumą turnyro metu. Geriausi treneriai sugeba keisti sistemą priklausomai nuo varžovo. Tai reikalauja, kad žaidėjai mokėtų žaisti keliose skirtingose sistemose – o tai savo ruožtu reiškia, kad treniruočių stovyklose reikia skirti laiko ne tik vienai schemai tobulinti, bet ir alternatyvoms.
Žaidėjų ir trenerio santykis – tai, apie ką retai kalbama viešai
Sporto žiniasklaidoje dažnai matome tik rezultatus ir statistikas. Retai gilinamasi į tai, kas vyksta už uždarų durų – kaip treneris bendrauja su žaidėjais, kaip sprendžia konfliktus, kaip reaguoja į pralaimėjimus. Bet būtent šie dalykai dažnai lemia, ar komanda veikia kaip vienetas, ar yra tik grupė individualių žaidėjų.
Yra keli principai, kurie, remiantis sporto psichologų tyrimais ir praktika, veikia universaliai:
- Aiškumas – žaidėjai turi žinoti, ko iš jų tikimasi. Neaiški hierarchija ir neaiški vaidmenų struktūra sukuria nerimą ir nesutarimus
- Teisingumas – žaidėjai labai jautriai reaguoja į tai, ar treneris elgiasi su visais vienodai. Net jei senbuviai gauna daugiau žaidimo laiko, tai turi būti pagrįsta sportiniais argumentais
- Atviras dialogas – geriausios komandos yra tos, kur žaidėjai gali pasakyti savo nuomonę, net jei ji nesutampa su trenerio požiūriu
- Pasitikėjimas – treneris turi tikėti savo žaidėjais, o žaidėjai – treneriu. Šis pasitikėjimas nekuriamas per naktį
Lietuvos sporto istorijoje buvo atvejų, kai talentingas treneris nepasiekė rezultatų dėl to, kad nesugyveno su žaidėjais. Ir atvirkščiai – treneris, kuris galbūt taktiškai nebuvo pats stipriausias, pasiekė gerų rezultatų, nes žaidėjai jį gerbė ir norėjo žaisti jo komandoje.
Kai viskas susideda į vieną – kodėl kai kurios rinktinės tampa legendomis
Pažvelkime į tai, kas iš tikrųjų sukuria legendines rinktines. Lietuvos krepšinio rinktinė devintajame dešimtmetyje ir vėliau – tai geras pavyzdys. Arba Ispanijos futbolo rinktinė savo aukso laikotarpiu. Arba Naujosios Zelandijos regbio komanda „All Blacks”, kuri dešimtmečiais išlieka pasaulio viršūnėje.
Visais šiais atvejais matome tą patį – tai nėra tik geri žaidėjai arba tik geras treneris. Tai yra sistema, kultūra, tradicija, kuri persiduoda iš kartos į kartą. Treneris keičiasi, žaidėjai keičiasi, bet kažkas išlieka – tam tikras žaidimo supratimas, tam tikros vertybės, tam tikras požiūris į darbą.
Tokios kultūros nekuriamos per vieną olimpiadą ar vieną čempionatą. Tam reikia metų ir dešimtmečių nuoseklaus darbo. Reikia, kad federacijos turėtų aiškią viziją ir jos laikytųsi net tada, kai rezultatai trumpuoju laikotarpiu nuvilia. Reikia, kad treneriai, dirbantys su skirtingomis amžiaus grupėmis, kalbėtų ta pačia kalba ir ugdytų žaidėjus pagal tuos pačius principus.
Lietuvai šiuo metu reikia ne tik ieškoti geriausio trenerio pagrindinei rinktinei, bet ir galvoti apie tai, kokią sporto kultūrą norime sukurti. Kokie žaidėjai turėtų atstovauti mūsų šaliai ne tik sportine prasme, bet ir charakterio, požiūrio į darbą prasme? Kokie treneriai turėtų formuoti šią kultūrą? Į šiuos klausimus atsakyti sunkiau nei tiesiog pasirinkti kitą trenerį po nesėkmingo čempionato – bet būtent šie atsakymai lemia ilgalaikę sėkmę. O ilgalaikė sėkmė, kaip rodo istorija, yra vienintelė, kuri iš tikrųjų verta dėmesio.