Seimo narys Remigijus Žemaitaitis vėl etikos sargų akiratyje
Seimo narys Remigijus Žemaitaitis vėl atsidūrė Seimo Etikos ir procedūrų komisijos akiratyje. Šį kartą komisija nagrinėja jo viešus pasisakymus, kurie, kaip teigiama, gali pažeisti etikos normas. Žemaitaitis jau ne pirmą kartą susiduria su etikos sargų dėmesiu dėl savo elgesio ir pasisakymų, kurie dažnai sulaukia prieštaringų vertinimų tiek visuomenėje, tiek tarp kolegų Seime.
Komisija svarsto, ar Žemaitaičio pasisakymai neperžengia leistinų ribų ir ar jie atitinka Seimo nario elgesio standartus. Anksčiau Žemaitaitis buvo kritikuojamas už aštrius ir kartais įžeidžiančius komentarus socialiniuose tinkluose bei viešuose pasisakymuose. Etikos komisija siekia užtikrinti, kad Seimo nariai laikytųsi aukštų elgesio standartų ir savo veiksmais bei žodžiais nekenktų Seimo reputacijai.
Kontroversiška politiko praeitis
Remigijus Žemaitaitis, buvęs partijos „Laisvė ir teisingumas” pirmininkas, per savo politinę karjerą ne kartą pateko į skandalus. 2020 metais jis sulaukė kritikos dėl komentarų apie tuometinį sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, kurį pavadino „klounu”. Tais pačiais metais Žemaitaitis sukėlė pasipiktinimą savo pasisakymais apie Seimo narius iš tautinių mažumų, kai užsiminė apie jų lietuvių kalbos mokėjimą.
2022 metais politikas vėl atsidūrė dėmesio centre, kai socialiniuose tinkluose pasidalino įrašais, kuriuose buvo naudojama necenzūrinė leksika aptariant Vyriausybės sprendimus. Etikos komisija tuomet jam skyrė įspėjimą.
Šių metų pradžioje Žemaitaitis sukėlė naują diskusijų bangą, kai viešai kritikavo Konstitucinio Teismo teisėjus, pavadindamas juos „politikų marionetėmis”. Šis pasisakymas ir tapo dabartinio tyrimo priežastimi.
Žemaitaičio gynybos pozicija
Žemaitaitis savo ruožtu teigia, kad jo pasisakymai yra išreiškiami kaip nuomonė ir kad jis turi teisę laisvai reikšti savo mintis. Jis taip pat pabrėžia, kad kritika yra neatsiejama demokratijos dalis ir kad jis nesiekia nieko įžeisti, o tik išsakyti savo požiūrį į tam tikrus klausimus.
„Mano pareiga kaip tautos atstovo yra kalbėti atvirai ir nevynioti žodžių į vatą,” – teigė Žemaitaitis neseniai vykusioje spaudos konferencijoje. „Jeigu mes pradėsime cenzūruoti politikus, demokratija mirs tyloje.”
Politologai pastebi, kad Žemaitaičio komunikacijos stilius atspindi tam tikrą politinės kultūros kaitą Lietuvoje. Vytauto Didžiojo universiteto politologas dr. Mindaugas Jurkynas teigia: „Matome tendenciją, kai politikai siekia išsiskirti aštria retorika, kartais peržengiančia įprastas etikos ribas. Tai gali būti sąmoninga strategija pritraukti rinkėjų dėmesį.”
Galimos pasekmės ir precedentai
Etikos ir procedūrų komisija artimiausiu metu turėtų priimti sprendimą dėl Žemaitaičio elgesio ir pasisakymų. Tai gali turėti įtakos ne tik jo, bet ir kitų Seimo narių elgesiui ateityje, nes komisijos sprendimai dažnai tampa precedentu panašiose situacijose.
Pagal Seimo statutą, komisija gali skirti įvairias sankcijas – nuo įspėjimo iki siūlymo apriboti parlamentaro kalbėjimo laiką plenariniuose posėdžiuose. Rimtesniais atvejais gali būti svarstomas net mandato panaikinimas, nors tokia priemonė taikoma itin retai.
Anksčiau panašių sankcijų yra sulaukę ir kiti parlamentarai. 2019 metais Seimo narys Petras Gražulis buvo įspėtas dėl netinkamo elgesio posėdžių metu, o 2021 metais Agnė Širinskienė sulaukė komisijos pastabų dėl kolegų atžvilgiu pavartotų frazių.
Žodžio laisvė ar atsakomybės riba?
Žemaitaičio atvejis vėl atveria diskusiją apie žodžio laisvės ribas politikoje. Kur baigiasi teisė reikšti nuomonę ir prasideda etikos pažeidimas? Ši riba dažnai yra neaiški ir priklauso nuo konteksto bei visuomenės tolerancijos.
Teisininkai primena, kad Seimo nariai, nors ir turi platesnes žodžio laisvės ribas nei eiliniai piliečiai, vis dėlto privalo laikytis tam tikrų standartų. Mykolo Romerio universiteto konstitucinės teisės profesorė Daiva Petrylaitė pastebi: „Parlamentarai turi imunitetą, tačiau jis neatleidžia nuo moralinės atsakomybės. Priešingai – užimant tokias pareigas, atsakomybė tik didėja.”
Tarp politinės drąsos ir etikos ribų
Remigijaus Žemaitaičio atvejis – ne tik individualaus politiko elgesio vertinimas, bet ir platesnė diskusija apie mūsų politinės kultūros brandą. Kalbėjimo stilius, kuris vienus atstumia, kitiems atrodo kaip gaivinanti atvirumo dozė politikoje, kur dažnai vyrauja diplomatinės formuluotės ir nekonkretūs pasisakymai.
Galbūt svarbiausia šioje istorijoje yra ne tiek pati sankcija, kiek tai, kad visuomenė ir politikai nuolat permąsto, koks dialogas yra produktyvus demokratijoje. Politinės diskusijos aštrumas neturėtų virsti asmeniniais įžeidinėjimais, tačiau kartu pernelyg sterilūs debatai rizikuoja prarasti autentiškumą ir aistrą, be kurių demokratija tampa tik procedūrų rinkiniu.
Kaip bebūtų, Žemaitaičio atvejis primena, kad žodis politikoje turi svorį, o riba tarp drąsios tiesos ir nederamo elgesio išlieka viena sudėtingiausių demokratijos dilemų, kurią kiekviena karta turi išspręsti iš naujo.