Nafta atsirado iš mikroskopinių senovės jūrų ir ežerų organizmų liekanų, kurios milijonus metų gulėjo palaidotos po nuosėdomis. Tai nėra „dinozaurų kuras“: daugiausia jos davė dumbliai, planktonas ir kiti smulkūs gyviai, o kad virstų juodu skysčiu, prireikė tinkamų sąlygų, slėgio ir labai daug laiko.
Pildami degalus į automobilį retai susimąstome, kad į baką patekusi energija prasidėjo vandenyje, kurio seniai nebėra. Nafta – tarsi labai lėtai gamtos sukauptas saulės energijos archyvas, todėl atkurti jos taip greitai, kaip ją naudojame, neįmanoma.
Pradžia – dugne, kuriame trūko deguonies
Senovės jūrose ir ežeruose knibždėjo planktono bei dumblių. Jiems žuvus, liekanos grimzdavo į dugną ir susimaišydavo su dumblu, smėliu bei kitomis nuosėdomis. Paprastai organinę medžiagą suardo bakterijos, tačiau kai dugne stigdavo deguonies, dalis jos išlikdavo.
Laikui bėgant virš šio sluoksnio kauptis ėmė vis naujos nuosėdos. Senasis organinių liekanų sluoksnis buvo giliau spaudžiamas, šildomas ir atskiriamas nuo paviršiaus. Toks palaidojimas buvo pirmas būtinas žingsnis – vien negyvų organizmų naftai atsirasti nepakanka.
Kaip šiluma ir slėgis pakeitė liekanas
Palaidota organinė medžiaga iš pradžių tapo kieta, anglinga mase, vadinama kerogenu. Giliau Žemės gelmėse, veikiamas šilumos ir slėgio, kerogenas ėmė skilti į skystus ir dujinius angliavandenilius. Taip atsirado nafta ir gamtinės dujos.
Tai neįvyksta nei per metus, nei per kelis žmonių gyvenimus. Reikia milijonų metų ir tam tikro temperatūros intervalo: jei šilumos per mažai, organinė medžiaga beveik nesikeičia, o jei per daug – skysta nafta gali suskilti į dujas. Todėl ne kiekvienas senovinis dumblėtas dugnas tapo naftos telkiniu.
Susidariusi nafta dažnai neliko uolienoje, kurioje „gimė“. Ji pamažu slinko per porėtas uolienas, kol atsitrenkdavo į nelaidų sluoksnį. Jei po juo buvo tinkama geologinė spąstų forma, susikaupdavo telkinys, kurį vėliau gali pasiekti gręžinys.
Kodėl nafta laikoma neatsinaujinančiu ištekliumi
Naftos telkinys nėra požeminis ežeras su tuščia ertme. Dažniausiai tai skystis, įsigėręs į porėtą uolieną, panašiai kaip vanduo į kempinę. Jį išgauti sudėtinga: reikia pasiekti telkinį, valdyti slėgį ir atskirti naftą nuo vandens bei dujų.
Žmonija naftą sunaudoja per itin trumpą geologinio laiko akimirką, o gamtai naujam telkiniui suformuoti reikia milijonų metų. Iš naftos gaminami ne tik degalai – ji yra žaliava plastikams, sintetinėms medžiagoms, dažams, kai kurioms pakuotėms ir daugeliui kasdienių gaminių.
Dažna klaida – manyti, kad nafta atsirado iš didelių priešistorinių gyvūnų. Tokia mintis skamba vaizdingai, bet pagrindiniai jos „statybininkai“ buvo akiai beveik nematomi vandens organizmai. Jų sukaupta organinė medžiaga, užrakinta uolienose, po neįsivaizduojamai ilgo laiko tapo energijos šaltiniu.
Taigi nafta yra senovės vandens gyvybės ir Žemės geologinių procesų rezultatas. Šį išteklių galime išgauti greitai, bet pagaminti iš naujo žmogaus laiko matu negalime.
