Net pasibaigus pokalbiui, mintyse kartais dar valandų valandas ieškome geresnio atsakymo. Arba gaminame vakarienę, o galvoje jau sukasi rytojaus susitikimas. Oksfordo universiteto profesorius Willemas Kuykenas siūlo paprastą 50:50 praktiką, kuri padeda grąžinti dėmesį į dabartį.
Dėmesingo įsisąmoninimo tyrėjas savo metodą aprašė „Psychology Today“. Jo esmė – dalį dėmesio skirti tam, ką darote, o dalį palikti kūno pojūčiams. Nereikia ištuštinti galvos ar uždrausti sau galvoti. Pratimas skirtas pastebėti dabartinę situaciją, užuot visiškai paskendus mintyse.
Pažįstama situacija: rankos dirba, diena eina, o dėmesys lieka ten, kur šiuo metu nieko pakeisti negalite. Galvoje kartojasi, ką pasakys vadovas, kaip jam atsakysite ir kas bus, jeigu nepavyks.
Ką iš tikrųjų reiškia 50:50?
Skaičiai pavadinime nėra tikslus nurodymas, kiek dėmesio privalu skirti kiekvienam dalykui. Niekas nematuoja, ar kūnui atiteko lygiai pusė. Tai lengvai įsimenamas priminimas išlaikyti ryšį ir su savimi, ir su aplinka.
Pradėti galima nuo paprasto pojūčio: pėdų sąlyčio su grindimis, rankų padėties ar atramos, kurią jaučiate sėdėdami. Tuo pat metu toliau klausotės žmogaus arba darote tai, ką darėte. Kūno stebėjimas neturi užgožti pokalbio.
Pavyzdžiui, kolega aiškina užduotį, o jūs jau mintyse prieštaraujate, teisinatės arba nerimaujate, kad jos nespėsite atlikti. Pastebėję tai, trumpam pajuskite pėdas ir vėl įsiklausykite į jo žodžius. Galbūt paaiškės, kad žmogus dar nė nebaigė sakinio, į kurį jau ruošėtės atsakyti.
Išbandykite paprastoje situacijoje, o ne barnio įkarštyje
W. Kuykenas pataria pradėti nuo ramaus bendravimo su žmogumi, su kuriuo jaučiatės gerai. Pasirinkite kūno pojūtį, kurį lengva pastebėti, ir pokalbio metu retkarčiais prie jo sugrįžkite. Tik įpratus verta šią praktiką bandyti sudėtingesnėse situacijose.
Pritaikyti galima per trumpą pokalbį prie pietų stalo. Klausykitės, ką pasakoja artimasis, ir kartu pastebėkite, kaip sėdite: ar pečiai pakelti, ar rankos įsitempusios, ar skubate įsiterpti. Nieko taisyti per jėgą nereikia. Pirmą kartą pakanka pastebėti.
Jeigu bandydami sekti pojūčius nebegirdite pašnekovo, užduotį supaprastinkite. Trumpai pajuskite atramą ir grąžinkite dėmesį į pokalbį. Pratimas neturėtų tapti dar vienu reikalavimu, kurį stengiatės įvykdyti nepriekaištingai.
Pauzė gali pakeisti atsakymą, nors problemos neišspręs
Skirtumą lengva suprasti prisiminus įtemptą pokalbį. Išgirdus nemalonią pastabą norisi atsakyti tuoj pat. Tačiau tarp pirmos reakcijos ir ištartų žodžių galima trumpam sustoti, pastebėti savo įtampą ir pasitikslinti, ką žmogus turėjo omenyje.
Tarkime, artimasis pasako: „Tavęs vakar visą vakarą nebuvo.“ Galvoje jau paruoštas atsakymas apie darbus ir nesibaigiančias pareigas. Trumpa pauzė suteikia progą paklausti: „Tau reikėjo mano pagalbos?“ Atsakymas nebūtinai bus malonus, tačiau pokalbis gali tapti konkretesnis.
Tai tik praktinis pavyzdys, o ne pažadas, kad kūno pojūčių stebėjimas panaikins konfliktą. Kartais reikės aiškaus sprendimo, susitarimo ar ribų. Pratimas gali padėti į pokalbį grįžti atidžiau.
Mintims nuklydus, nereikia savęs kritikuoti
Nuklysti galite jau po kelių sekundžių. Prisiminę pratimą galbūt pastebėsite, kad kurį laiką galvojote apie pirkinius ar vakarykštį nesusipratimą. Tai nėra nesėkmė – profesorius pats pabrėžia, kad dėmesio pusiausvyra bus prarandama, o jos pastebėjimas yra mokymosi dalis.
Šios praktikos nereikia paversti nuolatiniu savęs tikrinimu. Pasirinkite vieną kasdienę situaciją ir pažiūrėkite, ar toks dėmesio sugrąžinimas jums naudingas. Jei kūno stebėjimas nemalonus, pratimo netęskite per prievartą.
50:50 metodas nepakeičia pagalbos, kai nerimas nuolat trukdo miegoti, dirbti ar bendrauti. Tačiau kasdieniam minčių blaškymuisi jis siūlo konkretų veiksmą: pajusti atramą po kojomis ir išgirsti sakinį, kurį žmogus priešais jus sako dabar.
